Kaip virtuali tikrovė gali pakeisti jūsų pasaulį?

Frazė „vir­tu­ali tikrovė“ buit­inė­je kalbo­je atsir­a­do dev­in­ta­jame praeito amži­aus dešimt­mety­je. Tači­au įtaisų, gebančių apgau­ti juos užsidėjusį žmogų ir priver­sti jį galvoti, kad jis yra visiškai kito­je vieto­je, idė­ja gimė dar 1960-aisi­ais, kai ant namo sto­go Tek­sase buvo sureng­tos rung­tynės su kamuoliu.

Infor­matikos mok­slininkas Aivanas Sater­lan­das (Ivan Suther­land) atvyko į Tek­saso val­sti­ją, kur Fortvor­to mieste buvo įsikūrusi sraig­tas­parnių kom­pani­ja Bell Heli­copter. Kom­pani­ja tuomet kūrė pri­etaisą, palengv­inan­tį karinių sraig­tas­parnių nusilei­dimą nak­tį. Tai buvo šal­mas, lei­džiantis pilo­tui pasuk­ti kamerą į sraig­tas­parnio bazę ir infra­raudonųjų spin­dulių kam­era fil­muotą vaizdą per­duoti į mažytį ekraną, esan­tį priešais jo akis.

Bell Heli­copter spe­cial­is­tai atliko įrenginio bandy­mus – vieno iš dar­buo­to­jų paprašė atsisėsti kabi­nete, užsidėti ban­domą šalmą ir ste­bėti, kaip du jo kole­gos žaidžia kamuoliu ant pas­ta­to sto­go. Kai vien­as žaidėjų metė kamuolį tiesi­ai į kamerą, bandy­mo dalyvis, sėd­in­tis kabi­nete, instink­tyvi­ai pasisuko, steng­damas išvengti smū­gio. „Buvo aišku, jog bandy­to­jas galvo­jo, jog yra tiesi­ai už kameros, ir sėdė­damas kabi­nete, pas­ta­to vidu­je, nesi­jaučia saugus, – nese­ni­ai pasako­jo Sater­lan­das, prisi­min­damas tą įvykį. – Mano mažas indėlis į vir­tu­alios realy­bės kūrimą yra tas, kad aš supratau – kameros mums nereikia, tam mes panau­dosime kom­pi­uterį“.

1965 metais Sater­lan­das pub­lika­vo straip­snį, kuri­ame teigė, jog kom­pi­u­te­rio „vaiz­das“ kada nors taps toks natūralus, jog galės „tiesiogine to žodžio prasme tap­ti ste­buk­lų šal­i­mi, į kurią pak­li­u­vo Alisa“. Ši idė­ja – geri­au­sios tele­portac­inės maši­nos, lei­džiančios žmonėms atsidur­ti bet kuri­o­je vieto­je bei vaiz­duotė­je įgyvend­in­ti bet kok­ią sva­jonę, alter­natyvos kūri­mas – vis dar yra visų šiuo­laikinių vir­tu­alios tikrovės išradimų pagrindas. Dirb­damas pradžio­je Har­varde, vėli­au Jutos uni­ver­sitete, Sater­lan­das sukūrė savo asmeninį Vir­tu­alios tikrovės (VT) šalmą – jis buvo toks sunkus, kad teko spe­cial­iu kranu pritvirt­in­ti prie lubų. Per stere­oskopinius akinius pir­miems bandy­mo dalyvi­ams rodė tri­matį mažo kubo vaizdą.

„Kai pradė­jau dirbti prie dis­plė­jaus kūri­mo, kurį reikėjo užsidėti ant galvos, aš neturė­jau supra­ti­mo, kaip tai bus sudėtin­ga“, – rašė Sater­lan­das 1968 metais.

