Psichologas atskleidžia, ko iš tikrųjų siekiame kelionėmis

Kla­joti žmogui būdin­ga nuo seni­ausių laikų. Tik jei anksči­au keli­avome gel­bė­damiesi, dėl gyvy­biškai svar­bių priežasčių (ieško­da­mi der­linges­nių žemių, bėg­da­mi nuo skur­do, ligų, užpuo­likų, pries­pau­dos ir t. t.), tai dabar, nors gyve­name paly­gi­nus rami­ai ir soči­ai, nuo­lat keli­au­jame sve­tur, atrodytų, tikro var­go vargti. Miego trūku­mas, nuo vaikščio­ji­mo pritrin­tos kojos ir netikė­tu­mai yra bemaž kiekvieno keli­au­to­jo tikrovė. Tad kodėl patogų, mums įprastą gyven­imą taip nori­ai išmain­ome į iššūk­ius fizinei ir psichinei ištver­mei, kuri­u­os patiri­ame kelionėse?

Keliaujame pasipildyti patirčių ir žinių

Pasak psi­chologės, orga­ni­zaci­jų kon­sul­tan­tės ir uni­ver­site­to lek­torės Aistės Mažeikienės, keli­au­da­mi inves­tuo­jame į save ir pasaulio pažin­imą plačią­ja prasme: „Būtent per pažin­imą ateina patir­tis, supra­ti­mas ir tol­er­an­ci­ja. Pradedame mokytis prisi­taikyti, suprasti, maži­au vert­in­ti bei smerk­ti. Kitaip tari­ant, keli­au­jame tam, kad patir­tume, o grįžę tą patirtį panau­do­tume kas­di­eny­bė­je – galė­tume kur­ti, duoti, aug­in­ti, atrasti ir įžvel­gti“.

„Pati būdama nepatai­so­ma keli­au­to­ja, laikausi tiesos: kelionė­je mes iš tikrųjų gyve­name, nes pažįs­tame save iš arči­au ir gili­au. Mėgautis potyr­i­ais mums netruk­do kas­di­en­inės smulk­menos, todėl gal­ime mokytis ir pil­naver­tiškai leisti laiką su myli­mais žmonėmis“, – teigė psi­chologė.

Vaistas nuo puikybės

Kelionės ne tik lei­džia atsi­trauk­ti nuo kas­di­enių rūpesčių, bet ir užgrū­d­i­na, ugdo kūry­binius gebėjimus bei yra pui­ki puiky­bės pre­ven­ci­ja. „Juk Kam­bodžos dži­unglėse niekam neb­us įdo­mu, kokios tavo parei­gos, o kaln­u­ose išmok­ti vady­bos vadovėli­ai greiči­au­si­ai nepadės“, – šyp­so­josi A. Mažeikienė.

Iš tikrųjų, kelionės turi ypač daug įtakos toles­ni­am mūsų gyven­imui, mat keli­au­da­mi gal­ime lengvi­au pri­imti sprendimus, susi­ju­sius ne tik su kelione – pabė­gus nuo kas­di­eninio rit­mo bei įpras­tos aplinkos yra daug lengvi­au į viską pažiūrėti iš šalies ir mąstyti šal­tu pro­tu. Šį kelion­ių poveikį pasitelkia ir dabar sparči­ai pop­u­liarė­jančios sav­i­ug­dos mokyk­los, savaitės ar ilges­nius moky­mus siūlančios mažų maži­au­si­ai kur nors stovyk­lo­je ar kaimo tur­iz­mo sody­bo­je (taip ištraukiant žmogų iš jam įpras­tos ruti­nos), o daž­ni­au­si­ai – užsieny­je.

Kelionės yra ir neblo­gas būdas san­tyki­ams išbandyti. „Kar­tais užten­ka vienos trumpos kelionės, kad supras­tum, jog antrą kartą keli­au­ti su tuo pačiu žmogu­mi nenorė­tum, o ką bekalbėti apie viso gyven­i­mo kelionę“, – paste­bėjo A. Mažeikienė.

Geriau vieną kartą pamatyti ne šimtą kartų išgirsti

A. Mažeikienės teigimu, vieni žmonės keli­au­ja, nes tik kelionė­je gali rami­ai pabūti su savo arti­maisi­ais, nebėg­da­mi kaip voverė rate: namai – dar­bas – namai. Kiti – kad pabėgtų, lik­tų vieni su sav­i­mi, pasi­justų laisvi. Trečius veda tap­a­tu­mo, tikro­jo savęs paieškos. Tači­au pop­u­liari­au­sia visų kelion­ių priežastis – noras pamatyti, pažin­ti ir prisili­esti prie istori­jos, kitokios aplinkos ir žmonių viskuo: kva­pais, sko­niu, vaiz­dais, patir­ti­mi, išgyven­i­mais.

„Labai dži­augiu­osi, kad šiame vir­tu­alios realy­bės ir infor­ma­cinių tech­nologi­jų laiko­tarpy­je žmonės nenus­to­ja keli­au­ti, nors, pavyzdžiui, į Fudz­i­jamos kalną šian­di­en gal­i­ma pasižiūrėti ir sėdint namu­ose ant sofos, „YouTube“ vaiz­do įraše“, – sakė lek­torė.

Anot A. Mažeikienės, keli­au­to­jams pradėjo rūpėti ne vien tie kuror­tai, kuri­u­ose jau yra buvę visi kaimy­nai – išskirt­inu­mo por­eikis lietu­vi­ams nebėra sve­ti­mas.

Kolekcionuojame potyrius

Kūry­bos ekonomikos tyrė­ja, kelion­ių orga­ni­za­to­ri­aus „Baltic Tours“ atstovė dr. Rasa Lev­ick­aitė paste­bi, jog dėl nuo­lat­inės keli­au­to­jų por­eik­ių kaitos kin­ta ir jų pasirenkamos kryp­tis.

Nors dėl objek­tyvių priežasčių – kain­os ir ats­tu­mo – lietu­vi­ai dau­giau­sia keli­au­ja po Europą, R. Lev­ick­aitės teigimu, vis daž­ni­au keli­au­ja­ma ir po egzotiškus kraš­tus, pvz., Okeani­ją, Kini­ją, Indi­ją, kurie žada dar reči­au patir­tus atradimus. 2014-aisi­ais šias šalis rinkosi 14 proc. „Baltic Tours“ klien­tų.

„Jei anksči­au į kelionę dauge­lis išsiruoš­da­vo „pamatyti“, tai dabar beveik visi nori „patir­ti“ – tam tikra prasme dabartines keliones gal­i­ma pavad­in­ti patirčių kolek­cionav­imu, – komen­ta­vo R. Lev­ick­aitė. – Ryškė­ja ir noras visą kelionę kuo stipri­au išgyven­ti per savo asmeninę prizmę, patir­tis, potyrius, net nuo­tyk­ius ir į galvą atėju­sias mintis, grįžus dal­in­tis visu tuo su kitais“.

Anot R. Lev­ick­aitės, tikėti­na, jog būtent pojūčių, potyrių kolek­cionav­i­mas turi įtakos ir besikeičiančioms lauk­tu­vėms: jei anksči­au pirk­davome daik­tus, kuri­u­os pasidė­davome kur ant lentynėlės, tai dabar itin pop­u­liarė­ja „maistinės“ lauk­tu­vės, kurios leis patir­ti šalį ir joje neb­u­vu­si­am žmogui.

Šal­ti­nis: psichika.eu