Kaip išdrįsti pakeisti nemėgstamą darbą?

Dar­bo paieškos por­ta­lo cvmarket.lt duomenimis, jaun­uo­li­ai Lietu­vo­je dar­bovi­etę keičia vidu­tiniškai kas 17 mėne­sių ir būda­mi 29-erių patir­ties sukau­pia bent 4–5 skirtin­gose dar­bo vietose. Pasak ver­s­lo psi­chologės Lau­ros Rimkutės, priežasčių, kodėl lietu­vi­ai vis daž­ni­au keičia dar­bą ar kval­i­fikaci­ją, yra labai įvair­ių: nuo nep­a­sitenk­in­i­mo atly­gin­imu, vadovav­i­mo ar užduočių pobūdžio iki tiesiog noro išmėgin­ti savo jėgas kitur.

„Tam, kad žmo­gus galėtų dirbti mėgstamą dar­bą, pir­mi­au­sia būti­na pasirink­ti tin­kamą gyven­i­mo kelią. Būda­mi jau­ni daž­nai nesame apsis­prendę ir neži­nome, koks yra mūsų pašauki­mas, todėl pro­fe­si­ją renkamės rem­damiesi tėvų ar kitų mums reikšmingų žmonių patari­mais. Deja, daugeliu atve­ju tie patari­mai būna paremti vien logi­ka, kar­tais finansini­ais aspek­tais ir retai atsižvel­gta į tikrąjį pašaukimą, – pasako­ja ver­s­lo psi­chologė Lau­ra Rimkutė, pabrėž­dama, kad šian­di­en tik kas penk­tas žmo­gus darbe jauči­asi laimin­gas. – Jaun­uoliui gana sunku nepasid­uoti toki­ai įtakai, tad daž­nai padaro­mas klaidin­gas pasirinki­mas, dėl kurio vėli­au žmonės lieka nepatenk­in­ti ir dar­bovi­etėmis, ir dar­bo sritimis.“

Anot per­sik­val­i­fikav­i­mo spe­cial­istės, dažnė­jan­tis dar­bovi­etės ar kar­jeros keiti­mas remi­asi ir pak­lau­sios arba įdomios spe­cialy­bės paieškomis, ir finansini­ais aspek­tais. „Ieškant savo­jo pašauki­mo daž­nai ten­ka pri­imti drastiškus sprendimus, kai absoli­u­tus kar­jeros keiti­mas nėra išimtis. Pavyzdžiui, mūsų mokyk­lo­je 54 proc. mokinių yra 17–29 metų amži­aus, o sparči­ai šią amži­aus grupę būtent ir vejasi 30–35 m. žmonės – jie sudaro net 38 proc. Svar­bu atkreip­ti dėmesį, kad žmonės, tur­in­tys aukštąjį išsilavin­imą, sudaro beveik 70 proc. visų mokinių, – dal­i­jasi pro­gra­mav­i­mo mokyk­los „Vil­nius Cod­ing School“, tur­inčios padalin­ius ir Kaune, Klaipė­do­je bei Rygo­je, įkūrė­ja Juli­ja Rimšelė. – Jie ateina skati­na­mi noro uždirbti dau­giau, t. y. jų turi­ma kval­i­fikaci­ja nebėra aktu­ali dabart­inė­je rinko­je arba baig­tos studi­jos, nors buvo įdomios, dar­bo rinko­je neturi per­spek­tyvos. Kita dalis žmonių prade­da mokytis pro­gra­mav­i­mo, nes turi­mas dar­bas jų nebetenk­i­na ir jie nori išbandyti vieną aktu­ali­ausių šių dienų spe­cialy­bių. Treti tiesiog ieško nau­jų žinių ar pomė­gio, supratę, kad jų turi­ma kval­i­fikaci­ja jiems yra ne prie širdies, o dar­bas nesuteikia laimės.“

J. Rimšelė taip pat paste­bi, kad šiuo metu per­sik­val­i­fikuo­jan­tys spe­cial­is­tai nau­jųjų darb­davių sutinka­mi itin teigia­mai: „Dar­bo patir­ties jau tur­in­tys dar­buo­to­jai verti­na­mi kaip lojalesni ir net­gi labi­au motyvuoti, todėl požiūris į juos daž­nai yra labai teigia­mas“, – atsklei­džia J. Rimšelė.

Psi­chologės L. Rimkutės patari­mai, kaip išdrįsti dary­ti pokyčius savo kar­jero­je.

1. Laimė darbe – tavo, o ne įmonės atsakomy­bė.

„Daž­nai žmonės turi klaid­ingą nuomonę, jog už laimę darbe atsakingas darb­davys, tači­au laimės jaus­mas yra vid­inė būse­na, kurią pasiren­ka pats žmo­gus, prisi­im­damas atsakomy­bę už šį jaus­mą į savo rankas, – pasako­ja psi­chologė. – Tuo tarpu darb­davys, norė­damas paskat­in­ti dar­buo­to­jus, turi užtikrin­ti vadovų kom­pe­ten­ci­ją, kon­struk­ty­vaus grįž­ta­mo­jo ryšio kultūrą, teis­ingą moty­vac­inę sis­temą, gal­imybes augti ir tob­ulėti, dar­bo ir asmeninio gyven­i­mo bal­an­so sukūrimą ir kita.“

„Ar žmo­gus yra laimin­gas darbe, lengvi­au­sia pasakyti iš to, kaip jis jauči­asi penk­ta­di­enio vakarą, sek­ma­di­enio popi­etę ir pir­ma­di­enio rytą. Jeigu penk­ta­di­enį api­ma eufori­ja pagalvo­jus, kad rytoj nereiks eiti į dar­bą, sek­ma­di­enį jauči­ate padidėjusį ner­imą, pablogėjusią fiz­inę sveikatą ar sub­ju­rusią nuo­taiką, o pir­ma­di­e­nis tam­pa tikra kančia – dar­bas, kurį šiuo metu dirbate, – ne jums. Laimingiems dar­buo­to­jams pir­ma­di­eni­ai neke­lia stre­so, o penk­ta­di­eni­ai nėra tokia didelė šven­tė“, – atsklei­džia L. Rimkutė.

Kai neno­ras eiti į dar­bą itin stiprus, gal­i­ma paste­bėti net rim­tus fiziologinius simp­to­mus: žmogų gali pyk­in­ti, jam paky­la tem­per­atūra, „susu­ka“ nugarą, puo­la peršal­imo ligos ar gri­pas. Taip orga­niz­mas ban­do par­o­dyti, kad tai, ką žmo­gus daro, jam neteikia laimės.

2. Amžius – ne riba pokyči­ams.

Pradėti nau­ją kar­jerą tin­ka­mas bet koks amžius, tači­au, be abejonės, jau­nimui imtis per­mainų šiek tiek lengvi­au, nes jie yra drąs­es­ni. Tuo tarpu vyres­ni­ame amži­u­je žmonės maži­au pasiti­ki sav­i­mi, savo gebėji­mais išmok­ti ką nors nau­jo ir susir­asti dar­bą, ypač nau­jo­je sri­ty­je.

„Jei žmo­gus jauči­asi, lyg gyven­tų ne savo gyven­imą ar sėdėtų ne savo rogėse, kar­di­nalios per­main­os yra sveik­inti­nos bet koki­ame amži­u­je. Reikėtų prisim­inti, kad didži­au­sias mūsų priešas slepi­asi ne aplinko­je, o mūsų galvose. Kol leisime baimėms ir nep­a­sitikėjimui sav­i­mi mus valdyti, tol nebūsime savo gyven­i­mo šei­mininkai“, – teigia L. Rimkutė.

3. Spaudi­mas bei kri­ti­ka – ne visa­da gerai.

Itin liūd­na situaci­ja, kai tėvai per vaikus siekia real­izuoti savo pačių kažka­da turė­tas sva­jones ir skati­na juos rink­tis tam tikrą pro­fesinį kelią, kuri­uo patys norėjo eiti. Jaun­uoliui sunku atsi­laikyti prieš tok­ią įtaką ir daž­nai padaro­mas klaidin­gas pasirinki­mas. „Mok­sleivi­ams būti­nos pro­fesinio ori­en­tavi­mo kon­sultaci­jos, o vyres­ni­ame amži­u­je savo pašaukimą gal­i­ma atrasti užsi­imant savianal­ize, išban­dant nau­jus mal­on­u­mo teikiančius kur­sus“, – priduria psi­chologė.

Taip pat daž­na prob­le­ma yra aplink­inių kri­ti­ka bei sprendi­mo keisti dar­bą ar pro­fe­si­ją nepalaiky­mas: jei tavo pasiryži­mo per­sik­val­i­fikuoti nepalaiko artimi­ausi žmonės, gali būti labai sunku tai padary­ti. Norint sėk­min­gai pakeisti pro­fe­si­ją, reikia susir­asti palaikančių žmonių ir kuo dau­giau išsamios infor­ma­ci­jos apie gal­imybes mokytis nau­jų kom­pe­ten­ci­jų.

Svar­biau­sia – žengti iš savo kom­for­to zonos, nes dar­bo keiti­mas yra sveikas tada, kai jau­ti, kad jau nebeau­gi darbe ar nebe­turi ten jok­ių iššūk­ių. Tači­au psi­chologė pabrėžia: jei dar­bas keičia­mas daž­nai – tai gali būti susi­ję ir su iššūk­ių vengimu, neturėjimu užsispy­ri­mo pasiek­ti rezul­tatą, o ne netinka­mu gyven­i­mo kelio pasirinkimu.

4. Saugu­mo jaus­mas nėra priežastis atidėli­oti.

Sunki­au­sia priė­mus sprendimą keisti gyven­i­mo kryp­tį – žengti pir­mą žingsnį. Pasak L. Rimkutės natūrali žmo­gaus reak­ci­ja į pokyčius yra pasi­priešin­i­mas, todėl jaučia­mas saugu­mo jaus­mas truk­do atlik­ti norimą veiksmą ir atsir­an­da atidėlio­ja­mas. Norint to išvengti, reikia įsig­ilin­ti į save ir įsi­vardinti konkrečias jaučia­mas baimes. Dau­gu­mai pade­da atsarginio plano susikūri­mas, poz­i­tyvus mąsty­mas ir minčių nukreip­i­mas bei suvoki­mas, jog tik išli­pus iš kom­for­to zonos gal­i­ma augti toli­au.

„Dar neteko matyti tok­ių, kurie pokyčius sutik­tų su dži­augsmu. Žmonėms yra įpras­ta norėti saugu­mo, o pokyči­ai smarki­ai gri­au­na saugu­mo jaus­mą, todėl sieki­ame pokyčius atidėti, jų išvengti. Suvokiant tai, pir­mi­au­sia padėtų įsig­ilin­i­mas į save ir savo didži­ausių baim­ių, susi­jusių su pokyči­ais, įsi­vardi­ji­mas. Pade­da ir atsarginio plano susikūri­mas, žino­ji­mas, ką dary­siu, jei nepa­siseks. Žmonėms lengvi­au ryžtis pokyči­ams, kai ne viskas pas­tatoma ant kor­tos“, – sako psi­chologė.

Pasak L. Rimkutės, svar­biau­sia, jau pradėjus pokyčius, neišsigąsti kelio vidury­je ir pasiek­ti finišą: „Pasitikėji­mas sav­i­mi ir supančia aplin­ka, tikėji­mas, kad viskas vyk­s­ta tik į gera ir man tikrai pavyks, arti­mi žmonės, kurie įkvepia, poz­i­tyvus mąsty­mo ugdy­mas – visa tai yra rak­tas į sėk­mę.“

Šal­ti­nis: psichika.eu