Klestėjimas nepaisant perfekcionizmo: misija įmanoma?

Vis spartė­jan­tis gyven­i­mo tem­pas reikalau­ja daug energi­jos. Atsikėlęs ryte kiekvien­as siekia jaustis gyvy­bin­gas, t.y., žvalus, kupinas jėgų ir pasiruošęs nau­jos dienos iššūki­ams. Tai gali būti ypatin­gai sunku per­fek­cionis­tini­ais bruožais pasižymintiems žmonėms, kuri­u­os išsek­ina nuo­la­ti­nis tob­u­lu­mo sieki­mas ir negalėji­mas atsi­palaid­uoti dėl vis nesi­baigiančių užduočių.

Vil­ni­aus uni­ver­site­to mok­slininkų ir stu­den­tų ini­ci­atyvos “Vital­i­ty Lab” metu atlik­ti tyri­mai rodo, kad ir per­fek­cionistai gali nemažai padary­ti dėl savo gyvy­bingu­mo. Tereikia skir­ti truputį laiko sau.

„Dar šiek tiek pato­b­u­lin­siu ir bus gerai“ – ir taip iki begaly­bės. Nuo­la­ti­nis kiekvienos detalės tob­u­lin­i­mas ir visas pas­tan­gas lyd­in­tis nep­a­sitenk­in­i­mas gau­tu rezul­tatu yra varginan­tys per­fek­cioniz­mo aspek­tai. Nors atrodytų puiku – žmo­gus siekia itin gerų rezul­tatų ir aukš­tumų – tai kain­uo­ja daug emocinių ir fizinių resursų. Itin didelės pas­tan­gos atlik­ti kiekvieną užduotį ar kiekvieną dar­bą, ner­i­mas dėl rezul­tatų ir įver­tin­i­mo sek­ina, todėl žmo­gus praran­da energingumą ir gyvy­bingumą. Ir su tuo susiduria nere­tas – tyri­mai rodo, jog dėl kultūrinių pokyčių per­fek­cioniz­mo šių dienų visuomenė­je vis daugė­ja.

Viena iš gausy­bės neigiamų per­fek­cioniz­mo pasek­mių – sumažėjęs gyvy­bingu­mas – reiškinys, kuri­am mok­slininkai-psi­cholo­gai skiria vis dau­giau dėme­sio. Gyvy­bingu­mas apibū­d­i­na būseną, kai žmo­gus jauči­asi gyvas ir tur­in­tis energi­jos, o šis aktyvu­mas nėra sukeltas išorinių grės­mių ar vidinių įtam­pų. Aukš­tu gyvy­bingu­mu pasižymintys žmonės yra ats­pares­ni socialini­am spaudimui, kitų lūkesči­ams bei ver­tin­i­mams, ir taip pat stre­sui. Šie asmenys yra kupi­ni energi­jos, dži­augsmo, turi dau­giau vil­ties bei yra labi­au opti­mistiš­ki ir pro­duk­tyvūs. Todėl gyvy­bingu­mas yra būti­nas norint gerai jaustis ir gyven­ti pil­naver­tišką gyven­imą.

Ar tob­u­lu­mo siekis neišven­gia­mai veda į išsekimą ir žemą gyvy­bingumą? Nebūti­nai. Per­fek­cionistas per­fek­cionis­tui nelygu. Mok­slininkų teigimu, per­fek­cioniz­mas turi kelis tipus – adap­tyvųjį ir neadap­tyvųjį. Adap­tyviu per­fek­cioniz­mu pasižymintys asmenys siekia geri­ausių įmanomų rezul­tatų, geba pasimė­gau­ti pro­ce­su, o nutikus nesėk­mei, savęs nekalti­na ir atvi­rai pri­ima grįž­tamąjį ryšį, kad kitą kartą galėtų atlik­ti užduo­tis geri­au. Gebėji­mas siek­ti aukštų stan­dartų negraužiant savęs dėl pake­liui pasitaikančių nesėk­mių ir suklupimų lei­džia šiems žmonėms išsaugoti gerą sav­i­jautą ir gyvy­bingumą.

