Gerumas…

Esu girdėjęs posakį, kad galingiausias ginklas prieš kurį niekas negali atsilaikyti yra gerumas. Senovės Rytų išmintis teigia, kad didžiausias kerštas blogam žmogui yra padėka jam už tai, esą net ir blogą žmogų pradeda graužti sąžinė. Taip, tam tikrose kultūrose ir dabar turbūt yra vietos gerumui, bet ne pas mus. Atrasti tikrai gerą ir nuoširdų žmogų nėra taip paprasta. Maža to būti geru žmogumi vos ne tolygu būti angelu, o angelų nėra. Esu ne kartą girdėjęs būtent tokį komentarą šia tema.

“Kodėl mes mylim tuos, kurie tolimi?”. Šie žodžiai iš Alano dainos Mėnulio tango man iki šiol yra įstrigę. Gal tai ne klausimas? Gal tai paaiškinimas, kodėl šiais laikais taip sunku surasti sau antrą pusę. Paklauskim savęs ką mes renkamės kruopščiau, naują kompiuterį, automobilį ar gyvenimo draugą? Kam atiduodame savo visas jėgas ir meile? Darbui ar artimui?

Fromm’o psichologijoje vienareikšmiškai teigiama, kad meilė yra labai retas reiškinys ir vis retėja. Mes tuokiamės, skiriamės, tuokiamės ir vėl skiriamės ne dėl meilės, o dėl nepakeliamo vienišumo. Mes tiesiog paniškai bijome likti vieni šiame beprotiškame ir nesaugiame pasaulyje, tad sulaukus tam tikro amžiaus netgi susigalvojame tokį event’ą kaip “ieškau merginos/vaikino”. Ką po galais tai reiškia? Kaip ieškoti? Gal ir man savo organaizeryje pasižymėti, kad penktadienį vakarop keliausiu ieškoti panos… Bet kad net nežinau kaip tai daryti… Kaip ieškoti? Galėčiau gal nueit į klubą, bet mano šokio įgudžiai panas tik atstumtų. O gal merginos troleibuse turėčiau paklausti kiek valandų? o ką daryti toliau…? Visos šios paieškos reiškia kad ieškau svetimo žmogaus kad jis taptu pačiu artimiausiu. Negi tai nėra desperatiškas bėgimas nuo statuso “vienišas”? Taip, mano galvoje daug klaustukų. Norom nenorom vėl paklausau Alano.. Kažkaip neteko šio klausimo girdėti niekur kitur jokia kita forma. Gal čia kaltas negilus psichologijos teorijos žinojimas, o gal viskas vyksta taip akivaizdžiai, jog mes nieko nebematome.

O jeigu mes to nematome, nes tai yra gerumas? Jis toks retas, kad mes jo nebematome. “You’re too limited to see” (Benjamin, Lost TV Series). Žmogus nemato to, ko jis nesupranta. Šiame materializmo pasaulyje viskas matuojama materija, tad nieko keisto kad gerumui nėra vietos, jo taip lengvai nei pamatuosi nei suvoksi. Bet prigimtinis gerumo troškimas verčia mus tikėtis, tikėtis gerumo, tikėti meile. Ateis diena…