Sociologas Z. Baumanas: socialiniai tinklai yra spąstai

Pro­fe­so­rius Zyg­muntas Bau­manas, Vytau­to Didžio­jo uni­ver­site­to (VDU) gar­bės dak­taras ir vien­as svar­biausių pasaulio socialin­ių mąsty­to­jų ir post­mod­ern­iz­mo tyrinė­to­jų, nese­ni­ai atšven­tė savo 90-ąjį gim­ta­di­enį. Pokalby­je su Ispani­jos dien­raščiu „El País“ soci­olo­gas pažymėjo, jog dau­gu­ma žmonių šian­di­en socialin­ius tin­klus nau­do­ja ne tam, kad praplėstų savo aki­ratį, bet, priešin­gai, kad lik­tų kom­for­to zono­je, kuri­o­je gir­di tik savo pačių bal­so aidą.

Savo išvysty­to­je likvidžios mod­erny­bės teori­jo­je Z. Bau­manas teigia, jog dabar­tini­ame amži­u­je visi sutari­mai yra laiki­ni ir trumpalaiki­ai. Būtent šios teori­jos dėka pro­fe­so­rius šian­di­en laiko­mas vienu svar­biausių soci­ologų pasauly­je. 2015 m. kar­tu su VDU pro­fe­so­ri­u­mi Leonidu Don­skiu išleis­to­je kny­go­je „Moral Blind­ness: the Loss of Sen­si­tiv­i­ty in Liq­uid Moder­ni­ty“ soci­olo­gas aptarė mūsų vis labi­au indi­vid­u­al­is­tini­ame pasauly­je prarastą ben­druomeniškumą.

Nely­gy­bę Jūs esate pavad­inęs „metas­taze“. Ar demokrati­jai išk­i­lo grės­mė?

Tai, kas šiuo metu vyk­s­ta, gal­i­ma pavad­in­ti demokrati­jos krize, pasitikėji­mo praradimu: įsi­tikin­imu, kad mūsų valdžia yra korumpuo­ta, kvaila ir nekom­pe­tentin­ga. Veiks­mams reikia galios, tam, kad galė­tume kažką padary­ti, mums reikalin­ga poli­ti­ka – gebėji­mas nus­pręsti, ką reikia padary­ti. Tači­au tos jung­tu­vės tarp galios ir poli­tikos tautinė­je val­sty­bė­je jau pasi­baigė. Galia tapo glob­al­izuo­ta, tači­au poli­ti­ka išliko tokia pat lokali kaip ir anksči­au. Poli­tikos rankos yra nukirstos. Žmonės nebeti­ki demokra­tine sis­tema, nes ji nesi­laiko savo pažadų. Mes tai paste­bime, pavyzdžiui, migraci­jos krizės atve­ju: tai glob­alus reiškinys, tači­au mes vis tiek veiki­ame rib­o­tai. Mūsų demokrat­inės insti­tu­ci­jos nėra pri­taiky­tos tar­pusavio prik­lau­somy­bės situaci­joms. Dabart­inė demokrati­jos krizė yra demokra­tinių insti­tu­ci­jų krizė.

Į kurią pusę šiuo metu yra pasvirusi Jūsų aprašy­ta švy­tuok­lė tarp laisvės ir saugu­mo?

Tai dvi ver­ty­bės, kurias be galo sunku sud­er­in­ti. Jei norite dau­giau saugu­mo, teks paaukoti tam tikrą dalį laisvės; jei norite dau­giau laisvės, teks atsisakyti saugu­mo. Ši dile­ma tęsis amži­nai. Prieš 40 metų patikėjome, kad laisvė tri­um­fa­vo, ir pradėjome var­to­to­jišku­mo orgi­ją. Atrodė, kad viskas įmanoma, kai pasiskoli­ni pinigų: auto­mo­bil­i­ai, būs­tai… Tiesiog už juos sumokė­davai vėli­au. 2008-ųjų įspė­ja­ma­sis sig­nalas, kai pasko­los išseko, buvo skaudus. Po to sekusi katas­tro­fa, social­inė griūtis ypač smarki­ai smogė vidurini­a­jai kla­sei, nutem­p­dama ją į pavo­jingą padėtį, kuri­o­je ji išliko iki šiol: jie neži­no, ar jų įmonė susi­jungs su kita ir juos atleis, neži­no, ar tai, ką nusipirko, tikrai prik­lau­so jiems… Tai jau kon­flik­tas ne tarp klasių, bet tarp kiekvieno žmo­gaus ir visuomenės. Tai yra ne tik saugu­mo, bet ir laisvės sto­ka.

Sakote, kad pro­gre­sas yra mitas, nes žmonės nebeti­ki, kad ateitis bus geres­nė už praeitį.

