Kančios prasmė ir laimės kaina

Tik tuščias indas gali būti prip­ildy­tas. Tik jaučiantis trūkumą siekia jį kom­pen­suoti. Žmogui įpras­ta jaustis silp­nam, tušči­am, nelaimingam, neto­b­u­lam, bjau­ri­am ar var­ge­tai ir visa tai tėra tuščias indas kuris siekia būti prip­ildy­tas tuo ką vad­i­name laime, meile, gyven­i­mo prasme, išminti­mi, stiprybe ir har­moni­ja.

Kitaip tari­ant, liūdesys, tuš­tu­ma, silp­nu­mas, kančia – visa tai pras­min­gi dalykai. Tuš­tu­ma yra sąly­ga pil­natvei gimti, kvailumas – išminči­ai, ver­govė – laisvei ir t.t. Taip tar­si įtem­pia­mas lankas strėlei paleisti.

„Kuo gili­au į jūsų esy­bę įsis­melkia liūdesys, tuo dau­giau dži­augsmo galite savy­je sutalpin­ti.”
(Kahlil Gibran. Pranašas. Pranašo sodas. Kau­nas: Tri­gra­ma. 2008, 39p.)

Remi­antis teig­iniu, kad tuščias traukia pil­ną, kaip kad vaku­umas orą tarkime, kyla klausi­mas „Tai kodėl tiek nelaimėlių, luošių ir var­getų?“, kodėl jų pelen­u­os taip ir nesuži­ba auk­sas, kodėl nestryk­teli raudonas feniksas į žydrą būties padan­gę?

Būse­na ar pojūtis, kad kažko trūk­s­ta yra nemaloni ir, kaip sako home­ostazės teori­ja, žmo­gus siekia įvairi­ais įmanomais būdais grįžti vėl į kom­for­to zoną. Kuo trūku­mo pojūtis aštres­nis, inten­syves­nis, tuo atkak­li­au siekia­ma išsi­vaduoti iš nepagei­dauti­nos padėties.

Biologini­am orga­niz­mui paju­tus skaus­mą, automatiškai, instink­tyvi­ai reaguo­ja­ma kaip į grės­mę išlikimui. Įmanomos dvi gyny­bos reak­ci­jos: bėgti arba pul­ti. Ši veiki­mo schema galio­ja ne tik išorinio pasaulio sąly­gose, bet ir vidinio. Susidūręs su skaus­mu, kančia, nemalo­niu pojūčiu, jaus­mu, minti­mi, būse­na žmo­gus sten­giasi nuo to pabėgti arba tai įveik­ti, perkeisti.

Bėgti, tur­būt, ar beveik visa­da, lengvi­au nei pul­ti. To paseko­je, dau­gu­ma žmonių įpran­ta nuo visko kas nemalonu tiesiog bėgti. Eida­mi maži­au­sio pasi­priešin­i­mo keliu, leng­vai atsipirkę pradžio­je, skaudži­ai susimokame pabaigo­je. Milžiniškos liūde­sio, kančios, vien­atvės, nevil­ties ir sle­giančios tuš­tu­mos gelmės, rez­ervuarai taip ir lieka užmiršti, kaip nusk­endę pil­ni brangeny­bių piratų laivai.

Ši tragedi­ja nuo atskiro indi­vi­do išplin­ta ir persmelkia visą civ­i­lizaci­ją. Iš esmės, ką žmonės daro, tai melu­o­ja, bėga nuo kovos ir taip skęs­ta vis dides­ni­ame neapmokėtų sąskaitų liūne. Sle­gia­mi menkaver­tišku­mo, žmonės kuria tikrovės pakaitalus, ramen­tus ir priedan­gas. Toks totalus savęs ir pasaulio neigi­mas gim­do neregė­to mąs­to vir­tu­aly­bę.

Civ­i­lizaci­ja – gigan­tiškas pro­tezas žmo­gaus neį­galu­mui pri­dengti. Pro­gre­sas sie­ja­mas su tech­nologine rai­da, t. y. su įmantres­nių pro­tezų išradimu.

Štai mano sta­lo plas­tiki­nis paviršius imi­tuo­ja raudon­medį, pini­gas kišenė­je skel­bia, jog yra labai vertin­gas ir jo kaupi­mas gali tap­ti gyven­i­mo tik­slu, gar­di dešrelė nutyli, kad mėsa joje tik nežy­mus priedas ir t.t. Kitaip tari­ant, visa kas aplink tėra pil­na klas­točių aibė, atidėtų mokėti Gyven­i­mo Bankui skolų savar­ty­nas.

Žmo­gus – tai tokia beždžion­ių rūšis, kuri­ai skir­ta atrasti, jog yra savo laimės kalvis. Kol išorine veiksmų gausa stengsimės kom­pen­suoti vid­inę tuš­tumą, kitaip tari­ant, kol bėgsime į krū­mus, tol ilgin­sime kelią kuri­uo vėli­au teks grįžti atgal ir imtis tikro dar­bo.

Parengė Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu