Įtartinai pamirštame alkoholio poveikį psichikai

Kalbė­da­mi apie maistą ar sportą spe­cial­is­tai pabrėžia, kad visok­ie kraš­tutinu­mai nėra gerai. Apie alko­holį daž­nai sako­ma: „Su saiku – nieko tokio.“ O kas tie „saikingai ir atsakingai“, kurie daž­ni­au­si­ai virs­ta „nesaikingai ir neat­sakingai“?

Var­gu, ar alko­ho­lis lyginti­nas su mais­tu. Nes­var­bu, kad gal­i­ma įsi­gyti mais­to prek­ių par­duo­tu­vėse: alko­ho­lis nėra mais­tas. Todėl jo var­to­ji­mas su saiku ar be saiko jau kelia abejonių. Kam to reikia? Man­au, kad visuomenei sąmon­ingė­jant var­toti alko­holį viešose vietose bus taip pat nekultūringa, kaip ir rūkyti. Ir to aš nevad­inči­au sveiko gyven­i­mo kul­tu ar mada – tiesiog aukštesne kultūra. Kad ir ką teigtų saikingo var­to­ji­mo ar kultūringo gėri­mo šalininkai, alko­ho­lis vis­gi yra priemonė pakeisti savo būseną iš sąmonin­gos į ne tok­ią sąmon­ingą. Nuo­la­ti­nis polinkis patir­ti žemes­nio sąmoningu­mo būseną neišven­gia­mai veda į asmeny­bės degradaci­ją. Nepaste­bi­mai kin­ta ver­ty­bės, siau­rė­ja pasaulėžiūra, keiči­asi san­tyki­ai, nes mažė­ja atjau­tos, skurs­ta jaus­mai.

Beje, sam­pro­tau­jant apie tai, kad alko­ho­lio var­to­ji­mas „su saiku“ gali būti naudin­gas krau­jagys­lėms, širdži­ai ar pan., įtarti­nai pamirš­ta­mas alko­ho­lio poveikis psichikai. Psi­cholo­gai jau ima kalbėti, kad didesnė prob­le­ma – ne ūminės sav­ižudy­bės, o lėt­inės, nes polinkis var­toti psichinei sveikatai žalin­gas medži­a­gas gali būti pri­ly­gi­na­mas sui­ci­dini­am elge­siui. Pop­u­liari ili­uz­i­ja, kad alko­ho­lis pade­da atsi­palaid­uoti ar nusir­am­inti, gyvuo­ja tik apsvai­gus. Išsi­blaivius taip nebeat­ro­do. Tad vėl ir vėl ten­ka „ram­intis“, kol peržen­gia­mas prik­lau­somy­bės slenkstis, už kurio net ir apsvai­gus nebeį­manoma atsi­palaid­uoti. Taip „su saiku“ virs­ta „be saiko“.

Ar apskri­tai žmo­gus pajė­gus kon­troli­uoti mais­to ir alko­holin­ių gėrimų var­to­jimą, ar tai valios klausi­mas? Daž­ni­au­si­ai kiekvien­as mano, kad jis tai jau tikrai gali…

Nely­ginči­au per­si­val­gy­mo su prik­lau­somybe nuo alko­ho­lio, nes tai visiškai skirtin­gi dalykai. Pertek­li­n­is mais­to var­to­ji­mas neke­lia asmeny­bei degradaci­jos rizikos, nebent kai pasiekia­ma val­gy­mo sutrikimų stadi­ja. Tači­au ir vienu, ir kitu atve­ju valios negana. Įsi­vaiz­davi­mo, kad užten­ka būti valingam ir aš gal­iu nebegerti arba gal­iu maži­au val­gyti, laikas labai rib­o­tas. Taip, žmo­gus gali suimti save į rankas ir nus­toti var­toti alko­holį dėl to, kad jis taip nus­prendė. Tači­au valin­gus, išskirti­nai sav­i­ug­da pagrįs­tus sprendimus mūsų psichi­ka suvokia kaip prievartą ir reaguo­ja į tai susierzin­imu, pykčiu ar depresyviomis nuo­taikomis.

Tam, kad alko­ho­lio ar pertek­linio mais­to var­to­ji­mo atsisaky­mas netap­tų tik prievar­ta prieš save, geri­au pradėti nuo gyven­i­mo būdo keiti­mo. Tiesiog nebegerti vakarais tau­rės vyno ar poros butelių alaus – ne sprendi­mas. Tai prievar­ta. Sprendi­mas – susir­asti kitų būdų atsi­palaid­uoti. Gal pasi­ieškoti kito dar­bo, gal užsi­imti sporto ar meno veik­la, gal pasimokyti ko nors nau­jo, gal padirbėti dėl geres­nių san­tyk­ių šeimo­je, o gal susir­asti nau­jų draugų, kurie sug­e­ba atsi­palaid­uoti nežalo­da­mi savęs. Tik taip polinkis svaig­in­tis alko­holiu taps savaime nebereikalin­gas ir nereikės valios pas­tangų norint gyven­ti blaivi­ai.

Manyči­au, kad eili­n­is žmo­gus nepa­jė­gus kon­troli­uoti savo fiziologi­jos, bet pajė­gus did­in­ti sąmoningumą. Švarė­jan­ti, skaidrė­jan­ti sąmonė nor­mal­izuo­ja ir fiziologinius por­eik­ius. Valin­ga kova su nead­ek­vači­ais kūno por­eiki­ais – tai kaip kova su vėjo malū­nais.

Visuomenė­je vis dar vyrau­ja nuostatos, kad jei negeri, esi nesveikas, savotiškas arba užsiko­davęs. Ar daug pažįs­tate žmonių, kurie atsisako alko­ho­lio ir nesi­jaučia nuskri­austi? (Nes pažįs­tu atsisak­iusių – pik­tų, besikank­i­nančių, pavy­d­inčių var­to­jantiems.)

Taip, pažįs­tu žmonių, kurie nesi­jaučia nuskri­austi nevar­to­da­mi alko­ho­lio. Pati esu viena iš jų. Kaip jau minė­jau, yra du alko­ho­lio atsisaky­mo būdai: valin­go sprendi­mo ir por­eikio išnyki­mo. Pir­ma­sis tikrai veda prie kančios ir pykčio. Aš taip pat sutinku tok­ių žmonių. Nors gal tik­sli­au būtų sakyti, kad tai kelias per kančią ir pyk­tį, esant didelei atkriti­mo rizikai. Antra­sis būdas: paži­nus save ir perkain­o­jus ver­tybes, por­eikis var­toti alko­holį ar kitaip svaig­in­tis tiesiog atkrin­ta.

Visuomenė­je vyrau­jančios nuostatos, kaip teko paste­bėti, turi fenom­e­nal­ią savy­bę. Kai žmo­gus rami­ai eina pasirink­tu keliu, jo „visuomenė“ trans­for­muo­jasi į jį palaikančią ir supran­tančią. Kol žmo­gus abejo­ja, ar teisin­gai pasirinko, kol jam svar­bu elgtis „kaip visi“, tol jis susiduria su pašaipomis, smerkimu ir atstūmimu. Taip sudaro­mos sąly­gos pasitikrin­ti, kuo jis iš tiesų tiki ir ko jam iš tiesų reikia. Kai tik pači­am pasi­daro ramu ir aišku, „visuomenė“ irgi pakeičia nuomonę.

Dovilė Štuikienė | žur­nalas „LAIMA” 2015’LAPKRITIS

Psi­chologė psi­choter­apeutė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt