Mokslininkas pasiūlė žmogaus sąmonės ištakų ieškoti kitoje dimensijoje

Nepaisant ilgamečių mok­slin­ių tyrimų, sąmonės prigimtis tebėra viena didži­ausių žmoni­jos paslapčių. Yra dau­gy­bė teori­jų, ban­dančių paaišk­in­ti šį reišk­inį: nuo neu­roninių tin­klų smegenyse iki sudėt­ingų kog­ni­tyvinių pro­cesų. Tači­au nė viena iš jų nesug­e­bėjo pateik­ti galu­tinio atsaky­mo.

Neva­dos uni­ver­site­to Las Veg­ase fizikos pro­fe­so­rius dak­taras Maik­las Prav­i­ca (Michael Prav­i­ca) siū­lo radikali­ai kitokį požiūrį. Jo nuomone, norė­da­mi suprasti sąmonę, turime neap­siri­boti tradicini­ais fizikini­ais mod­eli­ais ir įsig­ilin­ti į hiper­erd­vės sąvoką.

Jo nuomone, sąmonė geba peržengti tri­matę erd­vę, kuri­o­je esame įpratę egzis­tuoti, ir sąveikau­ti su aukštes­ni­ais mat­menimis. Taip Prav­i­ca sąmonę susie­ja su idė­ja, kad mūsų Visa­ta yra tik dalis dau­gia­matės tikrovės.

Būdamas krikščio­n­is ir Har­var­do uni­ver­site­to dak­taras, M.Pravica hiper­erd­vės sąvoko­je rado unikalų tiltą tarp mok­slo ir religi­jos. Jo pažiūros peržen­gia tradicinės mok­slinės par­a­dig­mos ribas. Pasak Prav­i­cos, hiper­erd­vė yra labi­au pažįs­ta­ma sąvo­ka, nei gal­i­ma įsi­vaiz­duoti.

Kaip pavyzdį jis pateikia Jėzų Kristų, kurį laiko hiper­erd­vine būtybe. „Pasak Bib­li­jos, Jėzus įžengė į dan­gų. Kaip tai įmanoma ketur­matės būty­bės atve­ju?“ – klau­sia Prav­i­ca. Ir tuoj pat pateikia atsakymą: hiper­erd­vinei būty­bei keli­au­ti tarp mat­menų yra įpras­ta. Dan­gus, spė­ja jis, gali reikšti aukštes­nį mat­menį.

Prav­i­ca teigia, kad žmo­gaus smegenys sug­e­ba užmegzti ryšį su aukštes­ni­ais mat­menimis tam tikros veik­los metu, pavyzdžiui, meninės kūry­bos, mok­slin­ių tyrimų, filosofinių apmąstymų ar sap­nų metu. Toki­ais momen­tais sąmonė peržen­gia fiz­inės tikrovės ribas ir sąveikau­ja su aukštes­ni­ais mat­menimis, kurie yra kūry­binės energi­jos šal­ti­nis.

Pasak mok­slininko, jo idėją patvirti­na žmo­gaus pro­to gebėji­mas suvok­ti dau­giau nei keturis mat­me­nis, pavyzdžiui, matem­atiko­je.

Ši sąmonės sąveikos su aukštes­ni­ais mat­menimis kon­cep­ci­ja yra susi­jusi su kai kuri­omis pažan­giomis fizikos teori­jomis, pavyzdžiui, stygų teori­ja. Joje teigia­ma, kad viskas visato­je – nuo maži­ausių dalelių iki jas jun­giančių jėgų – sudary­ta iš mažyčių vibruo­jančių stygų.

Šių stygų vir­pe­si­ai dau­gy­bė­je nematomų mat­menų sukuria visas ste­bi­mas dale­les ir jėgas. Pasak Maik­lo Prav­i­cos, stygų teori­ja iš esmės yra hiper­erd­vės teori­ja, tiri­anti, kaip visa­ta sudary­ta sub­kvan­ti­niu lyg­me­niu.

Hiper­erd­vė taip pat gali paaišk­in­ti erd­vėlaikio kreivumą. „Jei erd­vėlaikis nėra plokščias, o turi kreivumą, gal­ime dary­ti prielaidą, kad šį kreivumą sukuria aukštes­ni mat­menys“, – teigia Prav­i­ca.

M.Pravicos idėją sukri­tika­vo mok­slo ben­druomenė. Niu­jorko For­damo uni­ver­site­to fizikos dak­taras ir docen­tas Stive­nas Holeris (Stephen Holler) ją lygi­na su „spragų Die­vo“ kon­cep­ci­ja, kai nesupran­ta­mi reiškini­ai priskiri­a­mi dieviškam įsik­išimui, užuot ieško­jus mok­slinio paaiškin­i­mo.

Pasak Hol­le­rio, toks požiūris stab­do mok­slo pažangą ir nelei­džia pri­pažin­ti savo neiš­many­mo. Jis pateikia geo­cen­trinio mod­e­lio pavyzdį, kuris ilgą laiką buvo kom­p­likuo­tas pridedant epi­cik­lus plan­etų judėjimui paaišk­in­ti, nors paprastes­nis helio­cen­tri­nis mod­elis buvo tik­sles­nis.

Hol­leris taip pat abejo­ja mūsų gebėjimu įsi­vaiz­duoti ir dirbti su dau­giau nei tri­jų mat­menų objek­tais. Jo teigimu, matem­at­inės operaci­jos su dau­gia­mači­ais objek­tais tėra algo­rit­mai, o vizual­izaci­jos – pro­jek­ci­jos į tri­matę erd­vę.

Nors Holeris pri­pažįs­ta, kad dvasini­ai įsi­tikin­i­mai gali papildyti mok­slą, jis mano, kad hiper­erd­vės idė­ja yra labi­au mok­slinės fan­tastikos, o ne tikro mok­slo sri­tis.

Šių sričių tyrinėji­mas pra­nok­s­ta dabartines mok­slo gal­imybes. Net Euro­pos bran­duolin­ių tyrimų orga­ni­zaci­jai (CERN) dar nepavyko pri­artėti prie aukštes­nių dimen­si­jų pažin­i­mo.

Didži­a­jame hadronų gre­it­in­tuve, didži­au­si­ame ir galin­giau­si­ame pasauly­je dalelių gre­it­in­tuve, dalelės pagre­iti­namos iki milžiniško greičio ir susiduria, kad būtų gal­i­ma tir­ti visatos „staty­binius blokus“.

Mok­slininkai juo nau­do­jasi tyrinė­da­mi mažyčius mat­me­nis, daug mažes­nius už pro­toną. Jei žmo­gaus plauką padid­in­tumėte iki fut­bo­lo aikštės dydžio, pro­tonas būtų mažes­nis už tos aikštės smėlio grūdelį. Tači­au norint pamatyti kvan­ti­nės fizikos numaty­tus aukštes­nius mat­me­nis, reikia dar didesnio tik­slu­mo – gal­būt kažko panašaus į „super-CERN“ arba didži­ulę kos­minę struk­tūrą, pavyzdžiui, Dysono sferą.

Maik­las Prav­i­ca įsi­tik­inęs, kad dar jo vaikams gyvenant pasiek­sime reiki­amą energi­jos lygį, kad galė­tume tyrinėti kitus mat­me­nis. Jis išlieka karš­tas hiper­erd­vės sąvokos šalininkas, maty­damas joje gilią pras­mę. Jo nuomone, hiper­erd­vės tyri­mai suteikia fiziko gyven­imui aukštes­nį tik­slą ir atneša laimę „už mūsų visatos ribų“.

Viršutinis paveiksliukas: © DeltaWorks