Mobingas – patogus būdas susidoroti su kolega

Daug paprasči­au uiti, žem­inti ir įžei­d­inėti kolegą, pavald­inį, kai to nedraudžia šalies įstaty­mai. Nuo­lat­inį žem­i­nimą Lietu­vo­je patiria ne tik dirban­tys pri­vači­u­ose, bet ir val­sty­bini­u­ose sek­to­ri­u­ose. Tači­au užkirsti kelią val­sty­binė­je įstaigo­je kaip savo namu­ose besiel­gianči­am viršes­ni­am val­dininkui – tiesioginių teisinių priemonių nėra. Apie mob­ingą, kitai psi­chologinį ar net fiz­inė terorą kalbamės su docente dr. Joli­ta Vvein­hardt.

Ar mob­in­gas – mod­ernė­jančios visuomenės pasek­mė?

Mob­in­gas – tikrai senas reiškinys apskri­tai būdin­gas visiems gyviesiems. Jau seni­ai paste­bė­tas „bal­tos varnos“ arba „juo­dos avies“ sin­dro­mas, kai vien­as gyvū­nas dėl įvairi­ausių priežasčių išve­ja­mas iš būrio. Pats žodis mob­in­gas, kuris reiškia gau­jos puolimą, pradžio­je ir var­to­tas tyrinė­jant gyvūnus, po to – mokinių elgesį, dar vėli­au – dar­buo­to­jų tar­pusavio san­tyk­ius.

Gal­i­ma sakyti: atsir­a­do darbini­ai san­tyki­ai, atsir­a­do ir mob­in­gas – bandy­mas „išėsti“. Nes tai susi­ję ir su konkuren­ci­ja, o sąžiningai konku­ruoti sug­e­ba ne visi. Visuomet atsir­an­da tok­ių, kurie išgyven­ti ar pasiek­ti kar­jeros ban­do juodin­da­mi kitus, apkalbė­da­mi, pašalin­da­mi konkuren­tus, baug­in­da­mi ar tiesiog asmenines psi­chologines prob­le­mas perke­lia ant „bal­tos varnos”.

Gal­i­ma paste­bėti sąsajų ir su visuomenės mod­ernėjimu, spartė­jančiu gyven­i­mo tem­pu, didė­janči­ais dar­bo krūvi­ais, reikalav­i­mais, ekono­mini­ais pokyči­ais ir ben­dra konkurencine aplin­ka. Puolantieji tam­pa žymi­ai išradinges­ni, priside­da nau­jos tech­nologi­jos – elek­tron­i­nis paš­tas, inter­ne­tas, socialini­ai tin­klai ir kt. Be to, mob­ingą taiko ir darb­davi­ai, kai dar­buo­to­jus ginan­tys teisės aktai apsunk­i­na legalias nepagei­dau­jamo žmo­gaus atlei­di­mo pro­cedūras. Man pasako­jo atve­jį, kai per sunkmetį, vienos įmonės vadovas dar­buo­to­jams tiesio­giai įvardi­jo žmones, kuri­ais reikia atsikratyti. Kadan­gi paaišk­in­ta, jog įmonė kitaip neiš­gyvens – užvirė tikras pra­garas.

Nuo kada apie mob­ingą imta kalbėti pasauly­je ir Lietu­vo­je?

Užsieny­je apie mob­ingą dar­bovi­etėse pradė­ta kalbėti aštun­ta­jame-dev­in­ta­jame praėju­sio amži­aus dešimt­meči­ais. Pradžio­je – Švedi­jo­je, kai susirūpin­ta, kodėl tiek daug darbin­go amži­aus žmonių išeina į pen­si­ją. Paaiškėjo, kad priežastis – nuo­la­ti­nis iki pusės metų ir ilgiau trunk­an­tis psi­chologi­nis teroras, kuris ir pavad­in­tas mob­in­gu.

