Pažeidžiamumo galia
Remiantis 2014 metų Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaita, Lietuva yra viena tarp daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. Ir nors šiuo metu kuriasi įvairios iniciatyvinės grupės, rengiamos bei įgyvendinamos alkoholio vartojimo prevencinės programos, ši problema, deja, yra sunkiai sprendžiama.
Visų pirma ne tik dėl to, jog klestintis alkoholio verslas skatina vartojimą, bet ir todėl, kad šis verslas naudojasi mūsų pažeidžiamumu. Bendros mūsų tautos socialinės bei kultūros spragos, psichologinės krizės ir t. t. formuoja tokią aplinką, kurioje nuolat išgyvename vidinę įtampą ir nepasitenkinimą. Jei nesugebame su tuo susitvarkyti, ieškome kitų būdų, kurie padėtų tuojau pat numalšinti emocinį chaosą. Tad alkoholis ir kitos psichoaktyvios medžiagos tampa geriausia išeitimi nutildyti vidinį pragarą, kurio neišgalime patys įveikti, suvokti jo žalą ir pasekmes.
Pasekmės išties būna skaudžios, ypač tuomet, kai kenčia artimieji ir vaikai. Ar tai būtų išgėrinėjantys kaimynai ar gatvėje besišlaistantis neblaivus jaunimas – tokie „vaizdai“ rodo, jog gyvename prarastoje žemėje, kurioje geriama, kad būtų paslėpta tai, kas akivaizdu – pažeidžiamumas. Visada galime rasti kaltų – peikti verslininkų godumą, politikos žaidimus, savo tėvus, giminę, tautos likimą ar karmą, tačiau vertėtų pripažinti vieną tiesą – kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą ir aplinką, kurioje gyvename. Tai, ką vartojame, perkame, renkamės, tai, ką kalbame, kaip elgiamės, kokius veiksmus darome, – viskas, kiekvienas mūsų žingsnis lemia, ar gyvensime toliau pagal tą modelį, kurį susikūrėme, ar imsimės pokyčių. Tačiau, visų pirma, turėtume pripažinti, kad esame labai pažeidžiama tauta. Ir nepaisant sudėtingos istorijos, esamos politinės situacijos bei kitų išorinių veiksnių, geriau atsigręžti į save – į savo užslėptą sužeistumą, kad būtent iš ten dabar galėtume atsispirti.
Tyrėja ir dėstytoja, JAV socialinio darbo doktorantė B. Brown, TED konferencijoje („The Power of Vulnerability“) pastebi, kad jei savo pažeidžiamumą priimsime kaip stiprybę, o ne tai, kas mus žlugdo, kas sukelia gėdos, baimės, nereikalingumo jausmą, tai atvers naują gyvenimo kokybę. Iš tikrųjų, stiprybė slypi pačioje pažeidžiamiausioje vietoje, pačioje jos šerdyje, nes iš ten galime atsispirti ir aprėpti gyvenimą ar minėtą savo beviltišką situaciją tokią, kokia ji yra. Noras viską kontroliuoti ir dar reagavimas į kitų žmonių nuomones nuolat verčia stengtis būti stipriais. Stiprybės šaknys ir glūdi ten, kur atrodo, dirva nėra tinkama mums augti. Atvirkščiai, viskas priklauso ne nuo dirvos, o nuo mūsų, kaip medžio, tikėjimo augti, skleistis, nepaisant audringų vėjų, žaibų ar kitų sąlygų. Pastebėkime, kaip dažnai esame nesąmoningi ką nors rinkdamiesi – ar tai būtų maistas, prekė, sprendimas ar kita, – taip pat yra ir su problema, kurios nesugebame įvertinti adekvačiai, pažvelgti į ją iš šono, pernelyg visko nesureikšminant. Tad dirva, tos nepalankios sąlygos, sudėtingos problemos ir yra stiprybės šaltinis, viso gyvenimo pamatas ir duotybė, vedanti į gilesnį savęs pažinimą.
Kitu atveju, jei nuolat priešinsimės gyvenimo iššūkiams ir koncentruosimės į savo nesėkmes, jei nepriimsime gyvenimo tokio, koks jis yra, tapsime priklausomi nuo savo pažeidžiamumo – nuo kiekvieno įtrūkimo: „Pažeidžiamumas nėra silpnybė – negalime išvengti netikrumo, rizikos, emocinio nestabilumo kiekvieną dieną. Tai, ką galime pasirinkti, tai – įsipareigojimo klausimas. Mūsų pasiryžimas įsipareigoti pažeidžiamumui apibrėžia mūsų drąsos dydį ir tikslo įsisąmoninimo gylį, – nuo to, kiek stipriai saugosimės pažeidžiamumo priklausys mūsų baimių ir atsiskyrimo mastas“ (B. Brown). Alkoholis – greitas būdas numalšinti tai, kas kelia įtampą, ką sunku aprėpti ir įsipareigoti spręsti, kol galiausiai įsisukama į užburtą ratą, iš kurio vis sunkiau ištrūkti, o svarbiausia – pripažinti ligą. Šiame rate įsisukę artimieji praranda realybės jausmą – arba jie kenčia nuo kopriklausomybės (tai netiesioginė priklausomybė, savo individualybės, asmenybės praradimo liga), arba patys ima vartoti alkoholį. Tad šis pažeidžiamumas yra perduodamas iš kartos į kartą, jei nėra žinių apie suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) bei kitų artimųjų elgesio modelio ypatumus.
Jei atkreiptume dėmesį į tas situacijas, kuriose jautėmės labai silpni, – tada kai nieko nebuvo šalia ir buvome vieniši, kai praradome pasitikėjimą gerumu, – kada nors vistiek pripažįstame, jog tai buvo geriausia, ką tuo metu davė gyvenimas. Ir nors sunku suvokti, kad būtent tos pačios blogiausios, sunkiausios gyvenimo patirtys tiesė kelią pirmyn, o ne stūmė atgal, kaip nuolatos atrodo, – akivaizdu, kad viskas priklauso ne nuo minėtos dirvos, bet nuo to, kaip šį pažeidžiamumą nukreipsime. Išties lengva jaustis auka ir daug pastangų reikalauja būti tuo, kokiu kuria gyvenimas. Leistis kuriamam gyvenimui – tai didžiulė atsakomybė ir dovana, kurią retai priimame. Lengviau pasirenkame eiti prieš save ar saviapgaulę – tarsi problemos nėra arba ją sukėlė kažkas kitas. Arba tarsi problema būtų kažkokia mazochistinė duotybė, kurios neišvengsi, tik priimsi ją užspaudęs širdyje, arba, kaip šiuo atveju, „užliesi“ ją, kad taip nebadytų sielos. Silpnumas baugina, kartais įkalina, paverčia nusikaltėliais, o kartais – išlaisvina. Tai įvyksta tada, kai paleidžiame tai, ko negalime pakeisti, kai pripažįstame, kad esame bejėgiai ir reikia pagalbos. Tačiau niekas nepadės, jei nerasime savyje pažeidžiamumo, kuris išlaisvina, kuriame slypi pati stipriausia mūsų dalis. Kad ir kokioje apgailėtinoje padėtyje beatsidurtume, ji skirta ne tam, kad ir vėl atliktume aukos vaidmenį, bet labiausiai tam, kad išsilaisvintume nuo priklausomybės būti auka ir išlaisvintume tą pažeidžiamiausios savasties dalį ir leistume jai auginti savasties visumą.
Turime būti atviresni pažeidžiamumui, kadangi bendras įsitikinimas, kad tai gėdos ir baimės tema, kurią geriau nuslėpti, stumia į dar didesnę įtampą. Didžiausia problema yra ta, jog nepastebime stiprybių ten, kur esame silpni. Nė vienas negimė silpnas, kadangi net pats mažiausias kūdikis išmoko kvėpuoti nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos. Sau galime atrodyti be galo maži ir nesaugūs, tačiau kuomet tai tampa mūsų kvėpavimu, kai šis silpnumas susiderina su tuo, ką duoda gyvenimas, nebebijome būti maži, kadangi esame atviri įsileisti galią augti. Priklausyti nuo alkoholio – tai priklausyti baimei gyventi ir skausmui badyti savo ir kitų sielas. Jei taptume sąmoningesni savo pažeidžiamumui, nebūtų tiek prarasta šeimų, gyvybių ar sveikatos. Sąmoningumas auga, kuomet nustojame ką nors kaltinti ar nekęsti savęs pačių – bet tai suprasti labiausiai reikia ne tam, kuris turi priklausomybę, o tam, kuris į ją žiūri kaip į gėdos ir silpnumo dėmę. Būtent šis požiūris formuoja mūsų visuomenėje agresiją ir pasipriešinimą: „Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi“ (R. Gavelis). Leisti būti kitam tokiam, koks jis yra dabar – tai leisti jam pažinti save, koks jis yra iš tikrųjų. Jei priklausomybe sergantį žmogų vadinsime prakeiktuoju ar paskutiniu nevykėliu, įstumsime jį dar didesnę duobę. Užuot taip elgiantis, verčiau, ištiesus ranką kartu pabūti silpniems, kad sergantis žmogus pajustų, kad stiprybė slypi priėmime. Visa kita jau priklauso ne nuo mūsų valios.
Dera pabrėžti ir dar vieną visuomenėje gają problemą – tai emocinis pasyvumas, kuomet matome tik vieną medalio pusę. Vietoje to, kad pasidomėtume, kaip kitas jaučiasi, dažnai apeiname šį klausimą, nukreipdami dėmesį į paviršutiniškas temas. Tai ypač būdinga vyrams, kadangi kalbėti apie vidinį diskomfortą yra nepriimtina dėl to, kad pažeidžiamumas asocijuojasi su bejėgiškumu, silpna valia, psichologiniu „bestuburiškumu“ ir pan. Toks emocinis pasyvumas sudaro sąlygas užsisklęsti, metų metus kaupti negatyvias emocijas bei jausmus, kol galiausiai imamasi taurelės alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Nors alkoholio vartojimą lemia daugybė veiksnių, – tiek vidinių, tiek išorinių, – akivaizdu, jog pasirinkti, vartoti, ar ne, gali kiekvienas. Šiam pasirinkimui didžiausią įtaką daro tai, kiek žmogus yra sąmoningas įvertinti žalą, kurią daro alkoholis, ir kiek geba kontroliuoti savo jausmus. Tačiau taip pat daug ką lemia artimiausių žmonių elgesys – kiek skiriama dėmesio išklausymui ir palaikymui. Kuo jautresnė ir pažeidžiamesnė asmenybė, tuo ji labiau reaguos į aplinkos veiksnius, ypač tuomet, kai vis susiduriama su nepakeliamomis gyvenimo situacijomis. Kai aplinka neteikia saugumo jausmo, o viduje verda nepasitenkinimas savimi ir visu pasauliu, kai emocinis nestabilumas neleidžia racionaliai pažvelgti į problemą ir kai ji apskritai yra nuneigiama, – tuomet įsisukama į priklausomybės ratą vis bėgant nuo savęs, ir vis atsiduriant tame pačiame taške. Toks pastovus grįžimas į tą patį tašką yra per skaudus, o fiziškai organizmui darosi per sunku ištrūkti iš to, kas daugybę metų įrašyta kiekvienoje ląstelėje: psichologinis skausmas tampa fiziniu skausmu, o fizinis skausmas savo ruožtu kelia dar didesnę dvasinę įtampą. Toks žmogus tampa be galo pažeidžiamas aplinkos, todėl daug ką lemia kitų elgesys ir tai, kiek patys artimieji sudarys šiltnamio sąlygas priklausomybės vystymuisi, ypatingai tais atvejais, kai išgėrinėja visa šeima ir nėra nieko, kas atspindėtų problemos mastą.
Pažeidžiamumas gali palaužti ir būti prakeiksmu, bet ir kartu tai turi didžiulę galią. Viskas priklauso nuo to, kiek būsime stiprūs savo silpnume ir kiek gebėsime iš viso to išauginti naują gyvenimo kokybę – kitokią patirtį, kuri suteikia galios priimti savo pažeidžiamumą. Nėra prasmės neigti to, kas atrodo nepriimtina dėl to, jog tai pavers mus silpnesniais, atvirkščiai, nėra nieko, kas gali sužeisti, kadangi kiekvienas turi jėgos būti laimingas savo silpniausioje dalyje – ten, kur glūdi pati didžiausia galia, praturtinanti visą likusią mūsų egzistencinę dalį. Tereikia atsiverti tai daliai, kurios nepakenčiame, kurią nutylime, keikiame, neigiame, ant jos pykstame, priešinamės visomis pastangomis. Nors nėra lengva ją priimti, joje slypi atspirties taškas, kuriame ir tampame stipresni – nuo čia prasideda augimas. Tad vietoje to, kad atiduotume visą energiją, priešindamiesi tam, ko nepakenčiame, verčiau tą energiją nukreipti veiklai, kuri augina, žmonėms, kuriuos branginame, tikslams, kurie veda pirmyn. Tik išmokę mylėti savo pažeidžiamumą, galime leisti sau būti savimi, tik priimdami save, priimsime visa, kas mus supa, pastebėsime daugiau, kas sieja, palaiko, moko, džiugina, pakylėja ir pripildo. Pokytis prasideda tik nuo mūsų pačių, o ne nuo aukštesnių struktūrų, kurios nėra suinteresuotos iš esmės ką nors keisti – tik savo pavyzdžiu ir veiksmu galime augti pačioje nepalankiausioje dirvoje, tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek ją puoselėsime.
Jūratė Ziedelytė |
Socialinio darbo magistrė
Įvertinkite straipsnį