Šito neži­no­jo ir mok­slininkai, ėję jo pėdomis. Keletą dešimt­mečių dėl tech­ninių klaidų bei nesėk­mių dar­bo pradžio­je, VT tech­nikos vysty­ma­sis vyko ypač lėtai. Bet dabar, dėl pasiekimų kom­pi­u­ter­ių mini­atiūrizaci­jo­je bei tri­matė­je grafiko­je VR pri­etai­sai gali lygin­tis su žmo­gaus vaiz­do suvoki­mo lygiu. Kele­tas VT pri­etaisų jau yra arba gre­itu metu pasirodys preky­bo­je šiais metais. Kai kuri­u­ose jų – tok­ių, kaip akini­ai Google Card­board kar­tonini­ame kor­puse (jų kaina apie 20 JAV doler­ių) panau­do­ta min­i­malus pri­etaisų kiekis – dvi plas­tik­inės linzės ir išmanu­sis tele­fonas. Gerokai sudėtinges­ni akini­ai Ocu­lus Rift (599 dol.) aprūpin­ti papil­do­mais jutik­li­ais, ste­binči­ais galvos padėtį ir aukš­tos raiškos ekranais. Tači­au, kaip ir visa­da, yra ir prob­lemų: per ilgai nau­do­jan­tis VT pri­etai­sais gali imti pyk­in­ti, o net ir išmaniųjų tele­fonų ekranų – aukš­tos raiškos dis­plėjų vaiz­das gali atrodyti grūdė­tas ar mozaiki­nis.

Dabar, kai VT pri­etai­sai pasiro­do mas­inė­je preky­bo­je, svar­bu yra tai, ką mes su tais daik­tais norime dary­ti. Išradus spaus­din­i­mo stak­les, masiškai pasirodė kny­gos ir laikrašči­ai, teigė Sater­lan­das Pro­to Awards prizų VT tech­nologi­jų spe­cial­is­tams įteiki­mo cer­e­moni­jo­je. „Būtent šie kūry­biš­ki žmonės VT tech­nologi­jas pavertė realybe, prip­ildė jas turiniu“. Štai žmonės, kuri­antys tas tech­nologi­jas, inves­tuo­jan­tys į jas lėšas bei jas tiri­antys, siū­lo geri­au­sias savo mintis ir idė­jas apie tai, kaip vir­tu­ali tikrovė pakeis moky­mosi, žaidimų, ben­drav­i­mo bei vaiz­do ste­bėji­mo būdus“.

1. Mokymasis

Kaip paaišk­in­ti žmonėms, kad jie patys pajustų, ką reiškia būti ras­inės diskrim­i­naci­jos ar įžei­d­inėjimų auka? Vieto­je to, kad ver­s­tume juos sėdėti lek­ci­jo­je šia tema, gre­itai galėsite uždėti jiems šal­mus, su kuri­ais jie patirs visa tai vir­tu­alio­je realy­bė­je. Žiūrė­da­mi į vir­tu­alų vei­drodį, nau­do­to­jas mato kažką panašaus į save – pavyzdžiui, bal­taodį vidu­tinio amži­aus vyrą. Bet kai jis akimirkai nusisuks, atvaiz­das – avataras – pavirs jau­na juo­daode. Tuo pat metu kito­je vir­tu­alaus kam­bario daly­je vyras puls moterį, įžei­d­inė­damas ją dėl rasės.

„Judė­damas, per keturias min­utes pajun­ti, kad tai tu, – sako žmonių vir­tu­alaus ben­drav­i­mo lab­o­ra­tori­jos prie Sten­for­do uni­ver­site­to Vir­tu­al Human Inter­ac­tion Lab direk­to­rius Džeremis Beilen­sonas (Jere­my Bailen­son), sukūręs „vei­drodžio“ metodą kaip būdą patir­ti ir suprasti kito išgyven­imus. – Pasi­matavę ant savęs kito žmo­gaus kūną, galite išgyven­ti traumą ir taip atsisakyti išanks­tinių nusis­tatymų“.

Šio pro­jek­to dėka gal­ime tob­u­lin­ti įgūdžių, reikalingų gyven­imui social­inė­je bei etnokultūrinė­je įvairovė­je, moky­mosi pro­cesą. Vir­tu­alios tikrovės pri­etai­sai lei­džia žmogui simuli­uoti „kūno vir­timą“ kitos tau­ty­bės ar lyties avataru. Dar viena pro­gra­ma-simu­lia­to­rius, sukur­ta Sten­forde, lei­džia atsidur­ti tokio žmo­gaus vieto­je, kuris neteko dar­bo ir namų, mie­ga maši­no­je ar gyve­na gatvė­je.

