Pavydas

„Žmonėms mal­onu jausti savo vertę …” [B. Spin­oza]

[Inter­pretaci­ja imi­tuo­jant Miche­lio Montaigne’io intro­spekci­jos metodą…]

Visa tai, kas tą (savi)vertę gali atimti suke­lia man nemalo­nias emocines reak­ci­jas ar nemalo­nius jaus­mus. Jei jaučiu, kad praradi­mas neišven­gia­mas – apmaudu, atskuodžia nusivyli­mas ir t. t. Jei man­au, kad neteisė­tas, nepa­grįs­tas – pyk­stu…

Pavy­das, tai jaus­mas, kad esu nev­ertin­gas, maži­au vertin­gas nei kitas. Jei suvok­iu, kad kitas turi kažką vertin­ga teisė­tai ar pagrįs­tai, tad lyg ir nėra ko pyk­ti – bet vat tiesiog pavy­du.

Kitas turi tai ko neturiu aš ir tai ką kitas turi atro­do man labai vertin­ga (ypač jei pavy­das stiprus). Ir tai nemalonus, išties tar­si baudžiantis jaus­mas (ypač jei tas pavy­das stiprus), toks sle­giantis menku­mas, lyg nekantraus šuns inkš­ti­mas, o kar­tais it riebus Ama­zonės smauglys, du-si-nan-ti ais­tra per­au­gan­ti į godumą… Žodžiu – vid­inė įtam­pa, ką čia dar be pasakysi.

Tai kas man konkreči­ai suke­lia pavy­dą prik­lau­so nuo mano ver­ty­bių: kažkam tai bus praš­mat­nūs batai, kažkam maši­na, burlaivis ar lėk­tu­vas, kitas pavy­dės mal­o­nios draugi­jos, dar kitas – intelek­to, pasiekimų poli­tiko­je, sporte ar mene, bus ir tok­ių kurie pavy­dės did­vyriškų poel­gių, egzotiškų patirčių, laimin­gos šeimos ar charak­te­rio savy­bių…

Mal­onus vertingu­mo jaus­mas skati­na jo siek­ti ir yra tar­si apdovano­ji­mas jau pats savaime.

Vertin­gi gal­ime būti tik tarp kitų, dėka kitų ar veik­da­mi kitų labui. Išeina, kad apim­tas pavy­do esu išties „skati­na­mas” kažkaip reikštis, būti naudin­gu žmonėms ar bent jau sau.

Pavy­do jaus­mas gali visai šau­ni­ai pasitar­nau­ti, jei dėsiu pas­tan­gas ir pats save ugdy­siu, kad gauči­au tai ko neturiu ar tapči­au toks koks dar nesu. Nep­a­sitar­naus, o gal net pak­enks – jei išdidži­ai, o gal tiesiog sakykime giny­biškai (veng­damas to kas nemalonu jausti, įtam­pos), savo pavy­dą neig­siu (išs­tum­siu). Tur­būt blo­giau­sia pavy­do išraiš­ka, kai dėl jo steng­si­u­osi kito vertingumą pasisav­in­ti, apjuod­in­ti, sumažin­ti ar sunaik­in­ti. Labai nepatiki­mas meto­das, nes visų kuriems sekasi neapjuodin­si, nesunaikin­si, nesumenk­in­si, kur kas lengviau/prasmingiau „pasisod­in­ti obelų sodą” pači­am, pradžio­je, kad ir menkutį, jau šis tas, o jei vis dar bus labai pavy­du, tai ir didesnį, didesnį, didesnį…

Svar­bu pradėti, ir tada pradžio­je, kad ir visai nerangūs jude­si­ai, gali­au­si­ai virs­ta meistrišku rit­mu. Kad ir koks ilgas būtų kelias – jo įveiki­mas praside­da nuo vieno papras­to žingsnio, o tam, kad kažką pasiekči­au – tiesiog turiu siek­ti iki galo.

Kuo tau­res­nės ver­ty­bės, tuo pavy­das naudin­giau man pasitar­naus.

O ar gal­i­ma apskri­tai nejausti pavy­do? Ir kokia pavy­do pras­mė atro­do tau?

Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu