Kelionė į save

Nuo žemės atsi­plėšiantys lėk­tu­vo ratai, ben­drakeleivių juokas, saulė­tas paplūdimys, žydra beribė jūra – tok­ie ir panašūs vaiz­dini­ai išky­la tylomis sau ištarus mag­išką žodį „kelionė”. Ir štai vieną dieną tai nutin­ka – stovi savo namų tarp­dury­je, ranko­je laikai didži­ulį, labai reikalingų daik­tų prikrautą lagam­iną, o vei­de švyti per­galin­ga šypse­na: „aš keli­au­siu”.

Šian­di­en, jei tik lei­džia pinig­inė, keli­au­ji vis daž­ni­au ir toli­au. Širdy­je šiek tiek ner­a­mu, nes palie­ki savo įprastą pasaulį ir nežinia, kas gali nutik­ti ilgame kely­je. Tači­au baimę nugali smal­sumas, kas gi ten toli­au, už man jau pažįs­ta­mos, ištyrinė­tos ir, gal­būt, šiek tiek atsi­bo­du­sios ter­i­tori­jos ribų? Gal­būt tau būtų įdo­mu savęs pak­lausti, kodėl tai darai? Ko ieškai ir ką atran­di savo kelionėse?

Grįž­dama iš tolimos kelionės pak­lau­siu to savęs, ben­drakeleivių ir gaunu visą šūs­nį skirt­ingų, bet kar­tu ir panašių atsakymų: įdo­mu pamatyti įžymias vietas, patir­ti nau­jų įspūdžių, susi­pažin­ti su kit­o­mis kultūromis, pail­sėti nuo kas­di­eny­bės…

Noras pažin­ti

Tarp dauge­lio priežasčių, lemi­ančių nenumal­domą kelion­ių troškimą, viena svar­biausių yra įgim­tas žmo­gaus smal­sumas, noras pažin­ti, tyrinėti, atrasti. Kur, jei ne kelionė­je, yra tūk­stanči­ai progų tai padary­ti? Kelionės praplečia aki­ratį, menamą ar įsi­vaiz­duo­jamą tikrovę paverčia realia ir pul­suo­jančia gyvybe. Paste­bė­jau, jog keli­au­jant many­je pabun­da kažkoks itin jautrus tyrinė­to­jas, kuris įpras­to­je kas­di­eny­bė­je tar­si mie­ga. Kelionė­je nežin­au, ką pamaty­siu pasukusi už kam­po, todėl tam­pu atvi­ra nau­jam patyrimui, domi­u­osi visomis smulk­menomis ir atran­du daug nau­jų dalykų. Tuomet, tur­būt kaip ir kiekvien­as keli­au­to­jas, suvok­iu – pasaulis yra daug dides­nis ir įvaires­nis nei tas, kurį iki šiol paži­no­jau. Ką tai duo­da asmeniškai man? Visų pir­ma, tol­er­an­ci­ją, kuri atsir­an­da dau­giau pamačius, – tie patys dalykai skirtin­gose vietose gali būti pateiki­a­mi ir suvoki­a­mi skirtin­gai. Štai keli­au­dama po Indi­ją patir­iu, kad ir neturint jok­ių mate­ri­alin­ių ištek­lių žmo­gaus akys gali spindėti dži­augsmu ir vidine ramybe. Egipte sužin­au, jog apkūnios moterys yra gražios, tači­au kar­tu ir visiškai beteisės būty­bės, negal­inčios net savo vei­do viešai par­o­dyti. Kele­tas ben­drakeleivių su man­im nesutin­ka: kaip gal­i­ma toleruoti tok­ius dalykus? Tuomet, belieka pasidži­augti, kad namu­ose geri­au. Tači­au, be tol­er­an­ci­jos, pasi­jun­tu gavusi dar dau­giau. Pasip­ildęs nau­jais įspūdži­ais, patir­ti­mi, mano vidi­nis pasaulis taip pat beveik apči­uopia­mai prasi­plėtė ir praturtėjo. Iš tiesų, dabar jis yra dides­nis.

Laisvė

Kelionė – tai gal­imy­bė ištrūk­ti iš ruti­nos, bent trumpam nusi­imti kas­di­enines kaukes ir nusikratyti įprastų rūpesčių, nusi­bo­dusių ar nesėk­mingų vaid­menų. Tampi tiesiog keli­au­to­ju – nepažįs­ta­muo­ju, kuris gali pasiel­gti visiškai nau­jai, neįpras­tai. Svečio­je šaly­je žmonės tavęs nepažįs­ta, tai­gi sąly­gi­nai nesi ribo­ja­mas įprastų elge­sio nor­mų. Gali išbandyti kai ką visai nau­jo, ko seni­ai ilgė­jaisi, bet negalė­jai, nedrį­sai padary­ti kas­di­en­inė­je aplinko­je, tarkim, gilu­minį nardymą ar skry­dį paras­parniu virš jūros. Jei namu­ose buvai visuomet skuban­tis, uždaras pili­etis, dabar gali sur­izikuoti ir pasi­dal­in­ti su atsi­tik­tiniu pakeleiviu savo slapči­au­siomis sva­jonėmis. Esi lais­vas nors trumpam pavirsti kitu žmogu­mi. Beje, kai kurie keli­au­to­jai šią laisvę supran­ta per daug ties­mukai. Jei val­gyti, tai kol skran­dis suplyš, jei ger­ti, tai kol sąmonės netek­si. Ne paslap­tis, kad yra tok­ių, kurių kelionės tik­slas – pas­maguri­au­ti egzotiškų sek­su­alin­ių mal­on­umų, kiti ieško tik ekstremal­ių potyrių. Tai­gi, laisvė visuomet yra susi­jusi su kai kam nepagei­dau­ja­mais paly­dovais – rizika ir atsakomybe. Šių dviejų dalykų paisanči­am keli­auninkui išties nėra ko bijoti.

Poil­sis

Kelionės įvaizdis nere­tai yra sie­ja­mas su poil­siu. Tur­iz­mo agen­tai net­gi nau­do­ja ter­miną „poilsinės kelionės”, kuris, išver­tus į buit­inę kalbą, tur­būt reiškia „gulėti paplūdimy­je, soči­ai mait­in­tis ir daug miegoti”. Tači­au, tai pri­imti­na toli gražu ne visiems keli­au­to­jams. Dau­gu­ma mieli­au renkasi vad­i­namąsias pažin­tines keliones, kurių metu daug keli­au­ja­ma ir, žino­ma, fiz­iškai labai pavargsta­ma. Kur tuomet išs­va­jo­tas poil­sis? Keli­au­dama paste­bė­jau, kad visiškai nebe­galvo­ju apie kas­di­eninius rūpesčius, nes tas pasaulis, kuri­ame jų turė­jau, dabar yra taip toli, o tas, kurį matau kelionės metu, – toks skirtin­gas, ste­bi­nan­tis, žav­in­tis, kad mintims apie ką nors kita paprasči­au­si­ai nebe­lieka vietos. Tai­gi, pail­si mano gal­va, o kas­di­eny­bės išvargin­ta siela iki valios pri­sisoti­na nau­jų, gerų įspūdžių. Kelionės pabaigo­je žiūriu į savo ben­drakeleivių vei­dus – jie šiek tiek pavargę, bet švyti dži­augsmu.

Kelionė į namus

Dau­gu­ma žmonių keli­au­ja ieško­da­mi gar­sių, ypat­ingų vietų, norė­da­mi pamatyti pasaulio ste­buk­lus, įžymius gam­tos ar arcitek­tūros pamin­klus. Keli­au­da­mi tar­si ieškome pažadė­to­sios žemės, savo­jo Eldo­ra­do ar Rojaus, iš kurio kadaise buvome išvary­ti. Klau­siu savęs, kur tie tikrieji mano namai, vieta, kuri­o­je geri­au­si­ai jauči­u­osi? Vaikš­tau gar­sių pasaulio miestų: Lon­dono, Paryži­aus, Čik­a­gos, Rio de Žaneiro gatvėmis – gražu, įdo­mu, bet čia negal­iu būti sav­i­mi. Čia nesaugu. Jei nieko neturi, neiš­gyven­si, o jeigu turi per daug, kas nors norės tai atimti. Mane sužavėjo išmintin­go indėno pasakyti žodži­ai: „Dži­unglėse saugu, turime van­dens, mais­to, vais­tinių augalų. Čia žmogui užten­ka tiek mažai, kad išgyven­tų. O štai mieste reikia daug visoki­ausių dalykų. Pavyzdžiui, jei turi mašiną, būti­nas ben­z­i­nas, kad ji važi­uotų, tam reikia pinigų, dar­bo, būs­to, mokėti mokesčius…” Išties daug reikia. Indėno vei­das spin­di geru­mu ir ramybe. Tik­iu, kad jam viso to netrūk­s­ta. Jis laimin­gas, nes jo namai gam­to­je, dži­unglėse, kur viskas tikra ir tob­u­la, kur žmo­gus tam­pa neat­sie­ja­ma visumos dalele.

Surasti save

Kelionė ir tai, kas joje nutin­ka, pri­me­na patį gyven­imą. Yra pradžia, tik­slas, išbandy­mai ir atradi­mai, tik pabaiga skiri­asi. Tu žinai, kada tavo kelionė baig­sis, žinai, kad grįšti į namus ir visa tai galėsi pabandyti dar dau­gy­bę kartų. Kelionė, be abejonės, pakeičia tave, net­gi jei to nesi­tikė­jai. Kar­tais keli­au­ji pats norė­damas pasikeisti, surasti save tame minčių, jaus­mų ir potyrių knibždė­lyne. Kas esi? Kur veda tava­sis gyven­i­mo kelias? Kodėl jau­tiesi toks nelaimin­gas, tuščias, vienišas? Tūk­stanči­ai žmonių visame pasauly­je keli­au­ja kaip pili­gri­mai turė­da­mi vien­in­telį tik­slą – aplankyti šven­tas, sakralu­mo auros persmelk­tas vietas. Vieni nori išpirk­ti savo kaltes, kiti tik­isi pasveik­ti, treti – įgyti dau­giau pasitikėji­mo, vid­inės ramy­bės ar net surasti savo gyven­i­mo tik­slą, pras­mę. Štai kad ir daugeliui pažįs­ta­mas Paulo Coel­ho kny­go­je „Pili­gri­mas” aprašy­tas keli­au­to­jas eina pėsčias net 800 kilo­metrų patir­damas dau­gy­bę vidinių suvokimų bei sie­los trans­for­ma­ci­jų. Keli­au­dama esu ste­bė­to­ja, kurios vidinio laiko neuži­ma įprasti kas­di­eny­bės rūpesči­ai. Kelionė – tai laikas, kai gal­iu pabūti su sav­i­mi, įsik­lausyti. Pats judėji­mo fak­tas išlaisv­ina ir trans­for­muo­ja vidu­je susikau­pu­sius skaudulius. Ar gali „šven­ta” vad­i­na­ma vieta veik­ti žmo­gaus vid­inį pasaulį? Tik­iu, kad gali, jei esi tam pasiruošęs, nusiteikęs. Man­au, čia suveikia žmogiško pavyzdžio, ben­dru­mo, rit­u­a­lo galia.

Pro­fe­si­ja – keli­au­to­jas

Reikia pri­pažin­ti, kad ne visiems kelionės yra įvykis, nutinkan­tis kelis kar­tus per gyven­imą. Kai kam tai tiesiog gyven­i­mo būdas, kas­di­eny­bė. Kadaise didieji keli­au­to­jai Kris­tu­pas Kolum­bas, Fer­nan­das Mage­lanas, Vasko da Gama lei­dosi į pavo­jin­gas keliones, ieško­da­mi nau­jų pasaulio kraštų bei jų turtų. Jų var­dai visiems laikams įrašyti į istori­jos vadovėlius. Kodėl nuo­latos keli­au­ja­ma šiais laikais? Man­au, kelionė gali būti būdas ne tik atrasti save, bet ir pabėgti nuo savęs, nuo atsakomy­bės, būtiny­bės sukur­ti kažką sta­bi­laus. Kar­tu tai gali būti ir prisir­iši­mo baimė ar nege­bėji­mas palaikyti ilgalaik­ių intymių ryšių su kitais žmonėmis. Juk keli­au­to­jo vaid­muo toks pato­gus ir tar­si niekuo neį­pareigo­jan­tis. Atrodytų, tar­si užsidė­jai nematomą apsi­austą ir niekas nesuži­nos, kas iš tiesų esi. Tači­au, kaip pasis­lėp­ti nuo savęs?

Kodėl aš keli­au­ju? Kodėl keli­au­ji tu? Ką mes atran­dame savo kelionėse? Kiekviena kelionė suteikia gal­imy­bę atsakyti į šį klausimą nau­jai. Belieka tau ir sau palinkėti pras­mingų ir įdomių kelion­ių.

Psi­chol­gė Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt
Šal­ti­nis: „Aš ir psi­chologi­ja”