Apie neįmanomą kūrėjo charakterį

Kai api­ma niūri nuo­tai­ka, ieškau, į ką įsik­ibti. Galvo­ju: kur­gi tas gėris ir kaip tas gėris reali­ai pasireiškia tarp žmonių? Pop­u­liar­i­o­je psi­chologi­jo­je dabar labai paplitęs žmo­gaus, kuri­am sekasi, įvaizdis. Tas žmo­gus sveikas, neprieš­taringas, sug­e­ba patenk­in­ti savo por­eik­ius, gerai suvokia socialin­ius dės­nius, pato­giai įsi­taiso, ir, be abejo, visų pir­ma toks turi būti pats psi­cholo­gas. Bet šis teori­nis sub­jek­tas man atro­do įtarti­nas. Tarp inteligen­tų  tok­ių sutikau mažai, o jei tai tik sėk­min­gas var­to­to­jas, tai var­gu ar į jį ver­ta lygiuo­tis. Galvo­ju: ar apskri­tai egzis­tuo­ja har­monin­gi žmonės? Kur jų ieškoti? Gal tarp išk­il­ių asmeny­bių? Ar jie gali kur­ti?

Pamenu įspūdį, kai atė­jau dirbti į buvusią spec. polik­liniką Antakalny­je. Čia išk­il­ių asmeny­bių daug: ne tik senųjų par­tinių veikėjų, bet ir kultūros bei mok­slo dar­buo­to­jų. Pas­taru­o­sius gal­i­ma pažin­ti iš netip­iškos išvaiz­dos, gyvo ir smal­saus žvil­gsnio ir pli­ka aki­mi mato­mo jautru­mo. Vietoj įpras­to ofi­cialaus san­tykio dauge­lis tok­ių pacien­tų siekia ypatin­go, asmeniško gydy­to­jo rūpesčio – užklup­tas ligos, inteligen­tas tam­pa panašus į išsi­gan­dusį ar kapriz­ingą vaiką. Būtent tai pir­mi­au­sia ir kri­to į akis įėjus į polik­liniką: visi čia labai ypatin­gi, vis­us gali įžeisti vien netinka­mas žvil­gs­nis. Visiš­ka prieš­prieša niūriems ir apatiškiems, bet paprastiems Nau­jininkų pacien­tams, kuri­u­os mintyse gali rami­ai iškeik­ti ir leng­vai atsikvėp­ti.

Iš pradžių išsi­gan­dau, kad apie buvu­sius min­istrus ir susireikšmi­nu­sius kultūros be mok­slo veikėjus reikės labai šok­inėti. Bet pasirodė, kad nors inteligen­tų prob­le­mos tokios pat negražios, kaip ir kitų, jų vidi­nis pasaulis daug turtinges­nis, ir tai atper­ka. Kažka­da mači­au didži­ulę fotografi­jų par­o­dą Varšu­vo­je: vei­dai stam­biu planu, apačio­je parašy­tas tik vien­as dalykas –  pro­fe­si­ja. Žiūrė­dama į vei­dą mėgin­au atspėti, kieno jis. Labi­au­si­ai žmogų išduo­da žvil­gs­nis. Šilči­ausi, gyvi­ausi, sąmoningiausi – mok­slininkų ir menininkų žvil­gs­ni­ai. Anot S. Parul­skio, gabi­ausi, protin­giausi indi­vidai, tarkim, rūšies atsto­vai, pasižy­mi tuo, kad juose sudė­ta viskas, kas geri­au­sia ir blo­giau­sia. Gali būti, kad kūry­bin­gi žmonės yra prieš­tarin­gi, sunkaus charak­te­rio, bet tai jiems netruk­do, o gal net motyvuo­ja nudirbti didelius dar­bus, o jų kūrini­ai geres­ni už jos pačius. Realy­bė sudėtinges­nė už supa­prastin­tą gabaus žmo­gaus įvaizdį.

Pabandykime pasiremti fak­tais, kuri­u­os šiuo metu yra atradęs psi­chologi­jos mok­slas. Nors visi psi­chologi­jos atradi­mai tik sta­tis­tini­ai, tai vis­gi yra šiokia tokia tiesa. Tai koks gi tas kūry­bin­gas žmo­gus? Mok­slininkai ištyrė, kad kūry­bingą žmogų nuo nekūry­bin­go skiria toks charak­te­rio bruožas kaip atviru­mas. Tai smal­sumas, fan­taz­i­ja, este­ti­nis jautru­mas, savo jaus­mų suvoki­mas, išanks­tinio nusis­taty­mo neb­u­vi­mas. Žmo­gus yra smal­si­au­sias paauglystė­je, o nuo 30 metų jis nusis­tovi ir gyven­i­mo bėgy­je nebe­sikeičia. Jei žmo­gus smal­sus 30-ties, jis smal­sus ir 70-ties, pvz., 70-dešimt­metis Hansas Seljė, Nobelio pre­mi­jos lau­re­atas, ateina į posėdį apsik­li­javęs pleistru. Pasiro­do, jis ką tik iškri­to iš medžio, į kurį lipo, kadan­gi pamatė kažką labai įdo­maus.

