Susitapatinimo prigimtis

Susi­ta­p­a­tin­imą (iden­tivi­ca­tion) dauge­lis psi­chologų laiko svar­bia sam­pra­ta, kuri pade­da suvok­ti ankstyvą asmeny­bės augimą bei tolesnę jos raidą. Kita ver­tus, tap­a­tin­i­ma­sis yra daug giles­nis reiškinys, nei įpras­tai apie jį manoma. Šio tek­sto tik­slas yra šį fenomeną kiek plači­au išskleisti bei užpildyti tuš­tumą. 

Kaip psi­chologinė kon­cep­ci­ja, susi­ta­p­a­tin­i­mas turi keletą skirt­ingų, tači­au tar­pusavy­je susi­jusių reikšmių ir pras­mių. Gal­i­ma išskir­ti keturias įpras­tas ir visuoti­nai pri­pažin­tas tap­a­tin­i­mosi rūšis.

RŪŠYS

1. Susi­ta­p­a­tin­i­mas su asme­niu. Dvi susi­ta­p­a­tin­i­mo rūšys asmenų atžvil­giu dar skirsto­mos į 3 porūšius.

a) Tapa­tin­i­ma­sis su ide­al­izuo­ja­mu asme­niu arba diev­ina­mu žmogu­mi, pavyzdžiui: tėvu, moky­to­ju, fil­mo ar kny­gos hero­ju­mi, kino, sporto ar meno žvaigžde ir pan. Tap­ati­nan­tis per­i­ma­mi kito asmens bruožai, tai nesą­moningas polinkis tap­ti panaši­am į kitą asmenį, per­imti jo ide­alus, ver­tybes. S. Freudas, aiškin­damas šį reišk­inį, nau­do­jo super­ego sąvoką, kuri sie­ja­ma su tap­a­tin­imusi su vienu iš tėvų ir laip­sniš­ka jų ver­ty­bių intro­jek­ci­ja (per(si)ėmimu).

b) Susi­ta­p­a­tin­i­mas su mylimu asme­niu, drau­gais ir kitais žmonėmis, su kuri­ais palaiko­mi san­tyki­ai, pagrįsti meile, prieraišu­mu ar pamėgimu. Prik­lau­so­mai nuo laip­snio ir mas­to, toks tap­a­tin­i­ma­sis per­au­ga į nesą­mon­ingą paskatą mąstyti, jausti ir veik­ti pri­tari­ant tam asme­niui, su kuri­uo susi­ta­p­ati­na­ma. Sėk­mės ir nesėk­mės įvair­iu mas­tu yra patiri­amos kaip savos.

c) Susi­ta­p­a­tin­i­mas su grupe. Tai gali būti klubas, draugi­ja, polit­inė par­ti­ja, tau­ta ir panašūs dalykai.

2. Tap­a­tin­i­ma­sis su žmogų apibū­d­i­nančiomis savy­bėmis. Visuomenė­je asmens tap­aty­bė nusako­ma pasitelkiant įvairias jo savy­bių reprezentaci­jas, aprašy­mus: vardą, luomą, relig­inę prik­lau­somy­bę, tap­aty­bę, užsiėmimą ir t. t. Susi­ta­p­a­tin­i­mas su tokiomis aprašamomis etiketėmis reiškia, jog šios deskrip­ci­jos tam­pa inte­gralia nuomonės apie save dal­i­mi, kitaip sakant, savęs paties supra­ti­mas išvien sum­išęs su aprašy­mu.

Panaši­ai ir nar­ci­siz­mo jaus­mas, arba sav­imeilė, nesą­moningai išsi­plečia iki pavardės, luo­mo, religi­jos ir panašių dalykų, su kuri­ais susi­ta­p­ati­na­ma.

Kai asmuo jaučia gėdą arba pasi­didži­av­imą kuria nors savo deskripcine ypatybe – tai nuro­do į susi­ta­p­a­tin­imą.