Beilen­sono tyri­mai par­o­dė, jog vys­tant žmo­gaus supra­ti­mo ir užuo­jau­tos įgūdžius, VT yra gerokai efek­tyves­nė, nei kiti žaidi­mai – bent jau trumpalaikė­je per­spek­tyvo­je. Panašūs meto­dai gali būti nau­do­ja­mi gydant žmones su ribotomis fiz­inėmis gal­imy­bėmis ar potrau­minio stre­so sin­dro­mu.

Beilen­sonas tvirti­na, jog ši metodi­ka nau­do­ja­ma keturi­ais pagrin­dini­ais atve­jais: jei žmonių moky­mai realiomis sąly­gomis reikalau­ja didelių išlaidų, kelia pavo­jų, nėra efek­tyvūs ir paprasči­au­si­ai neį­mano­mi. Pavyzdžiui, mokyti gais­rininką būdų ori­en­tuo­tis bei judėti deganči­ame pas­tate gali būti per daug pavo­jin­ga realiomis sąly­gomis, tači­au tai gal­i­ma dary­ti saugiai vir­tu­alio­je realy­bė­je.

Kai kurių lab­o­ra­tori­jos gaminių pagrindu pavyko sukur­ti pro­gramą STRIVR, kuris pade­da kur­ti ameriki­etiško­jo fut­bo­lo strate­gi­ją neda­ly­vau­jant visiems koman­dos žaidė­jams. Tyri­mo, kurį 2008 metais atliko Beilen­sonas ir kiti mok­slininkai, sporto treniruotės vir­tu­alio­je tikrovė­je gali būti iki 25 % efek­tyves­nės, nei žiūrint vaiz­do įrašą.

O tuo metu Google ieško gal­imy­bių panau­doti vir­tu­al­ią realy­bę mokyk­lo­je. Su pro­gramėle Expe­di­tion app, skir­ta Google Card­board akini­ams mokini­ai galės daly­vau­ti Sero Deivi­do Aten­boro (Sir David Atten­bor­ough) vadovau­jamo­je vir­tu­alio­je ekskur­si­jo­je į Didįjį bar­jer­inį rifą, aplankyti Maču Pikču gri­u­vė­sius, Bekinge­mo rūmus ir net­gi Marsą. Visos fotografi­jos padary­tos panoramine kam­era, kurios objek­ty­vo kam­pas 360 laip­snių. Nuo tada, kai praeitais metais pro­gramėlė Expe­di­tion atsir­a­do preky­bo­je, ja jau pasin­au­do­jo pusė mil­i­jono mokinių iš kele­to tūk­stančių mokyk­lų visame pasauly­je. Ir dabar Google siū­lo vir­tu­alias keliones į dau­giau nei 150 įvair­ių plan­e­tos vietų.

Moky­to­jai gali nukreip­ti mokinių dėmesį, vir­tu­ali­ai ekskur­si­jai vadovau­da­mi per planšetę, pri­jungtą prie visų išmaniųjų tele­fonų. Maty­damas besišyp­sančius mokinių vei­dus planšetė­je, moky­to­jas gali suprasti, kas iš jų žiūri reikalin­ga kryp­ti­mi.
„Ir nors niekas negali pakeisti realios kelionės po įvairias vietas mokyk­los auto­busu, mus iš tikro dži­ug­i­na gal­imy­bė atkur­ti mus supan­tį pasaulį tarp keturių klasės sienų, – sako moko­mo­sios pro­gramos Google for Edu­ca­tion vadovė Dženifer Holand

(Jen­nifer Hol­land). – Mokini­ai gali viską matyti visiškai kitaip, nei apie tai per­skaitė vadovė­ly­je ar matė filme.“
Holand pri­pažįs­ta, kad tyri­mai, įro­dan­tys, kad VT gali pager­in­ti moky­mosi koky­bę, dar nėra atlik­ti. Tači­au ji mato dži­ug­i­nančius požymius: „Tai ne tik įdo­mu – mokini­ai jaučia, kad dalyką išmok­s­ta daug geri­au, nes jiems atro­do, kad ten buvo patys“.

2. Žaidimai

Tu sėdi vien­as tušči­ame, dulkė­tame kam­bary­je; rūk­s­ta ką tik užgesin­ta cig­a­retė. Žib­in­tu­vėlio ele­men­tas baigia išsikrauti ir tu gali įžiūrėti tik ant sienų užk­li­juo­tas laikraščių iškarpas – skel­bimus apie din­gusią mer­gaitę. Kai tik susimąs­tai, kodėl kampe stovi kėdė, vien­in­telės durys staiga užsitrenkia. Laiky­damas rankose mirksin­tį žib­in­tu­vėlį apsisu­ki ir matai, kad kėdė apver­s­ta. Ir tuomet pasi­girs­ta muzik­inės dėžutės melodi­ja…

Žaidi­mo Chair in a Room (Kėdė kam­bary­je) siužet­inės lin­i­jos gali atrodyti paim­tos iš siaubo filmų. Tači­au žaidi­mas – nežiūrint į paprastą grafiką, net­gi žaidžiant jį per mul­ti­p­likacinius Google Card­board akinius, kelia siaubą bei tam­po nervus iki pat akimirkos, kai tam­pa aišku, kas gi apvertė kėdę. Mažai kam pavyk­s­ta žaisti iki pabai­gos rami­ai, nepašokant iš (realios) kėdės.

„VT nuo kitų priemonių skiri­asi tuo, kad įsi­brau­na į jūsų asmeninę erd­vę, – sako žaidimų kūrė­jas iš Lon­dono Rajanas Baus­fil­das (Ryan Bous­field). – Viskas tiesiog arči­au. Taip viskas jūsų erd­vė­je tam­pa arba dar bais­es­niu, arba lengvi­au supran­ta­mu… Siaubo žan­ras apskri­tai puiki­ai pavyk­s­ta“.

Dauge­lis tik­isi, kad VT sis­temų prin­cipu taps žaidi­mai, kadan­gi žaidė­jai trokš­ta pojūčių, kai viskas atro­do kaip realy­bė­je – taip viskas dar baisi­au. Gold­man Sachs banko anal­i­tikų prog­nozės teigia, kad pro­gram­inė įran­ga „vir­tu­alios tikrovės“ sis­te­moms bus pel­ningiau­sia ir 2025 metais neš 11,6 mil­i­jar­do doler­ių met­inį pel­ną. Kar­tu su Face­book prik­lau­sančia kom­pani­ja Ocu­lus, žaidimų kūrėjų fir­mos Sony PlaySta­tion ir Valve plan­uo­ja šiemet išleisti savo gar­nitūras, kain­uo­jančias kelis šim­tus doler­ių.

Baus­fil­das kuria nau­ją Chair in a Room ver­si­ją, skirtą įtaisui Vive, kurią lei­džia žaidimų kūrė­jai Valve ir išmaniųjų tele­fonų fir­ma HTC. Žaidi­mo bandy­mo metu kai kurie žaidė­jai laikėsi įsik­ibę akinių – taip saugiau.

„Tai – jų jungtis su real­iu pasauliu. Jei panorės išeiti iš žaidi­mo – pakaks nusi­imti akinius, sako Rajanas. – Jei žmonės pasi­jun­ta pato­giau, jie nesi­laiko už akinių ir dar labi­au nugrimz­ta vir­tu­alio­je realy­bė­je“.

Nors grafi­ka vis dar pri­me­na žaidimų kon­soles, o ne tikrą gyven­imą, įtaisas taip užval­do jūsų vaiz­do ir gar­so suvokimą, kad nejučiomis imate tuo tikėti.

Žais­da­mi Lon­don Heist (Api­plėši­mas Lon­done) – žaidimą, skirtą VT žaidi­mo kon­solei PlaySta­tion, kurį gre­itai išleis fir­ma Sony, žaidė­jai turi slėp­tis nuo kulkų po stalu bei įnirtin­gai ieškoti stalči­u­ose pis­to­le­to, kad atlaikytų susišaudymą su gang­ste­ri­ais. Žaidi­mo kūrė­jai supra­to, jog užči­uopė kažką įdo­maus, kai pamatė, kad scenos pabaigo­je žaidė­jai nuo­latos ban­do padėti savo tele­fonus ant sta­lo – pamiršę, kad įvyki­ai vyk­s­ta vir­tu­alio­je realy­bė­je.

„Mes norime priver­sti žmones pamiršti, kad jie yra vir­tu­alio­je realy­bė­je, – sako Deivas Reinar­das (Dave Ran­yard), iki šio mėne­sio vadovavęs Lon­dono Sony studi­jai – vėli­au ją paliko ir užsiėmė VT sis­temų kūrimu savarankiškai. – Ši realy­bė nebūti­nai turi būti tikroviš­ka, tači­au būti­nai – įtik­i­na­ma.

3. Bendravimas

Kai 2014 metais Face­book įsigi­jo kom­pani­ją Ocu­lus, šio socialinio tin­k­lo įkūrė­jas Markas Cuker­ber­gas (Mark Zucker­berg) aiški­ai lei­do suprasti, kad milžiniš­ki jo planai dėl VT neap­siri­bo­ja vien tik žaidimų kūrimu ir vir­tu­al­ią realy­bę jis pavadi­no „nau­ja socia­line, komu­nikacine plat­for­ma“.

Vir­tu­alus ping­pon­gas – pats bepro­tiški­au­sias pasku­ti­nis Ocu­lus pro­duk­tas, – pažymėjo Cuker­ber­gas nese­ni­ai vyku­sio­je Ocu­lus kon­fer­en­ci­jo­je. – Rodos, kad jūs žaidži­ate su drau­gu, esančiu šalia, kai tuo metu jis yra kita­me pasaulio gale“.

Ocu­lus kom­pani­jos Toy­box demon­stracini­ame filme jude­sio kon­tro­ler­ių pagal­ba (tok­ių, kaip kom­pani­jos Nin­ten­do Wii kon­solės) du žaidė­jai gali ben­drauti vir­tu­alio­je tikrovė­je kil­noti vir­tu­al­ius blokus, pirmyn atgal mėtyti kamuolį ir net­gi keisti traukos jėgą. Ir nors kiekvieno žaidėjo atvaiz­das tėra pilkas vei­das ir rankos be kūno, jaus­mas, kad jie yra vien­as šalia kito suteikia artu­mo – šito nei Skype, nei Apple kom­pani­jos tech­nologi­ja Face­Time padary­ti negali.

Idė­ja, jog vir­tu­ali tikrovė gali tap­ti ben­drav­i­mo įrankiu nėra ta tech­nologi­ja, gal­in­ti visiškai izoli­uoti var­to­to­jus nuo aplink­inių žmonių, užmerk­dama jiems akis ir užk­iš­dama ausis, kad realų pasaulį pakeistų skait­meniniu. Tači­au jau pasirodė social­inės VT pro­gramėlės, suteikiančios gal­imy­bę ben­drauti – tai vaiz­do kon­fer­en­ci­jos bei vir­tu­alus tur­iz­mas, pažin­tys ir pasi­maty­mai.

Social­inė pro­gramėlė Social Alpha app, kurią sukūrė kom­pani­ja Ocu­lus, yra pir­mo­ji tokio tipo plat­for­ma, pris­taty­ta visuomenės teis­mui – ji suren­ka nedide­les var­to­to­jų gru­pes į vir­tu­al­ią kino salę, kad galėtų kar­tu pažiūrėti vaiz­do fil­mukus, tok­ius, kurie talpina­mi YouTube. Drau­gai, gyvenan­tys skirtin­gu­ose mies­tu­ose ar net šal­yse, gali susėsti kar­tu ir pažiūrėti sporto rung­tynes ar kino filmą, ben­drau­da­mi per savo tele­fonų mikro­foną ir ausines. Var­to­to­jai pasiren­ka sau kaukes – pavyzdžiui, ūsuo­to kaubo­jaus, ger­aširdžio lokio ar roboto kvadra­tine gal­va – kurie sukio­ja savo gal­vas ir linkčio­ja, kalbė­damiesi su kit­o­mis kaukėmis. Tači­au žinant, kad tikro­jo var­to­to­jo vei­do pamatyti negal­i­ma, tai ben­drav­i­mas vyk­s­ta tik bal­su.