Neadap­tyvių per­fek­cionistų patir­tys yra iš esmės kitokios. Tok­ie asmenys sten­giasi įgyvend­in­ti kar­tais net neį­manomus siek­ius, tam, kad išvengtų nesėk­mės ar kri­tikos. Šie žmonės susie­ja savo vertę su dar­bo rezul­tatais, tad bet kok­ius gyven­i­mo nesk­lan­du­mus bei net ir švel­ni­ai kri­tiškas aplink­inių pastabas gali pri­imti itin asmeniškai ir jau­tri­ai. Visa tai gali kelti stiprius neigia­mus išgyven­imus: liūdesį, stresą, neviltį, o taip pat sumažin­ti gyvy­bingumą.

Turiu neadap­ty­vaus per­fek­cionis­to savy­bių, tai dabar jau tikrai blo­gai? Vėl­gi ne. Vil­ni­aus uni­ver­site­to mok­slininkų ir stu­den­tų atlik­ti tyri­mai atsklei­dė, kad pasauly­je vis labi­au pop­u­liarė­jančios prak­tikos gali padėti per­fek­cionistų gyvy­bingu­mui.

Viena iš tok­ių prak­tikų – dėmesin­gas įsisą­monin­i­mas. Pasku­tiniu metu dėmesin­gas įsisą­monin­i­mas yra itin pop­u­liarus ir jo šlovė yra pel­ny­ta. Dėmesin­gas įsisą­monin­i­mas skati­na susitelk­ti į dabartį, į tai, kas šiuo metu vyk­s­ta, ir tą pri­imti rami­ai bei nev­erti­nanči­ai. Tai yra svar­bus įgūdis per­fek­cionistams, kurie daž­ni­au fokusuo­jasi į ateitį, o savo patir­tis verti­na itin kat­e­goriškai. Pavyzdžiui, jeigu atlik­siu taip, kaip noriu – tuomet gerai, jeigu nepavyks – labai blo­gai. Nors dėmesin­gas įsisą­monin­i­mas daž­ni­au­si­ai sie­ja­mas su med­itaci­ja, tači­au praverčia ir nedideli pra­ti­mai, sug­rąži­nan­tys į čia ir dabar. Paju­tus, jog esate per­ne­lyg susitelkę į tai, kas vyks ate­ity­je, gal­i­ma sau prim­inti, kur esate ir ką darote šiuo metu.

Padėti labi­au save pri­imti gali ir atjau­tos sau prak­tikav­i­mas. Daž­ni­au­si­ai užjauči­ame ir palaikome kitą žmogų, patiri­antį nesėk­mę, tači­au su sav­i­mi elgiamės gerokai griežči­au. Tai ypač būdin­ga neadap­tyviu per­fek­cioniz­mu pasižymintiems žmonėms. Nepa­sisekus jie itin negailestin­gai save peikia, grauži­asi dėl nesėk­mės. Atjau­tos sau tyrimų pra­dininkės Kristin Neff teigimu, ger­a­noriškumą ir supratingumą, kurį rodome kitiems, turė­tume apgręžti ir nukreip­ti į save. Papras­tai tari­ant, turime mokytis reaguoti į save taip, kaip reaguo­tume į nesėk­mę patiri­antį gerą draugą. Žino­ma, iš pradžių gali būti neleng­va keisti įprastą mąstymą ir reak­ci­jas, tad būtų vertin­ga pir­mi­au­sia iden­ti­fikuoti savikri­tiškas mintis, kada jos kyla ir apmąstyti, kok­ius palaikančius, supratin­gus ir atjaučiančius žodžius gal­i­ma sau pasakyti.

Tai­gi nors vis dau­giau žmonių gali tek­ti susidur­ti su per­fek­cioniz­mu bei varginančiomis jo pasek­mėmis, ne viskas praras­ta. Kelių min­učių truk­mės dėmesin­go įsisą­monin­i­mo bei atjau­tos sau prak­tikos gali padėti kovoti su gni­už­dančia savikri­ti­ka ir did­in­ti gyvy­bingumą. Dides­nis energingu­mo lygis leis pro­duk­tyvi­au ir sėk­min­giau įgyvend­in­ti savo tik­slus bei klestėti nepaisant per­fek­cioniz­mo.

Parengė Emil­i­ja Petraitytė