Bet dauge­lio psi­chologų atrastų kūry­biškų žmonių bruožų sim­patiškais nepavadin­si. Nus­taty­ta, kad kūry­biš­ki žmonės daž­nai yra impul­syvūs, net­varkin­gi, neor­ga­nizuoti. Kai kurie jų sarkastiš­ki, linkę į ginčus, negerbia taisyk­lių ir autorite­to, užsispyrę, kerštin­gi. Jie kaprizin­gi, neištve­ria stre­so, nekon­troli­uo­ja jaus­mų, nemo­ka ben­drauti, yra ego­is­tiš­ki. Pvz., A. Einšteinas reikala­vo, kad žmona jam atneštų val­gyti į dar­bą, o R. Vagner­is manė, jog su juo gali ben­drauti tik toks žmo­gus, kuris jam yra visiškai atsi­davęs. Apsidairykime arči­au. Galvo­ju apie žmones, kurie man gyven­ime padarė didži­ausią įtaką. Ar jų charak­teris geras? Kelių – taip, bet likusiųjų – vis­gi sunkus. Pvz., pieši­mo moky­to­jas, kuris pir­mas mane patraukė menų link, taip įsi­jaus­da­vo į meno svar­bą, kad neveng­da­vo nek­lus­nius mokinius prilup­ti van­dens žar­na, dėl to į piešimą visi žiūrėjo rim­tai.

Tyri­mai rodo, kad kūry­biškų žmonių charak­teris yra itin prieš­taringas. Jie linkę visur matyti prob­le­mas, bet būtent dėl to ir trokš­ta pager­in­ti pasaulį. Jie labai ego­cen­triš­ki, bet labi­au tol­er­an­tiš­ki kitų žmonių netip­išku­mui. Jie gali būti ir visiškai išsi­blaškę ir labai susikon­cen­travę. Nors jie panašūs į vaikus, bet kar­tu yra gana autonomiš­ki ir ištver­min­gi. Kur­da­mi jie patiria didelį stresą, bet būna ir labai laimin­gi. O juk mes iš kitų esame linkę reikalau­ti nuosek­lu­mo. Be reika­lo.

Tarp kūrėjų daug eks­cen­trikų, pvz., A. Einšteinas į viešus susi­tikimus eida­vo su piža­ma (sako­ma, kad tiek kūrėjų, tiek eks­cen­triškų žmonių dau­giau­sia Angli­jo­je). Eks­cen­trikai keisti, bet tyri­mai rodo, kad jie funkcionuo­ja gerai. Jie entuzi­astiškai pas­inėrę į savo veik­las, nemėgs­ta klas­tos ir yra įsi­tik­inę savo teisumu. Eks­cen­trikai labai smal­sūs, jų vaiz­dini­ai ryškūs tar­si vaikų, jie susilie­ja su prob­le­ma ir patys ja tam­pa. Kūry­bišku­mas reikalau­ja įsi­trauki­mo į užduotį, o jei vis galvosi, ką pamanys kiti, prarasi sug­e­bėjimą suvok­ti reiškinius pats. Rom­e­nas Rolanas manė, kad „bėda kūrėjui, jei jį supa mylin­tys žmonės, nes jei jis jėga neatvers jų į savo tikėjimą, kas bran­giai kain­uo­ja, jo paties tikėji­mas gali nusilp­ti. Išgel­bėti jį gali tik egoiz­mas, todėl geri­au­sia lik­ti vien­atvė­je, o šlovė tegul, jei nori, ateina vėli­au.“

Bet labi­au­si­ai mane pri­bloškė infor­ma­ci­ja apie sujau­din­i­mo tyrimus. Po truputį prad­e­du suprasti, kad žmo­gaus kūry­bišku­mas pasireiškia net biologiškai. Kūry­biš­ki žmonės yra tar­si stiprint­u­vai – psi­cholo­gai atliko eksper­i­men­tus, matuo­da­mi, kaip įvairūs žmonės reaguo­ja į nedidelę elek­tros srovę. Pasirodė, kad kūry­biš­ki žmonės šok­inė­ja nuo silp­ni­au­sios srov­elės, ir ne tik šok­inė­ja, bet dar ir prie jos nepripran­ta, kitaip nei ramūs vidu­tini­ai pilieči­ai. Nepriprasti prie neigiamo dalyko skaus­min­ga, bet savotiškai naudin­ga – juk kūrė­jas turi išlaikyti idėją, kol ši išsis­pręs. O jei kai kurie žmonės biologiškai gali būti jautres­ni ir viską išgyven­ti inten­syvi­au, tai nen­u­ostabu, kad ir jų vidi­nis pasaulis gali būti daug turtinges­nis!