3. Tap­a­tin­i­ma­sis su savo paties dal­im­is arba bruožais. Tai tap­a­tin­i­ma­sis su savo kūnu, jaus­mais ir paskatomis, taip pat su pro­tu ir mintimis. Asmuo lei­džia suprasti, jog dalį, su kuria esti susi­ta­p­at­inęs, jis suvokia kaip save patį. Tad ir šios dalies būse­nas, veiksmus bei atoveiksmius toks asmuo jaučia taip, tar­si jie būtų jo paties būsenos, veiks­mai  bei atoveiki­ai. Pavyzdžiui, jei suser­ga kūnas, asmuo tai jaučia ir sako: „Aš ser­gu”; jeigu jam į galvą ateina mintis, jis teigia: „Aš mąs­tau”. Apie šios rūšies susi­ta­p­a­tin­imą yra rašęs Rober­tas Assa­gi­o­lis, sukūręs psi­chos­in­tezės gydomąją sis­temą.

Šve­icarų psichi­a­tras C. G. Jun­gas susi­ta­p­a­tin­imą aprašė pagal asmeny­bės žymes: ekstraver­tiškumą ir intraver­tiškumą, vyriškumą ar moter­iškumą ir panašias savybes. Manoma, jog bruožas, kurį žmo­gus išskiria ir su kuri­uo tap­ati­nasi, yra pagrin­di­nis žmo­gaus bruožas; dėl tos priežasties asmuo nesą­moningai pagal jį ir elgiasi.

4. Tap­a­tin­i­ma­sis su savo nuosavybe. Susi­ta­p­a­tin­imą su savo nuosavy­bę nuro­do savininkišku­mo jaus­mas nuosavy­bės atžvil­giu. Savininkišku­mo jaus­mas lei­džia suvok­ti, kad nuosavy­bė yra supran­ta­ma kaip psi­chi­nis savo paties priedas. Todėl žmogų veikia tai, kas veikia jo nuosavy­bę, jis jauči­asi taip, tar­si giria­mas arba peikia­mas būtų jis pats. Nuos­tolį, padary­tą nuosavy­bei, toks žmo­gus išgyve­na taip skaudži­ai, tar­si žalą būtų patyręs jis pats.

YPATYBĖS

Pagrind­inės įpras­to susi­ta­p­a­tin­i­mo psi­chologinės ypaty­bės yra šios:

• Esminė susi­ta­p­a­tin­i­mo, arba iden­ti­fikaci­jos, ypaty­bė yra ta, kad daik­tas, asmuo, bruožas arba dalis, su kuria tap­ati­na­masi, įvairi­ais atžvil­giais yra suvoki­a­mi kaip aš pats. Tap­a­tin­i­mosi pamatas yra ego, kuris įvairi­opai išsi­plečia ir api­ma tap­a­tin­i­mosi objek­tą, kuris tam tikru aspek­tu laiko­mas tok­iu pat.
• Tai, su kuo tap­ati­na­masi, yra ego tąsa, todėl ego būdin­ga sav­imeilė praplečia­ma iki susi­ta­p­ati­namo objek­to – daik­to, asmens, bruožo ar dalies. Ben­dru­o­sius susi­ta­p­a­tin­i­mo tipus charak­ter­izuo­ja prisir­iši­mas pri­eta­p­a­tin­i­mosi objek­to.
• Tap­a­tin­i­ma­sis yra nesą­moningas proce­sas, kuris suke­lia nevalin­gas emocines reak­ci­jas, susi­ju­sias su tap­a­tin­i­mosi objek­tu. Nesą­moningu pro­ce­su jis laiko­mas todėl, kad suvok­ti jį įmanoma tik po to, kai jis susi­for­muo­ja. Su juo susi­ju­sios emocinės reak­ci­jos yra nevalin­gos tuo atžvil­giu, kad neį­manoma išvengti suke­liamų jaus­mų, nors savo mąstymą bei veiksmus ir gal­i­ma apsaugoti nuo susi­ta­p­a­tin­i­mo poveikio. Pavyzdžiui, jei arti­mas drau­gas susipyk­s­ta su trečiu asme­niu, tai neį­manoma nepa­jausti potraukio būti drau­go pusė­je, nepaisant to fak­to, jog, protin­gai mąs­tant, treči­a­sis asmuo yra teis­us ir būtų gal­i­ma gin­ti jo pozi­ci­ją.

Papras­tai psi­choter­api­ja bemaž išimti­nai akcen­tuo­ja negatyvi­u­o­sius susi­ta­p­a­tin­i­mo aspek­tus. Jei psi­choter­apeu­tai atkreip­ia dėmesį į šį reišk­inį, tai jie beveik visuomet nuro­do por­eikį atsi­ta­p­at­in­ti, kad asmuo išsi­laisv­in­tų iš nesą­moningo tap­a­tin­i­mosi įtakos, kuri indi­vidą susais­to ir apri­bo­ja.