Kitos kom­pani­jos, kuri­ančios tradi­ciškesnes ben­drav­i­mo per ats­tumą priemones, jau ban­do nau­doti VT ryšio tarp skait­meninio ir realaus pasaulio palaiky­mui. Kom­pani­jos Cis­co ino­vaci­jų lab­o­ra­tori­ja, kuri­anti ir par­duo­dan­ti tin­k­lo įrangą, atliko eksper­i­men­tą – vien­am savo dar­buo­to­jų davė VT įrangą, kuri kita­me gale pri­jung­ta prie roboto galvos. Kai dar­buo­to­jas su įtaisu per ats­tumą daly­vau­ja pasitarime, rob­o­tas yra pasita­ri­mo salė­je – sėdi, klau­sosi ir sinchroniškai juda su dar­buo­to­ju. „Dėl tokio papras­to jude­sio, kaip galvos link­telėji­mas, rob­o­tas prak­tiškai virs­ta žmogu­mi“, – komen­tuo­ja Deivi­das Rik­manas iš kom­pani­jos Cis­co, padėjęs sukur­ti pro­totipą.

Savo romane „Sniego lav­ina“ (Snow Crash), išleis­tame 1992 metais, rašy­to­jas fan­tas­tas Nilas Stiven­sonas (Neal Stephen­son) pavaiz­da­vo, kaip žmonės žymią savo laiko dalį pralei­džia vir­tu­alio­je cen­trinė­je gatvė­je Metavers. Šian­di­en Stiven­sonas – Mag­ic Leap „vyr­i­au­si­a­sis futur­is­tas“, besi­dar­buo­jan­tis su „maišy­ta realybe“ – mano, kad šios VT įran­gos dėka šiuo­laik­inė tech­ni­ka vieną dieną ims atrodyti kaip „vaikų neu­ral­gi­ja“.

„Šian­di­en mums būdin­gas įpro­tis nuo­lat išsi­trauk­ti iš kišenės tele­foną ir skaityti asmenines trumpąsias žin­utes yra aso­cialus, visi juo skundži­asi, tači­au vis tiek taip elgiasi, – teigia jis. – Tai neišven­gia­mas rezul­tatas, kadan­gi pri­etaisas turi ekraną, jį reikia laikyti ranko­je ir tuo metu matyti ekraną gali tik vien­as žmo­gus. Gali nutik­ti taip, kad į šį laik­metį ateities žmonės žiūrės kaip į mažą socialinio ben­drav­i­mo ledyn­metį“.

4. Vaizdinis suvokimas

Vir­tu­ali realy­bė, tokia, kokia ji yra užmany­ta, gali perkelti žiūrovą ten, kur jis nieka­da negalėtų ar nenorėtų atsidur­ti. JTO remi­ant fil­muo­tas doku­men­ti­nis fil­mas „Debesys virš Sidros“ (Clouds over Sidra) žiūrovą perke­lia į pabėgėlių stovyk­lą Zaatari Jor­dani­jo­je, kur 12 metų sirė pabėgėlė Sidra pasako­ja savo istori­ją. Ji rodo mums savo mažą kam­barėlį, kuri­ame pasku­tini­ais metais gyve­na su savo tėvais ir trim­is bro­li­ais, klasę palap­inė­je ir vietos ban­delių krautu­vėlę.

Fil­mas, nufil­muo­tas spe­cialia 3D kam­era su 360 laip­snių objek­tyvu, lei­džia žiūrovams apžiūrėti stovyk­lą, ste­bėti iš viršaus ir apačios, kaip berniukai žaidžia fut­bolą arba žvil­gtelėti į improvizuotą sporto salę. Ati­trauk­ti akių žiūrovai negali. Aštuonių min­učių truk­mės fil­mo kul­mi­naci­nis momen­tas – kai grupė pabėgėlių vaikų susispiečia aplinkui žiūrovą.

