Spaudimas būti lyderiais sargdina žmones?

Žodį „lyderys­tė“ girdime kas­di­en. Apie tai kalbėti, atro­do, tapo gero tono žen­klu. Šian­dienos žmogui lyderys­tė aso­ci­juo­jasi su įta­ka, pir­mav­imu, valdžia, aktyvu­mu, veržlu­mu, per­spek­tyvu­mu.

Iš ekranų daž­nai girdime kvi­etimus į lyderys­tės kon­fer­en­ci­jas, sem­i­narus, paskaitas, meistrišku­mo pamokas ar net fes­ti­val­ius. Jei būsi lyderis – būsi sėk­min­gas, gir­di žmonės.

Psi­chologė Lau­ra Dubo­saitė sako, kad tai – akių dūmi­mas. „Masi­nis ska­tin­i­mas visiems tap­ti lyde­ri­ais gali tūrėti labai liūd­nų pasek­mių visuomenei – inter­viu nau­jienų agen­tūra ELTA sakė Lietu­vos muzikos ir teatro akademi­jos lek­torė, psi­chologė L. Dubo­saitė.

– Žmonės yra skirtin­gi. Ekstraver­tui lyde­rio savy­bės (kaip dabar jos supran­ta­mos – domi­nav­i­mas, komu­nikav­i­mas, vadovav­i­mas) yra prigimti­nai natūralios. O, sakykim, žmo­gus intraver­tas labai blo­gai jauči­asi rag­i­na­mas būti veržliu, komu­nika­bil­iu, ini­ci­atyviu. Jis labi­au vidini­ame pasauly­je gyve­na. Intraver­tas taip pat gali būti pavyzdžiu kitiems žmonėms, bet kitok­iu būdu – per tar­nav­imą idė­jai, tikėjimą kažkokia idė­ja.

Pavyzdžiui, menininkai arba mok­slininkai daž­nai būna ne domin­uo­janči­ais lyde­ri­ais, o intraver­tini­ais. Tači­au toki­ais lyde­ri­ais jie tam­pa tik po ilgo laiko, kai mes jau matome, ką jie nuveikė per gyven­imą. Tada jie tam­pa nefor­mali­ais lyde­ri­ais. Mes tiesiog žav­imės jų kūry­ba, nuveik­tais dar­bai.

Ne visiems tin­ka ta aktyvio­ji lyderys­tė. Kai mėgi­na­ma vis­us vien­odu keliu stumti būti lyde­ri­ais – kai kurie žmonės pralošia. Labi­au reikėtų akcen­tuoti savi­raišką, rag­in­ti žmogų suvok­ti, koks jis yra ir ko jis nori, ką nori ir gali duoti pasauliui, žmonėms.

– Ar lyderys­tės gal­i­ma išmok­ti?

– Bet ko gal­i­ma išmok­ti, jei labai mokaisi. Reikėtų kalbėti apie tai, kas yra gabu­mai. Gabus žmo­gus kažkokį dalyką išmok­s­ta labai gre­itai, be didelių pas­tangų ir gau­na labai gerą rezul­tatą. Tam pači­am dalykui nelabai gabus žmo­gus taip pat gali išmok­ti, tači­au jam prireiks daug dau­giau pas­tangų ir jo rezul­tatai bus žymi­ai prastes­ni. Nau­dos, sąnaudų prasme tai netik­slin­ga. Kai verči­ame intravertą, uždarą žmogų, įdėti daug pas­tangų save per­laužiant, mes negau­name nori­mo rezul­ta­to. Be to, mes žmogui pri­darome labai daug prob­lemų – vidinių, psi­chologinių. Tada kyla klausi­mas: kokia viso to pras­mė? Juk yra žmonių, kurie gim­s­ta būti poli­tikais, ora­to­ri­ais, ver­slininkais, gre­itai pri­imanči­ais sprendimus, ryžtin­gais.

– Daž­nai lyderys­tės moky­mu­ose pabrėžia­mas iššūkis, skati­na­ma pri­imti iššūkį, „per­lip­ti per save“, įveik­ti kliūtis. Ką tai duo­da, ar tai veiksmin­ga?