Tači­au, jei pažvel­gtume gili­au, yra du susi­ta­p­a­tin­i­mo tipai: vien­as jų veda neiš­many­mo ir prik­lau­somy­bės, o kitas – žino­ji­mo ir laisvės link.

DU TIPAI

Sąmonė yra gebėji­mas viską suvok­ti susi­ta­p­ati­nat, tači­au perdė­tas susi­ta­p­a­tin­i­mas, daž­ni­au­si­ai, veda į neiš­manymą, nes sąmonė pra­gaiš­ta tame, su kuo sutam­pa, taip save apri­bo­ja ir jau nebepa­jė­gia įžvel­gti už to ribų slyp­inčių pro­cesų, gal­imy­bių ir tiesiog nau­jos infor­ma­ci­jos.

Pavyzdžiui, susi­ta­p­ati­nate su pykčiu, ir jūsų esy­bė, užmiršusi visa kita, virs­ta vieninga pykčio ban­ga, akla ir beat­o­dair­iš­ka to išraiš­ka. Tik tuomet, kai jūs atsi­trauki­ate ir audringo sąmyšio metu liekate atsi­ję, kiek ati­tolę, – vien tada galite ste­bėti vyksmą išties supran­tančia aki­mi. Tai liudi­ja, jog žino­jimą veiki­au įmanoma pasiek­ti atsi­traukus nuo reiškinio ir jį ste­bint iš tolo, o ne su juo susi­ta­p­ati­nant.

Tači­au nebūti­nai, sąmoningai susi­ta­p­at­i­nusi su savo dėme­sio objek­tu sąmonė gali jį ir per­prasti, įžvel­gti jo esminius veiki­mo prin­ci­pus ir taip numatyti jo veiki­mo ateitį, būsimus rai­dos eta­pus ir t. t. Čia, kaip pavyzdį, gal­i­ma prisim­inti įdomią knygą, kurią skaity­da­mi taip įsi­jauči­ame, kad nesunki­ai gal­ime nusakyti būsimus įvyk­ius, o gal net ir istori­jos pabaigą.

Viską suvoki­ame iki tam tikro laip­snio susi­ta­p­atin­da­mi su reiškini­ais ir daik­tais, juos atkur­da­mi savo sąmonė­je it kine, su jais tar­si susilie­jame, tam­pame viena, vienu esiniu.

Psi­cholog­niu požiūriu, jei išties norime suprasti kito žmo­gaus jaus­mus, turime patir­ti empati­ją, arba, kitaip tari­ant, jausti kar­tu su kitu asme­niu. Norė­da­mi suvok­ti kito jaus­mus, turime su jais susi­ta­p­at­in­ti. Iš esmės susi­ta­p­a­tin­i­mas yra ne kas kita, kaip atspindėji­mas (reflek­si­ja), kas gali būti vad­i­na­ma pažin­imu per tap­aty­bę arba tiesioginiu žino­jimu, betarpiško pažin­i­mo for­ma, kuri pasiekia­ma sąmoningai suta­pus su pažin­i­mo objek­tu.

Tai­gi, nesą­moningas tap­a­tin­i­ma­sis veda į neiš­manymą, o sąmoningas – į žino­jimą.

Apibendrinant

Susi­ta­p­atin­damas su siau­rai jį api­brėžiančiomis savokiomis, žmo­gus ima jausti savo ribo­tumą ir mano, kad jo augimui, sug­e­bėji­mams yra būti­ni išorini­ai daik­tai. Kuo siau­res­nės ribos, tuo labi­au trokš­ta­ma griebti, kaup­ti, turėti… Toks troški­mas, nuo­lat vis imti ir imti, suke­lia baimę prarasti, o kadan­gi tai neį­manoma, t. y. negal­i­ma visko sukaup­ti ir amži­nai išlaikyti – priverčia ken­tėti.

Tikrovė­je kiekvien­as potyris savo slap­tą­ja prigim­ti­mi yra pažin­i­mas per tap­aty­bę, viskas, ką mes išties patiri­ame, yra sąmonės reiškini­ai reprezen­tuo­jan­tys vieną ar kitą būties aspek­tą. Daž­ni­au­si­ai mes neįžvel­giame tikro­jo šių reiškinių pobūdžio ir esame linkę savęs pajau­timą išskir­ti iš kitų reiškinių ir su juo tap­at­in­tis, regė­da­mi jį kaip sub­jek­tą, kaip „Aš”, o visa kitą – kaip objek­tą, kaip „ne-aš”, taip save apri­bo­jame nuo liku­sio pasaulio, nuo kitos patir­ties ir aplei­dži­ame padar­gus, kuri­ais esame apdovan­oti.

Kuo glaudži­au indi­vi­das tap­ati­nasi su tam tikrais jį api­brėžianči­ais žodži­ais, idėjomis, socialini­ais, fizini­ais ar sąmonės reiškini­ais, sta­tiškais vaiz­dini­ais apie save ir gyven­imą, tuo labi­au sustabarė­ja, tam­pa grubes­nis, maži­au lanks­tus, darosi vis sunki­au ir sunki­au išties suprasti save ir aplink esan­tį pasaulį.

Eilinio ginčo metu, užuot įpras­tai kon­flik­tavę ir gynę savo tiesas, gal­ime sau tar­ti: „Kodėl tas žmo­gus man taip sako/daro? Kodėl? Kodėl? Kodėl?…” Vis labi­au sutelkiant dėmesį į opo­nen­to žodžius, veiksmus ir visas kitas išraiškas, tar­si jame apsi­gyven­da­mi, jį sek­da­mi, su juo sutap­da­mi mes paleng­va įžengime į pašneko­vo pro­tą ir atve­ri­ame jo mąsty­mo būdą. Pasi­jutę kito kai­ly­je, pam­atome save jo akimis, kas atve­ria daug pil­nes­nį situaci­jos vaizdą, tad ir dau­giau gal­imy­bių ją keisti, lengvi­au spręsti nesu­tarimus, rasti išeitis.

Užuot užsi­daręs tik savy­je, ankš­tame savo menkos asmeny­bės garde, žmo­gus galėtų išplėsti savo sąmonę tiesiog tap­damas viskuo.

„Mat išminčius kaip kar­al­ius visa val­do savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavy­bė išbarsty­ta pavieni­ams asmenims.”  (Seneca. Dia­tribės. Vil­nius: Pradai. 1997, 549 p.)

Atviru­mas patirči­ai, lais­vas nuo seman­ti­nių krešulių ar tiesiog dog­mų sąmonės srautas, lais­va patir­ties cirku­liaci­ja, yra ne tik vid­inės erd­vės, asmeny­binio augi­mo, bet ir bet kokio sveiko tapsmo pagrindas.

Kita ver­tus, yra gal­imy­bė ne tik sąmoningai tap­at­in­tis su kažkuo, kas būtų tiesiog nuo­la­ti­nis sąmoningo dėmesingu­mo srautas (mind­ful­ness), bet ir sąmoningai rink­tis tap­a­tin­i­mosi objek­tus, atsižel­giant į  mūsų por­eik­ius.

Tai gali tap­ti įvair­ių metodų pagrindu, leisiančių save įkvėp­ti, sujaud­in­ti ar nuram­inti. Tarkime, kad žmogų kamuo­ja ner­i­mas ar nemi­ga, ner­vai yra pakrikę ir nual­in­ti dėl per­ne­lyg dide­lio jau­dru­mo. Tok­iu atve­ju pakan­ka tiesiog atsisėsti ir žvel­gti (klausytis/liesti) į kažką ramaus, į tai kas ram­i­na… Tarkime, kad tai bus akvar­i­ume plaukio­jančios žuvelės. Štai žmo­gus žiūri į vieną iš jų, o ši nar­do ratu, pri­artė­ja ir nutol­s­ta, plaukia, grimz­ta, var­tosi, dedasi prie kitų žuvelių. Jos susitin­ka, vejo­ja viena kitą, ir taip be galo… Po valandėlės stebėtoja(-s) jau gyve­na žuvų gyven­imą: atplaukia ir nuplaukia, nar­do, plū­duri­uo­ja, žaidžia. Kur skubėti, juk akvar­i­u­mas visa­da čia, kad ir kur tu bėgsi…

Po kurio laiko nervų būse­na vėl pui­ki, žmo­gus ramus ir pail­sėjęs.

Pagal: A. S. Dalal (2002). Psi­chologi­ja, psich­inė sveika­ta ir joga. Vil­nius: Maža­sis Vytu­rys. 82–98 psl.

Parengė Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu