Kodėl nenori dirbti… vadovas?

Vadovai daž­nai skundži­asi, kad jų dar­buo­to­jai neži­no, ko nori, kad jiems trūk­s­ta moty­vaci­jos, jauči­asi neno­ras dirbti. Vil­ni­aus psi­choter­api­jos ir psi­choanal­izės cen­tro direk­to­ri­aus, psichi­a­tro – psi­choter­apeu­to Raimun­do Ale­knos teigimu, – pini­gai dar­buo­to­jui nėra pagrin­di­nis (nors, be abejo, svar­bus) moty­vas dirbti vieno­je ar kito­je orga­ni­zaci­jo­je. Juk daž­nai atly­gin­i­mas būna lyg ir neblo­gas, o dar­buo­to­jas vis tiek nepatenk­in­tas. Atsaky­mas papras­tas, tači­au mažai vadovų apie jį susimąs­to – dar­buo­to­jų moty­vaci­ja prik­lau­so nuo paties viršininko moty­vaci­jos. Kitaip tari­ant, kad dirbtų paval­dini­ai, pir­mi­au­sia savo pareigas turi nuoširdži­ai atlik­ti pats vadovas. Orga­ni­zaci­jos vadovą gal­ime paly­gin­ti su tėvu – „gany­to­ju“ šeimo­je. Kad vaikai norėtų kažko mokytis, šeimo­je turi būti geri, žmogiš­ki san­tyki­ai.

Kai kam atro­do, kad vadovui užten­ka turėti reiki­amą kom­pe­ten­ci­ją, išmanyti savo sritį, – ir štai, jis jau tikras šefas. Tači­au to tikrai nepakan­ka. Lyde­rio savy­bės turi būti tin­ka­mai išugdy­tos, o ne tik įgim­tos. Iš tiesų, dau­gy­bė vidur­inės grandies vadovų yra baigę aukš­tu­o­sius mok­slus, vady­bos studi­jas, o štai vadovau­ti jiems nelabai sekasi. Jei būtų kitaip, Lietu­vo­je šian­di­en turė­tume galy­bę tiesiog klestinčių įmonių. O situaci­ja kita, – darb­davi­ai nuo­lat skundži­asi dar­buo­to­jais, kad jie nenori dirbti. Arba dejuo­ja, kad negali konku­ruoti prieš užsienio kom­pani­jų siūlo­mus atly­gin­imus, ir dėl to jų paval­dini­ai dairosi dar­bo pasiū­lymų sve­tur. Tači­au kai pasikalbi su toje įmonė­je dirbančiu žmogu­mi, arba jis ateina į psi­chol­o­go kon­sultaci­ją dėl darbe su viršininku kylančių kon­flik­tų, paaiškė­ja, kad dauge­lio užsie­nis nevil­io­ja. Daž­ni­au­si­ai darbe pasi­gen­dame paprastų, žmogiškų san­tyk­ių. Žmonėms svar­bu, kad tas, kuris jiems vadovau­ja, ne tik mechaniškai taikytų uni­ver­site­tu­ose įgy­tas žinias, bet ir mokėtų nuoširdži­ai ben­drauti. Kitaip tari­ant, pats vadovas, nor­in­tis motyvuotų dar­buo­to­jų, turi būti motyvuo­tas. Tai yra psi­chologinė – dvas­inė būse­na, kai viršininkas visa širdi­mi atsid­uo­da savo pareigų vykdy­mui. Tai­gi, prieš reikalau­damas gerai atlik­tų dar­bų iš kitų, jis turi atlik­ti savu­o­sius. Jei tuo metu, kai paval­dini­ai dir­ba, viršininkas ilsė­sis, arba jis nuo­lat sėdės užsi­daręs savo kabi­nete, – motyvuoti dar­buo­to­jus bus sunku. Ben­drau­damas šefas galėtų per­duoti savo tikėjimą veik­los sėkme, entuzi­azmą tiems, kas su juo dirbai.

Didelių orga­ni­zaci­jų vadovai daž­nai teisi­nasi, kad ben­drauti su kiekvienu darbininku jiems būtų per sunku ar bepras­miš­ka. Bet iš tikrųjų mes be reika­lo nuverti­name vad­i­namąjį žmogiškąjį fak­torių. Jei vadovas par­o­dys nuoširdų dėmesį, maty­damas žmogu­je ne priešą, o savo part­nerį, dar­buo­to­jui tai bus labai svar­bu ir jo moty­vaci­ja tikrai išaugs. Aišku, jei orga­ni­zaci­ja labai didelė, vadovui sunku paben­drauti su kiekvienu paval­diniu, tači­au pasaulinė prak­ti­ka rodo, kad įmonių, kurių vadovai paval­dinių buvo verti­na­mi, viršininkai sug­e­bė­da­vo ben­drauti, susi­tik­ti vienu ar kitu būdu su visais, ir tai jiems neb­u­vo kančia, jie mielai tai darė, nes jie mylėjo žmones. Todėl vadovams būti­na ugdyti šį meilės žmonėms jaus­mą.

Ne sykį kalbė­damas su žmonėmis išgirstu, kad norą dirbti juose skati­na ne tiek pini­gai, kiek emoci­nis fonas įmonė­je, kitaip tari­ant, – saugu­mo jaus­mas. Vėl­gi, įsi­vaiz­duokime šeimą, kur tėvas visiškai neben­drau­ja su vaikais, – tok­iu atve­ju vaikai nesi­jaus saugiai net labai soči­ai val­gy­da­mi. Todėl man­au, kad emoci­nis ryšys daž­nai žymi­ai svarbes­nis, nei papil­do­mas „duonos“ kąs­nis. Nuosek­li­ai ir nuoširdži­ai atlik­damas savo pareigas, vadovas motyvu­os dar­buo­to­jus atlik­ti savąsias. Tok­iu atve­ju atly­gin­i­mas nebe­bus vien­in­teliu sver­tu, laikančiu žmogų jo dar­bo vieto­je, – tai labai svar­bu ver­s­lo sėk­mei.

Vadovai dar iš senes­nių laikų daž­nai turi vaizd­inį, kad šefas turi būti kaip vėz­das, kurio visi bijo. Iš tiesų, žmonės yra skirtin­gi, vie­niems gal ir reikia kažkokio „vėz­do“ arba autorite­to (bet būti­nai teisin­go). Tuo tarpu kitiems pri­imti­nes­nis draugiškas, part­ner­iškas vadovas. Nere­tai tai prik­lau­so nuo to, kokiose šeimose tie žmonės augę, prie kokio auk­lėji­mo pripratę.

Neneigiu, – dar­buo­to­jai turi būti prižiūri­mi. Žmonės ir patys sako, kad jei niekas jų neprižiūri, neduo­da nurodymų, jie jauči­asi pasimetę. „Dik­ta­toriškose“ įmonėse iš tiesų būna maži­au kadrų kaitos, ir, nors tai atro­do paradok­salu, kažkuria prasme dalis žmonių tokiose įmonėse jauči­asi paly­gin­ti saugūs, nes nuo jų tar­si nuima­ma atsakomy­bė. Tok­iu atve­ju, visa atsakomy­bė ten­ka vadovui, ir jam pači­am dėl to tik sunki­au. O štai kai šefas ben­drau­ja šil­tai, žmogiškai ir jo dar­buo­to­jai jauči­asi laisves­ni, kūry­binges­ni. Tokiose orga­ni­zaci­jose atmos­fera yra geres­nė ir dirbti visiems yra lengvi­au.

Beje, nefor­malus ben­drav­i­mas vakarėli­u­ose nėra vais­tas, motyvuo­jan­tis dirbti, nors vakarėli­ai po dar­bo gali būti viena iš vado­vo ir paval­dinių ben­drav­i­mo for­mų. Vadovai nere­tai yra tech­nokratiš­ki žmonės, jie neturi gerų ben­drav­i­mo su kitais žmonėmis įgūdžių, ir kai įmonė­je yra šal­tes­ni san­tyki­ai žmonės ven­gia vien­as su kitu ben­drauti. Todėl tam tikra prasme vakarėli­ai, lašas vyno gali „suminkšt­in­ti“ sak­tyk­ius. Tači­au jei žmogiš­ki san­tyki­ai bus tik vakarė­ly­je, o prablaivėjus ir grįžus į dar­bą jie nesikeis, nefor­malus ben­drav­i­mas nemo­tyvu­os dar­buo­to­jų geres­ni­am dar­bui.

Tai­gi, recep­tas vadovui, nor­inči­am turėti motyvuo­tus dar­buo­to­jus yra papras­tas ir kar­tu sudėtin­gas, – mokytis ben­drauti su paval­dini­ais, dary­ti tai nuoširdži­ai, visuomet atlik­ti savo pareigas, ir mylėti žmones.

Šal­ti­nis vppc.lt