– Tai madin­ga. Tok­ie posaki­ai kaip „išeik iš kom­for­to zonos“, „pri­imk iššūkį“ dabar yra tiesiog madin­gi. Bet reikia pagalvoti, kiek psichikos jėgų tai žmonėms gali kain­uoti. Tada nieko keis­to, kad turime tiek psichikos susir­gimų, depre­si­jos atve­jų. Kai žmo­gus mato, kad, nepaisant didelių pas­tangų, jis vis tiek kažko nepasiekia; kai žmo­gus jaučia, kad tai, į ką jis yra stu­mia­mas, jam yra sve­ti­ma – suser­ga.

Iššūkis, be abejo, ne visa­da yra blo­gai. Yra žmonių, kuri­u­os tai motyvuo­ja. Tači­au ne visiems tokia tak­ti­ka tin­ka. Daž­nai lyderys­tės sieki­mas žmogui yra primeta­mas: jeigu tu esi kažkoks kitoks – tai yra negerai, būti­nai turi tap­ti toks, kokio tavęs visuomenė tik­isi. Tai pavirs­ta įtam­pomis, orga­niz­mas protes­tuo­ja. Pažiūrėkite, kiek dabar yra žmonių nuo­lat patiri­ančių panikos, ner­i­mo priepuolius, psichikos sutrikimus, kenčiančių nuo depre­si­jos.

– Jei lyderys­tė akcen­tuo­ja­ma kaip ver­ty­bė, tai gal žmonės nely­de­ri­ai yra „prastes­nės koky­bės“ visuomenės nar­i­ai?

– Na, tikrai taip nėra. Pavyzdžiui, kom­poz­i­to­rius Šope­nas buvo tip­i­nis nely­de­rio pavyzdys. Jis bijo­jo masinių žmonių susi­būrimų, gerai jautėsi tik uždarame draugų rate­ly­je. Labai mažai turėjo draugų ir pažįs­tamų. Bet, pažiūrėkite, kok­ius jis sukūrė kūrinius, žino­mus visame pasauly­je. Ir tarp mok­slininkų gal­i­ma rasti daug tok­ių žmonių, kurie pasitar­na­vo visuomenei būda­mi nei mato­mi, nei ryškūs – visai ne lyde­ri­ai.

Kar­tais lyde­ri­ai labai daug kal­ba, bet išliekamo­sios vertės nepalieka. Sub­lizgėjo kaip koks mete­ori­tas, praskri­do ir užge­so. Tuo metu atrodė labai ryšku, tači­au rezul­tatų – jok­ių.

– Kodėl, jūsų many­mu, dabar tapo taip pop­u­liaru kalbėti apie lyderys­tę? Sakyči­au, tiesiog vyk­s­ta vajus vis­us ver­sti būti lyde­ri­ais.

– Tai gyven­i­mo tem­po ir ver­ty­bių klausi­mas. Gyve­name var­to­to­jiško­je visuomenė­je. Esame skati­na­mi turėti visko daug ir gre­itai. Vyrau­ja ver­slas ir pini­gai. Tam reikalin­gas ryž­tas, vadovav­i­mas, komu­nikaci­ja, ryši­ai. Toki­ame triukšme nepaste­bi­ma kai kažkas labai didin­go padaro­ma tyli­ai.

Viskas, kas bliz­ga, traukia akį. Lyderis visa­da yra ryšku. Žmo­gaus tokia psichi­ka – viskas, kas ryšku, jį traukia.

– Ar įmanoma atsispir­ti visuomenės spaudimui būti lyderiu?

– Jau­nam žmogui tai padary­ti yra sunku. Kai kurie jauči­asi nepakanka­mai įvert­in­ti, jie neturi lyde­rio savy­bių. Šiais laikais labai sureikšmi­na­mas savęs viešin­i­mas ir kitų požiūris į tave. Turime suprasti, kad žmogui, jo egzis­ten­ci­jai, svar­biau­sia yra savi­raiš­ka, o ne tap­ti tuo, kuo tave tap­ti spaudžia visuomenė.

Parengė Sigi­ta Zumery­tė | Elta.lt
Ilius­traci­ja: padri­nan / pixabay.com