Lietu­vo­je sunku tik­sli­ai pasakyti, bet šiok­ių tok­ių užuom­inų atsir­a­do praėju­sio amži­aus pabaigo­je. Sakyči­au, rimtes­ni tyri­mai prasidėjo prieš šešerius ar sep­tyner­ius metus. Buvo apklausti Kauno ped­a­gogai – nus­taty­tas ryšys tarp mob­in­go ir širdies ligų. 2006-aisi­ais pradėjusi rašyti dis­ertaci­ją prak­tiškai visą lit­er­atūrą turė­jau gaben­tis iš užsienio… Tuomet ir kilo mintis sukur­ti tin­klalapį www.mobingas.lt bei talpin­ti jame kuo dau­giau ir tik­slios infor­ma­ci­jos apie mob­in­go reišk­inį, padėti mob­in­go aukoms.

Kai susi­tikau su viena iš mob­in­go aukų, besiren­giančia teis­mui, o jos bylo­je pamači­au atspaus­d­in­tus ir sužymė­tus savo straip­snius – šiek tiek sukrėtė. Mano žin­iomis, pas­taraisi­ais metais į teis­mus kreipėsi jau trys aukos, nors dauge­lis kenčia, geria anti­de­pre­san­tus arba išeina iš dar­bo.

Dėl kok­ių priežasčių ben­dradar­biai gali imti žem­inti savo kolegą?

Žem­i­na tie, kurie nep­a­siti­ki savo jėgomis ir negali kovoti su konkuren­tu sąžiningomis, svei­ka konkuren­ci­ja parem­tomis priemonėmis. Sukuria­mas psi­chologi­nis diskom­for­t­as dar­bšči­am ir gabi­am dar­buo­to­jui daugeliu atve­ju garan­tuo­ja jo pro­duk­tyvu­mo kritimą, o tuo pačiu užde­ga žal­ią šviesą konkuren­tui. Tokia ta for­mulė.

Kok­ie įmano­mi žem­i­ni­mo, dar­bo trikdy­mo tipai?

Gal­i­ma būtų tuos puolimo veiksmus išskir­ti į kelias gru­pes. Pavyzdžiui, ben­drau­jant arba vad­i­na­ma­sis puoli­mas komu­nikaci­jos sri­ty­je. Nelei­džia­ma žmogui išsakyti savo nuomonės, jis nuo­latos per­trauk­inė­ja­mas, aprėkia­mas, kon­eveikia­mas, jis sulaukia grasin­imų, jį lydi smerkiantys žvil­gs­ni­ai ar vengi­mas ben­drauti. Tai vieni iš daž­nes­nių būdų. Daž­nas atve­jis, kai kole­goms tiesiog uždraudžia­ma ben­drauti, su žmogu­mi elgia­masi kaip su „tuščia vieta“. Pašaipos, apkal­bos, tyčio­ja­masi iš kalbėji­mo, eisenos, skiri­amos žem­i­nančios ar bepras­mės darbinės užduo­tys. Daž­nai girdime, kad vien­as kole­ga kažkoks „ne toks“, gal net ser­ga kokia nors psichikos liga. Toki­am žmogui gali būti atvi­rai pasiū­ly­ta pasitikrin­ti psichiką.

Sklei­džia­ma nuomonė, kad auka nieko nesug­e­ba, jo dar­bas nuo­latos kri­tikuo­ja­mas, žodžiu, pats blo­giau­sias dar­buo­to­jas. O kad tą „įrodytų“, pavyzdžiui, gali ištrin­ti įrašus kom­pi­utery­je, sug­ad­in­ti ataskaitą, skir­ti dar­bą jau iš anksto žinant, kad žmo­gus negalės jo gerai atlik­ti ir pan. Kar­tais griebia­masi grasin­imų fiz­iškai susi­doroti ar net panau­do­ja­ma fiz­inė jėga, priek­abi­au­ja­ma sek­su­ali­ai. Auka gali būti ir išprievar­tau­ta.