Inten­syvu­mas pasireiškia tiek fiz­iškai, tiek sen­soriškai, tiek intelek­tu­ali­ai. Dauge­lis kūry­biškų žmonių labai energin­gi ir impul­syvūs. Pvz., R. Vagner­is, T. Edis­onas, A. de Sent Egz­i­u­peri vaikys­tė­je buvo nesukon­troli­uo­jamos energi­jos vaikai. S. Rach­mani­no­vo mėgsta­mas žaidi­mas buvo šok­inėti ant bėgančių ark­lių net žiemą ant ledo. Kūrėjų pojūči­ai labai stiprūs. M. Prus­tas buvo toks jautrus švie­sai, kad galėjo dirbti tik aptemdy­tu­ose namu­ose. N. Wiener­is gyveno inten­syvių kvapų pasauly­je. Kūry­biš­ki žmonės netoleruo­ja ruti­nos, trokš­ta žinių, nuo­lat kelia klausimus, su didele pro­to kon­cen­traci­ja perdir­ba ir sis­tem­i­na infor­ma­ci­ją, leng­vai vizual­izuo­ja, sap­n­uo­ja ryšk­ius sap­nus, išplė­to­ja savo fan­taz­i­ją.

Mes skiri­amės pagal tai, kiek sug­e­bame panir­ti į blo­gus bei gerus jaus­mus ir pajė­giame apie juos galvoti. Tyri­mai rodo, kad kūry­biš­ki žmonės jautres­ni savo ir kitų nuo­taikos niuansams, o jų jaus­mai inten­syves­ni. Jie stipri­au prisir­iša prie žmonių, daik­tų, vietų. Pvz., Luisas Pasteras išvykęs į Paryžių ken­tėjo nuo tokios nos­tal­gi­jos, kad tėvui teko jį par­sivežti namo. Jie užjaučia kitus, daž­nai smerkia save, tęsia vid­inį dialogą. Būdamas vaikas Č. Darv­inas sumušė šuniuką, ir dėl ko keletą metų graužėsi, o daugeliui mokyk­los draugų jis prisi­pažin­da­vo meilė­je. Vien­ovės su visa­ta pojūtis suke­lia ekstazę, o jaus­mai tėvams ar draugams juos atve­da iki ašarų. Mike­landže­las, F. Dos­to­jevskis, L. Tol­sto­jus, F. Nyčė kal­ba apie baisią vid­inę įtam­pą. Jų reak­ci­jos pasireiškia širdies plakimu, drebėjimu, dusimu, skaus­mais. Sug­e­bėji­mas atlaikyti tokias kančias rodo didelę vid­inę jėgą.

Iš kur kyla vidini­ai kon­flik­tai? Tyrė­jai rado, kad dauge­lis kūry­biškų žmonių užau­go nelaimin­gose šeimose, o tarp jų gim­i­naičių – dau­giau psi­chinių ligo­nių. Vaikys­tė­je kūry­biš­ki žmonės labi­au nei kiti jautėsi nutolę nuo tėvų, nuo mažens mokėsi įveik­ti sunkias būse­nas, todėl buvo priver­sti mąstyti savarankiškai. Kūrė­jai daž­ni­au kenčia nuo psi­chologinių prob­lemų. Gabūs stu­den­tai prestižini­u­ose uni­ver­site­tu­ose žudosi daž­ni­au. O kūry­bin­giausi žmonės linkę į mani­ją ir depre­si­ją. Buvo nus­taty­ta, kad net 42 proc. rašy­to­jų turėjo ar turi nuo­taikos sutrikimų (daž­ni­au­si­ai tai cik­lo­tim­i­ja – gre­itas nuo­taikų kiti­mas ir žiem­inė melan­choli­ja). Nuo­taikos pak­il­imo metu mąsty­mas tam­pa gre­ites­nis, aso­ciaci­jos turtinges­nės. Kyla klausi­mas: ar įkvėpi­mas iš prin­cipo nėra savotiškas sutriki­mas?

Matyt, žmonių vidi­nis pasaulis tar­si maši­nos varik­lis gali būti labai įvairaus jautru­mo ir galingu­mo. Mūsų kultūra kri­tikuo­ja emocingumą ir ira­cionalumą. Kūry­biškas žmo­gus nėra supran­ta­mas kitų ir kas dieną turi įrod­inėti savo teisę į egzis­tavimą. Jis nepato­gus kitiems. Jis nuo­lat kalti­na­mas prieš­taringu­mu. Jis ran­da per daug prob­lemų ir užduo­da per daug klausimų. Jis netak­tiškas ir neturi laiko pokalbiui apie orą. Jis nesirūpina aplink­ini­ais. Bais­us, amoralus žmo­gus. Aš jo neteis­inu, su juo tikrai neleng­va. Ypač neleng­va, jei nori ne gyven­ti, o miegoti. Bet jis daug ką sug­e­ba, ko  vad­i­na­ma­sis sveikas žmonės nieka­da negalės, ir par­o­do mums, kiek mes esame praradę.

Straip­s­nis pir­mą kartą spaus­d­in­tas: bernardinai.lt

Psi­chologė-psi­choter­apeutė Gen­o­vaitė Bončkutė-Petron­ienė / psichologas.info