Dėl savo stul­bi­nančio tikrovišku­mo fil­mas gavo apdovano­jimą praeitų metų doku­men­tinių filmų fes­ti­va­ly­je Šefilde, o žiuri komisi­ja jį pavadi­no dar­bu „tur­inčiu milžinišką poten­cialą, gal­in­tį pakeisti realų pasaulį“. Fes­ti­valio orga­ni­za­to­ri­ai teigia, jog šio fil­mo pagrin­dini­ai žiūrovai buvo žmonės, labi­au­si­ai gal­in­tys tap­ti dono­rais – tai išskirti­nai turtin­gi ir įtakin­gi žmonės. Krisas Milkas (Chris Milk), vien­as iš fil­mo autorių ir Vrse pro­jek­to vadovas (tai viena pir­mųjų VT sis­temų studi­jų), vir­tu­al­ią tikrovę pavadi­no „išgyven­i­mo, supra­ti­mo įgūdžių for­mav­i­mo įrankiu“.

„Tai iš tikro nau­jas būdas, – teigia jis. – Jei lygin­tume jį su kine­matogra­fu ar radi­ju, arba tele­viz­i­ja, tai dabar mes turime tech­nologi­ją, kurios dėka gim­s­ta nau­jas for­matas, nau­ja pasako­ji­mo kal­ba“.

Milkas žav­isi minti­mi apie tai, kad turime leisti žiūrovui „įeiti į ekraną“, užmegzti glaudesnį ryšį su kino juos­tos hero­ju­mi, kadan­gi niekas jų neskiria ir tarp jų nėra jokio ats­tu­mo.

Tači­au atsisak­ius įpras­to kadrų sichro­niza­v­i­mo, būdin­go tradicini­am kine­matogra­fui, VT filmų kūrė­jams kyla nau­jų prob­lemų. Jei žiūrovai galėtų žiūrėti į skirtin­gas pus­es, jie negalėtų suprasti pagrin­dinio siuže­to. Režisieri­ai, fil­muo­jan­tys su VT tech­ni­ka, tik prade­da atrasti nau­jus būdus, lei­džiančius nukreip­ti žiūro­vo dėmesį gar­so ar jude­sio pagal­ba. Vien­as sprendimų galėtų būti būdas, kai žiūrovui pasukus galvą reikalin­ga kryp­ti­mi, praside­da atitinka­mas dialo­gas ar įvedamos nau­jos siužet­inės lin­i­jos.

„O tok­ių efek­tų, kaip „žiūrėkite, čia kaip ameriki­etiš­ki kalneli­ai“ – viso šito yra pakanka­mai, – sako Milkas. – Iš tikrųjų reikia (kaip ir visuomet, kai kalbame apie rimtą infor­ma­c­inę aplinką) įvaldyti pasako­ji­mo būdus. Kaip pasakoti vir­tu­alio­je tikrovė­je? Šį klausimą užduo­du sau šimtą kartų per dieną“.

Vien­as būdų išspręsti pasako­ji­mo prob­lemą – paprasči­au­si­ai rodyti įvyk­ius, vyk­stančius real­iu laiku. Jau sportas rodo, kad tai įdo­mu. Kali­forni­jos kom­pani­ja NextVR praeitais metais per savo pro­gramėlę vir­tu­al­ių šalmų Gear VR (Sam­sung) var­to­to­jams transli­a­vo Nacional­inės krepšinio lygos rung­tynes. Žiūrovai „gavo“ vietas pir­mo­je eilė­je, įpras­tai kain­uo­jančias kelis tūk­stančius doler­ių. Nese­ni­ai kom­pani­ja sudarė penker­ių metų sutartį su Fox Sport.

„Iš tikro susi­daro toks įspūdis, jog esi ten, salė­je“, – pasako­jo NextVR vyk­dan­t­y­sis direk­to­rius Bredas Ale­nas (Brad Allen) Gold­man Sachs kon­fer­en­ci­jo­je, nese­ni­ai vyku­sio­je San Fran­siske.

„Žmonėms patin­ka, kai jiems ką nors pasako­ja, tači­au jie nemėgs­ta ben­drauti, atsakyti“, – sako Nilas Stiven­sonas iš kom­pani­jos Mag­ic Leap, ir „yra įdo­mu turėti gal­imy­bę visa tai der­in­ti reikalin­gomis pro­por­ci­jomis bei reiki­a­mu laiku“.

Parengė: Dar­ius Dim­belis | infa.lt