Daž­ni­au­si­ai siekia­ma įvairi­au­si­ais būdais sukur­ti nepake­lia­mas sąly­gas, kad auka išeitų pati arba būtų atleista, kaip „pras­tas“ dar­buo­to­jas. Iš tiesų ilgai teror­izuo­ja­mas dar­buo­to­jas gali pateis­in­ti „lūkesčius“ – sutrin­ka dėmesys, ima­ma klysti, žmo­gus nebe­su­val­do emo­ci­jų – „pra­trūk­s­ta“, maži­au laiko lieka dar­bui ar apskri­tai ima­ma pik­t­naudži­au­ti ligos lapeli­ais ar net svaigalais.

Ne paslap­tis, kad kiekvien­ame darbe pasitaiko įvairaus pobūdžio juokų, apkalbų ir situaci­jų, kada reikėtų atkreip­ti dėmesį, kad ben­drav­i­mas peržengė ribas.

Neį­manoma išvengti apkalbų, tači­au reikia suvok­ti, kad gero link­in­tys žmonės to nedaro – neap­kal­ba, nesklei­džia paskalų. Jeigu tai jau vyk­s­ta, vad­i­nasi, vadovai kažką pražiūrėjo. Būna ir tok­ių atve­jų, kai vadovai sąmoningai skati­na „pletkus“. Vienos įmonės vadovas ste­bėjosi, o kaip kitaip suži­nos, kas vyk­s­ta jo dar­bovi­etė­je? O kuo jis gali būti garan­tuo­tas, kad „patiki­mas“ infor­ma­to­rius neturi savanaudiškų ketinimų? Iš tiesų toje įmonė­je tai vyko netr tarp aukš­to ran­go vadovų.

Pavieni­ai juoke­li­ai ir apkal­bos – tai dar ne mob­in­gas. Suner­imti reikia tuomet, kai tai vyk­s­ta nuosek­li­ai ir ilgą laiką.

Kaip mob­in­gas veikia žmo­gaus dar­bą, nuo­taiką, rezul­ta­tus?

Daro­ma aki­vaiz­di žala tiek dar­bui, tiek nuo­taikai, tiek rezul­tatams. Krin­ta pro­duk­tyvu­mas, suprastė­ja dar­bo koky­bė. Slo­gi nuo­tai­ka per­au­ga į depre­si­ją ir kitas lig­as. Mob­in­go aukos savo sav­i­jautą „perneša“ ir į namus, nukenčia ir asmenini­ai san­tyki­ai, padažnė­ja skyry­bų atve­jai.

Kaip gali žmo­gus padėti sau?

Gali, jeigu žino kaip. Mob­ingą patyrusi vienos mokyk­los psi­chologė, tik supra­tusi, kas vyk­s­ta, prob­lemą iškėlė viešu­mon. Teroras baigėsi, nes vad­i­namieji mobe­ri­ai labi­au­si­ai bijo, kad bus demaskuoti. Kar­tais pade­da ofi­cialus advoka­to raš­tas, nes į mūsų poli­ci­ją, gaila, bet kreip­tis bepras­miš­ka – greiči­au­si­ai sulauk­site pasiū­ly­mo kreip­tis į teis­mą pri­vataus kaltin­i­mo tvar­ka. Juo­ba, kad pas mus dar nesu­vokia­ma, jog pašaipa – irgi yra smur­tas, suke­liantis žmogui skaus­mą…

Reikia pri­pažin­ti, kad auka ne visa­da reaguo­ja tin­ka­mai ir įsi­traukia į jai primestą žaidimą. Inter­viu su ligo­ninėn pateku­siomis mob­in­go aukomis rodo, jog daž­na iš jų buvo įsi­tik­i­nusi, kad elgėsi teisin­gai. Vad­i­namieji „mobe­ri­ai“ nėra išskir­tinio intelek­to asmeny­bės, nau­do­ja prim­i­tyvius, bet veiksmin­gus psi­chologinio smur­tavi­mo meto­dus, nes taiko į jau­tri­au­sias vietas.

Kur kreip­tis jei situaci­ja kar­to­jasi, o niekas tavęs negir­di?

Jeigu vadovas nėra vien­as iš puolančiųjų, reikia eiti pas vadovą. Jeigu taip elgiasi pats vadovas – patarči­au ieškoti kito dar­bo. Žino­ma, jeigu negaila sveikatos – gal­i­ma pradėti kovą su juo, bet tur­būt nesunku suprasti, kiek tai kain­uo­ja laiko, pinigų, sveikatos ir kaip dirbti toli­au tokio­je aplinko­je. O ir baigtis – visiškai neaiš­ki. Žino­ma, jeigu žmo­gus buvo neteisin­gai atleis­tas, būti­na kreip­tis į teis­mą. Teis­inė, psi­chol­o­go, mob­in­go kon­sul­tan­to pagal­ba nieka­da nepak­enks. Bet pir­mas atramos šal­ti­nis – šeima, artimieji, drau­gai, panašaus liki­mo žmonės. Daž­nas, o ypač vyrai, slepia nuo artimųjų darbe patiri­a­mus nemalon­u­mus, kol gali­au­si­ai ima irti pati šeima – artimieji nesupran­ta, kas vyk­s­ta…

Kas gina mob­ingą patiri­antį žmogų?

Lengvi­au pasakyti, kas turėtų gin­ti: kole­gos, vadovai, prof­sąjun­gos, Dar­bo inspekci­ja, teis­inė sis­tema. Deja, Lietu­vo­je, skirtin­gai, nei pavyzdžiui, Vok­i­eti­jo­je, Skan­di­nav­i­jos šal­yse, nėra spe­cial­ių mob­in­go aukas ginančių teisės aktų. Pir­mau­jančios Vakarų Euro­pos kom­pani­jos mob­ingą aptaria net kolek­tyvini­u­ose susi­tarimu­ose…

Skundai, raš­tai, teis­mai – niekam nelei­džia pasi­justi geri­au. Kai ben­drauti tuo laiko­tarpiu su tais pači­ais ben­dradar­biais?

Jeigu jau nus­prendėte kreip­tis į teis­mą, vad­i­nasi san­tyki­ai blo­ges­ni jau nebe­gali būti. Reikia atminti, kad moberis ban­do sutelk­ti koali­ci­ją prieš auką ar bent sudary­ti įspūdį, kad absoli­uči­ai visi nusis­tatę. Bet tai gali būti tik ili­uz­i­ja, nes auka tiek įbaug­in­ta, jaučia nuo­lat­inę, visur tykančią grės­mę (para­no­ja – viena iš pasek­mių), kad gali nebepa­jėgti adek­vači­ai vert­in­ti situaci­jos. Dalis puolime daly­vau­ja iš baimės, kad patys to paties nesu­lauk­tų, o kiti, nors ir užjaučia, bet bijo.

Kaip išsaugoti, orumą, išdidumą ir toli­au sėk­min­gai vykdyti paves­tas užduo­tis?

Gal­i­ma bandyti vykdyti paves­tas užduo­tis, bet kiek jos bus sėk­min­gos ir kiek tai kain­u­os pas­tangų, sveikatos? O jeigu pamatys, kad susvyravote – tai tas pats kaip krau­jo kva­pas sužeistą žvėrį persekio­jantiems ska­likams. Jeigu matote, kad nėra gal­imy­bių pakeisti situaci­jos, visas jas išnau­do­jote – dar­bas nėra ver­tas jūsų sveikatos. To labi­au, kad mob­in­go auka nėra pažen­klin­ta „prakeikimu“, lyd­inčiu visose dar­bovi­etėse.

Kok­ie buvo pasauly­je gar­si­ausi mob­in­go atve­jai? Kaip jie baigėsi?

Skaiči­uo­ja­ma, kad Vok­i­eti­jos kom­pani­jos dėl mob­in­go patiria nuo keli­o­likos iki kelių dešimčių tūk­stančių eurų per metus. Tai – ir negau­tos pajamos, ir kom­pen­saci­jos, ir teis­minės išlai­dos. Reikia įvert­in­ti tai, kiek išlei­džia­ma aukos gydy­mui arba social­inėms išmokoms, jei tapo laik­i­nai nedarbin­ga arba neį­gali. Dar dev­in­ta­jame praėju­sio amži­aus dešimt­mety­je švedų ekon­o­mis­tas Johan­son paste­bėjo, kad pigiau yra pri­pažin­ti mob­ingą, taikyti pro­fesinę reabil­itaci­ją, ger­in­ti dar­bo aplinką nei prarasti lėšas, susi­ju­sias su sveikatos sutriki­mais, ankstyvu išėjimu į pen­si­ją, teis­inėmis išlaidomis ir kt. Jeigu kalbame apie teis­mines išlaidas, tai Vok­i­eti­jos Baden-Würt­ten­berg teis­mas iš kom­pani­jos „Daim­ler-Chrysler“ priteisė 25 tūk­stančių eurų kom­pen­saci­ją už patirtą psi­chologinį skaus­mą. Vady­bininkas įrodė, kad jį metus teror­iza­vo šios kom­pani­jos valdy­bos narys. Didžio­jo­je Bri­tani­jo­je aukai priteista mil­i­jonas svarų, o vieno Aus­tral­i­jos kalėji­mo dar­buo­to­jas gavo pusės mil­i­jono doler­ių kom­pen­saci­ją. Užsieny­je į šią prob­lemą žiūri­ma labai rim­tai.

Viešu­mas vaid­i­na labai svar­bų vaid­menį. Daž­nai man laišku­ose rašo­ma, kad pasi­ju­to geri­au suži­no­jęs savo bėdos vardą. Nepamirškime, auka jauči­asi vieniša, visų ats­tum­ta ir nereikalin­ga. Todėl apie mob­ingą reikia kalbėti, viešai įvardyti smur­tau­to­jus, jų daromą žalą kole­goms, orga­ni­zaci­joms, val­sty­bei.

Dar­bar atlieku tyrimą, kurio rezul­tatai, nors ir nega­lu­tini­ai, bet šokiruo­jan­tys. Dau­giau kaip pusė tyrime daly­vavusių aukų nurodė, kad dar­bovi­etė­je nesi­im­ta jok­ių veiksmų, kuri­ais auka būtų apsaugo­ta nuo puolimo, o realios pagal­bos iš vadovų ir iš ben­dradar­bių sulaukė absoliu­ti mažu­ma respon­den­tų. Žymi dalis įvair­ių grandžių vadovų, tarp jų – ir aukšči­ausių, irgi yra patyrę mob­ingą. Apie tai, kad būtų nau­do­jamos šiuo­laik­iškos inter­ven­ci­jos priemonės – gal­i­ma tik pas­va­joti.

Kokiose sri­tyse šis reiškinys pasitaiko daž­ni­au­si­ai?

Prieš kelerius metus atlikau apklausą tarp įvair­ių pro­fesinės veik­los sferų dar­buo­to­jų. Panaši­ai, kaip ir užsienio atve­jais, dau­giau­si­ai mob­in­go aukų švi­eti­mo, med­i­ci­nos, socialinio dar­bo sek­to­ri­u­ose – apie 10–11 proc. Išsiskiria tai, kad panašus skaičius dar­buo­to­jų mob­ingą patiria lei­dy­ba, spaus­din­imu, įrašytų laik­menų tiražav­imu besiverčiančiose įmonėse. Kiek maži­au (7–9 proc.) – preky­bo­je, viešbuči­u­ose, restoran­u­ose, viešo­jo valdy­mo ir gyny­bos, trans­porto orga­ni­zaci­jose.

Ner­inga Medu­tytė / Ekonomika.lt