Kodėl komandos lyderiui toks svarbus savęs pažinimas?

Savęs pažin­i­mas yra vien­as iš emocinio intelek­to gebėjimų, svar­bus kiekvien­am efek­tyvi­ai veikiančios koman­dos nar­iui ir ypač koman­dos vadovui, lyderiui, kuris prisi­ima atsakomy­bę už padary­tus sprendimus ir veda vis­us į priekį, numatytų tik­slų link. Kai kalbame apie lyderius, daž­ni­au kyla teigia­mas ir sek­ti­nas, chariz­matiškos asmeny­bės vaizdinys. Tači­au tok­ie žmonės savy­je gali būti prikaupę ir ne tok­ių poz­i­tyvių charak­ter­is­tikų rink­inį, gal­in­tį sukelti pačių įvairi­ausių pasek­mių, pradedant asmeninėmis nesėk­mėmis ir baigiant visos koman­dos žlugimu. Tai gali būti nekon­troli­uo­jamos emo­ci­jos, per­vargi­mas, agre­si­ja, neval­do­mas pyk­tis, nuož­mi tar­pusavio konkuren­ci­ja, aklas užsispyri­mas, tikėji­mas tik savu teisumu…

Daž­nai lankan­tis orga­ni­zaci­jose ten­ka išgirsti skun­dus reik­li­ais, kantry­bės netur­inči­ais ir nenor­inči­ais klausyti kitų nuomonės, nelinku­si­ais ben­dradar­biau­ti, nepri­pažįs­tanči­ais savų klaidų vadovais… Sakysite, jog paval­dinių toks dar­bas – skųstis, ir tame taip pat yra dalis tiesos, kaip ir pači­u­ose skun­du­ose, kuri­u­os vis­gi ver­ta išgirsti… Labai daž­nai vadovai yra įsi­tik­inę, jog jie tik imasi priemonių, būt­inų norint priver­sti kitus dirbti efek­tyvi­ai. Ver­ta tiesiog sus­toti ir pak­lausti savęs, – o kas išties man pade­da ir kas truk­do siek­ti užsi­brėžtų tik­slų? Kodėl esu toks įsitem­pęs, pik­tas? Ar moku tin­ka­mai ilsėtis? Kodėl tam tikri įvyki­ai suke­lia nead­ek­vačias mano reak­ci­jas? Kiek tai turi įtakos mano, kaip vado­vo, veik­los efek­tyvu­mui? Kokį poveikį mano neigiamos emo­ci­jos turi visos koman­dos dar­bui?

Kaip ugdyti lyde­rio savybes?

Pir­mi­au­sia, labai svar­bu išgirsti ir ugdyti dėmesingumą savo vidini­am dia­logui. Paste­bėkite, koki­ais žodži­ais kalbate su sav­i­mi, kri­tikuo­jate save, verti­nate. Labai daž­nai ambicin­gi lyde­ri­ai yra itin kri­tiš­ki ir reik­lūs sau, ypač nesėk­mės atve­ju. Su drau­gais įpras­tai kalbamės pir­mi­au­sia pagar­biai, net tada, kai turime pasakyti, kad mūsų nuomone kitas yra neteis­us. Vienok, draugišku­mas sau labai gre­itai išgaruo­ja, kai mums kažkas nepa­sise­ka, kai viskas vyk­s­ta ne taip, kaip norėtųsi. Mūsų smegenys yra linku­sios reaguoti ir tikėti tuo, ką nuo­lat gir­di. Tad nuo­lat sau kar­to­jant, kad kažko nesug­e­bu, ilgainiui tikrai tuo patys patikime. Tuomet savivertė menks­ta, blogė­ja nuo­tai­ka, api­ma ner­i­mas, nesaugu­mo jaus­mas ir depre­si­ja. Todėl būti­na fik­suoti tok­ius vidinius pasisaky­mus ir keisti juos poz­i­tyvi­ais žodži­ais, skir­tais sau apibūd­in­ti. Daž­nai tiesiog nuo­lat poz­i­tyvi­ai kalban­tis su sav­i­mi smegenyse įvyk­s­ta pokyči­ai, keiči­asi įsi­tikin­i­mai, padidė­ja psi­chologi­nis lanks­tu­mas, o tuo pačiu savo paties efek­tyvu­mas.

Kitas labai svar­bus dalykas vadovui – fik­suoti, kur jis yra nuk­ly­dęs savo mintimis, ir fokusuoti save į dabar­ties momen­tą. Papras­tai mes visi esame linkę kap­stytis praeities įvyk­i­u­ose (kas ką pasakė, kas ką padarė, kas būtų jeigu būtų, kaip jauči­ausi tada) ar mintimis klaidži­oti po ateities vaiz­dinius, bet išties naudin­ga savy­bė yra išmok­ti būti dabar­ties momente, – tai sumaži­na ner­imą ir geri­na sav­i­jautą. Net verti­nant nesėkmes, jei savo gyven­imą įsi­vaiz­duo­tumėme kaip tiesę, tai užfik­savę dabart­inį tašką, kuri­ame esame, ilgalaikė­je per­spek­tyvo­je ta nesėk­mė jau nebeat­ro­do tokia didelė. Aišku, puiku atsidur­ti ate­ity­je, jei tai yra planav­i­mas, pvz., turite tik­slą ir dėlio­jate kaip, kokiomis priemonėmis jo siek­site. Arba per­mąstyti praeities įvyk­ius, jei tai daro­ma įverti­nant, kokios klai­dos buvo padary­tos, ir ką dabar dary­ti kitaip. Vienok, labai svar­bu neužstrigti begal­inė­je anal­izė­je ir vėl­gi savęs pak­lausti, ar šios mintys apie praeitį ar ateitį duo­da man kažkokios realios nau­dos?

Efek­tyvu­mas ir vady­ba

Svar­bu būti efek­tyvi­am dabar­tiniu momen­tu, t.y. dary­ti pačius efek­tyvi­au­sius sprendimus esamo­je situaci­jo­je ir pri­imti realy­bę. Tači­au tai nėra leng­va bet kam, o ypač labai sunku vadovams, kurie savy­je turi tą kovingu­mo dvasią, ir situaci­jos priėmi­mas jiems toly­gus pralaimėjimui. Daž­nai mes išeikvo­jame labai daug energi­jos norui, kad situaci­ja būtų kitokia, ir visoms iš to kylančioms emo­ci­joms – pykčiui, nusivylimui, nep­a­sitenk­in­imui ir pan. Kuo rami­au įvertin­site situaci­ją tok­ią, kokia ji yra šią akimirką, – tuo bus lengvi­au imtis veiksmų jai pakeisti.

Dar vien­as dalykas, kurį norėči­au pam­inėti, kaip vieną iš svar­biausių vadovų darbe – tai sug­e­bėji­mas reg­uli­uoti kylančias emo­ci­jas. Labai daž­nai, kon­sul­tuo­jant vadovus, yra užduo­damas būtent toks klausi­mas – kaip suvaldyti neigia­mas emo­ci­jas? Išties, esant toki­am aukš­tam atsakomy­bės lygiui, didži­u­liam tem­pui, stresinėms ir įtemp­toms situaci­joms, kai sprendimus reikia pri­imti gre­itai, bei esant nuo­la­tini­ams besikeičiančios infor­ma­ci­jos srautams, kuri­u­os reikia suvaldyti, šis klausi­mas tam­pa itin aktu­alus.

Pir­mi­au­sia, ką vėl gi reikia atlik­ti vadovams – tai ste­bėti save ir anal­izuoti, kokiose situaci­jose, kaip kyla vienokios ar kitokios neigiamos reak­ci­jos į tam tikrus įvyk­ius. Ir į visas emo­ci­jas reikia žiūrėti kaip į tam tikrą infor­ma­ci­ją. Pavyzdžiui – baimė. Tai yra sig­nalas, kad gal­būt aš esu pavo­ju­je, bet tai nėra fak­tas ir nebūti­nai tiesa. Tarkim, esant situaci­jai, kai reikia kalbėti viešai, mes tikrai gal­ime jausti baimę, bet sau tai įvardi­nus ir suvokus, kad realus pavo­jus mums tikrai negre­sia, emo­ci­ja savaime atslūgs­ta. Arba pyk­tis. Daž­nai ši emo­ci­ja kyla, kai mes manome, jog su mumis elgia­masi neteisin­gai. Bet nebūti­nai tai yra fak­tas. Gal­būt tiesiog kito žmo­gaus situaci­jos maty­mas labai skiri­asi nuo mūsų, ir kilęs tar­pusavio nesusipra­ti­mas visai nereiškia blogų ketinimų.

Asmeninės ver­ty­bės

Dar viena lyde­rio savęs pažin­i­mo sri­tis yra asmeninių ver­ty­bių iden­ti­fikav­i­mas. Kiekvien­as jo sprendi­mas ir pasirinki­mas gali sulauk­ti tiek kri­tikos, tiek palaiky­mo ir pri­pažin­i­mo. Tači­au svar­biau­sia, ar kiekvien­ame žingsny­je vadovau­ja­masi savo ver­ty­bėmis, nes tik taip jaučia­ma pras­mė, net ir tada, kai yra išties labai sunku. Atsakykite sau, kokios savy­bės yra svar­bios vadovau­jant kolek­tyvui, kok­ius san­tyk­ius nori­ma puoselėti, kok­ius asmeninius įgūdžius ir žinias svar­bu lav­in­ti savame darbe?

Tai­gi, net patiems stipri­ausiems ir puikiomis lyde­rio savy­bėmis apdovan­otiems vadovams labai svar­bus savęs pažin­i­mo proce­sas, padedan­tis susi­gaudyti vyk­stanči­u­ose psi­chologini­u­ose pro­ce­su­ose, geri­au įveik­ti kylančią įtam­pą, išsaugoti sav­it­vardą stresinėse situaci­jose, motyvuoti save, reg­uli­uoti kylančias emo­ci­jas ir tuo pačiu ugdyti psi­chologinį lanks­tumą.

Jeigu patiko – pasi­dalink!
Inga Vaide­lauskienė | pimc.lt