Mes gyve­name tarpu­valdžio laiko­tarpy­je – tarp laiko, kai turėjome tikrumą, ir kito laiko, kai seno­ji tvar­ka nebeveikia. Mes neži­nome, kas ją pakeis. Eksper­i­men­tuo­jame su nau­jais veiki­mo būdais. Ispani­ja pabandė kves­tion­uoti dalykus Gegužės 15-osios (15M) judėjimu, kai žmonės užėmė viešąsias erdves, ginči­josi, mėgi­no pakeisti par­la­men­tines pro­cedūras tam tikra tiesiogine demokrati­ja. Tai netruko ilgai. Taupy­mo poli­ti­ka tęsis, niekas jos negali sustab­dyti, tači­au ji vis dar gali būti sąly­gi­nai efek­tyvi ieškant nau­jų veiki­mo būdų.

Esate teigęs, jog 15M ir glob­ali­n­is „Occu­py“ judėji­mas žino, kaip atver­ti kelią, bet ne kaip sukur­ti kažką tvir­to.

Žmonės viešose erd­vėse kurį laiką pamiršo nesu­tarimus ben­dro tik­slo var­dan. Jei tik­slas yra neigia­mas, kai ant kažko pyk­sta­ma, sėk­mės tikimy­bė yra didesnė. Tam tikra prasme tai galėjo būti sol­i­daru­mo sprogi­mas, tači­au sprogi­mai yra labai galin­gi ir trumpalaiki­ai.

Jūs taip pat man­ote, kad vaivorykšt­inėse koali­ci­jose dėl jų pobūdžio nėra vietos lyderys­tei.

Taip yra būtent todėl, kad tok­ie judėji­mai stoko­ja lyder­ių, kurie juos galėtų per­gyven­ti. O kadan­gi jie neturi lyder­ių, savo pasiryži­mo siek­ti tik­slo jie negali paver­sti konkreči­ais veiks­mais.

Ispani­jo­je 15M judėji­mas padėjo atsir­asti nau­joms polit­inėms jėgoms – politinei par­ti­jai „Podemos“.

Vienos par­ti­jos pakeiti­mas kita prob­le­mos neišspręs. Prob­le­ma nėra ta, kad išrink­tos ne tos par­ti­jos, o ta, kad jos neval­do padėties. Ispani­jos bėdos yra glob­alios prob­le­mos dalis. Klaidin­ga manyti, kad viską gal­i­ma išspręsti iš vidaus.

Ką man­ote apie kat­alonų neprik­lau­somy­bės pro­jek­tą?

Man­au, kad mes vis dar vadovau­jamės Ver­salio sutar­ties prin­ci­pais, kai buvo išvysty­ta idė­ja, jog kiekviena tau­ta turi teisę į savi­valdą. Tači­au šian­di­enini­ame pasauly­je tai yra fik­ci­ja – jau nebėra homogeniškų ter­i­tori­jų. Šian­di­en kiekviena visuomenė yra tik dias­porų kolek­ci­ja. Žmonės prisi­jun­gia prie visuomenių, kuri­oms jie ištiki­mi, ir moka savo mokesčius, tači­au tuo pat metu jie nenori atsisakyti savo tap­aty­bės. Ryšys tarp tavo tap­aty­bės ir vietos, kuri­o­je gyveni, nutrūko. Padėtis Kat­aloni­jo­je, kaip ir Škoti­jo­je ar Lom­bardi­jo­je, yra prieš­tar­avi­mas tarp gen­tinės tap­aty­bės ir pili­ety­bės. Jie europieči­ai, tači­au nori ben­drauti su Briuseliu ne per Madridą, o per Barseloną. Ta pati logi­ka išky­la beveik visose šal­yse. Mes vis dar vadovau­jamės prin­ci­pais, nus­taty­tais I‑ojo pasaulinio karo pabaigo­je, tači­au pasauly­je įvyko tiek daug pasikeitimų.

Jūs skep­tiškai žiūrite į taip vad­i­na­mus „fote­lio aktyvis­tus“ (angl. arm­chair activists), kurie protes­tuo­ja socialin­i­u­ose tin­klu­ose, ir teigiate, jog pigios inter­ne­to pramo­gos mus buk­i­na. Ar tai reiškia, kad socialini­ai tin­klai yra nau­ja­sis opi­u­mas liaudži­ai?

Tap­aty­bės klausi­mas pasikeitė nuo kažko, ką turi vos gimęs, į užduotį: turi sukur­ti nuosavą ben­druomenę. Tači­au ben­druomenės nėra kuri­amos, tu arba ją turi, arba ne. Socialini­ai tin­klai gali sukur­ti tik pakaitalą. Skir­tu­mas tarp tin­k­lo ir ben­druomenės yra tas, kad ben­druomenei prik­lau­sai tu, o tin­klas prik­lau­so tau. Tin­kle tu jau­tiesi valdąs padėtį. Jei nori, gali pasikvi­esti draugų, jei nori, gali juos išmesti. Tu gali kon­troli­uoti svar­bius žmones, kurie tau arti­mi. To dėka žmonės pasi­jaučia kiek geri­au, nes vien­atvė, baimė, kad tave paliks, yra pati didži­au­sia mūsų indi­vid­u­al­istų amži­u­je. Tači­au inter­nete taip leng­va drau­gus pridėti ar išmesti, kad žmonės nesug­e­ba išmok­ti tikrų socialin­ių įgūdžių, kurių reikia kai išei­ni į gatvę, kai eini į dar­bą, kur susitin­ki daug žmonių, su kuri­ais reikia pras­min­gai ben­drauti. Popiežius Pran­ciškus, kuris yra puikus žmo­gus, savo pir­mąjį inter­viu po išrinki­mo davė Eugeni­jui Scal­fari, italų žur­nal­is­tui, kuris yra viešai žino­mas kaip ateis­tas. Tai buvo žen­klas: tikras dialo­gas vyk­s­ta ne tada, kai kalbiesi su žmonėmis, kurie tiki toki­ais pači­ais dalykais, kaip ir tu. Socialini­ai tin­klai neišmoko mūsų dial­o­go, nes ten labai leng­va išvengti kon­tra­ver­si­jos… Tači­au dau­gu­ma žmonių socialin­ius tin­klus nau­do­ja ne tam, kad vienytųsi, praplėstų savo aki­ratį, bet priešin­gai – kad apsi­brėžtų sau kom­for­to zoną, kuri­o­je vien­in­teliai jų girdi­mi gar­sai yra jų pačių bal­so aidas, o vien­in­teliai mato­mi dalykai yra jų pačių vei­do atspindži­ai. Socialini­ai tin­klai yra labai naudin­gi, jie suteikia mal­on­umą, tači­au jie yra spąs­tai.

Pareng­ta pagal dien­raštį „El País“

Apie prof. Zygmuntą Baumaną

Zyg­muntas Bau­manas (g. 1925 m.) studi­ja­vo Varšu­vos uni­ver­sitete, vėli­au jame dirbo. Nuo 1968 m. dėsty­to­ja­vo Tel Avive ir Haifo­je, Izrae­ly­je, o 1971 m. pradėjo dirbti Lid­so uni­ver­site­to (Jungt­inė Kar­a­lystė) Soci­ologi­jos kat­e­dro­je, kurią Z. Bau­manas pats sukūrė bei kuri­ai daug metų vadova­vo.

Išskir­tiniu pro­duk­tyvu­mu pasižyminčio mok­slininko dar­bų temos — dabar­ties tap­aty­bės tra­jek­tori­jos, glob­al­izaci­jos pasek­mės žmogui, social­inė mintis ir viešo­ji erd­vė. Jo var­das ypač nuskam­bėjo pasauly­je 1989-aisi­ais, pasirodžius kny­gai „Mod­erny­bė ir holokaus­tas“. Už šį lei­d­inį Z. Bau­manui suteik­ta Amal­fio soci­ologi­jos ir socialin­ių mok­slų sri­ties pre­mi­ja.

2007 m. pro­fe­so­riui buvo suteik­tas Vytau­to Didžio­jo uni­ver­site­to (VDU) gar­bės dak­taro var­das. 2010 m. spalį prof. Z. Bau­manas pir­mą kartą apsi­lankė Lietu­vo­je ir Vytau­to Didžio­jo uni­ver­sitete – čia jis skaitė paskaitą tema „Natūrali blo­gio istori­ja“. Už tre­jų metų soci­ologi­jos klasikas dark­art aplankė VDU ir su prof. L. Don­skiu surengė viešą paskaitą „Morali­n­is jautru­mas netikru­mo amži­u­je“.

2015 m. kar­tu su prof. Leonidu Don­skiu išleis­to­je kny­go­je „Moral Blind­ness: the Loss of Sen­si­tiv­i­ty in Liq­uid Moder­ni­ty“ prof. Z. Bau­manas disku­tuo­ja apie moral­inį jautrumą. Kny­go­je moralinio jautru­mo lemtį mąsty­to­jai nagrinė­ja pasitelk­da­mi adi­aforos sąvoką, kuri apibū­d­i­na šian­di­en­inės visuomenės moral­inį sąst­ingį. Pasauly­je, kuri­ame visi sku­ba gyven­ti ir yra susirūpinę nau­jau­siomis tech­nologi­jomis bei paskalomis, kyla grės­mė prarasti jautrumą kitam.

Šal­ti­nis: psichika.eu