Ką liudija liūdesys?

„Nėra gyvūno, niūresnio už žmogų”, – prieš du tūkstančius metų pastebėjo Seneka. Kas galėtų paneigti, kad „daugiau liūdesio” nereiškia ir „daugiau žmogaus”? Jausti liūdesį yra natūralu – tai viena pagrindinių žmogaus emocijų. Tačiau šiuo metu liūdesio pasaulyje yra pernelyg daug – JAV jau skelbiama depresijos epidemija… Galima sakyti, kad pasaulis išgyvena gedulą, ir telieka spėlioti, ką tokio brangaus jis prarado ar manosi praradęs.

Jeigu laikytumės teorijos, kad liūdesys yra tamsioji džiaugsmo pusė, galėtume daryti prielaidą, jog liūdesio kiekis ir būdas priklauso nuo mūsų džiaugsmo kiekio ir būdo. Ar negali būti, kad džiaugsmo kiekio didinimas sukuria vis daugiau džiaugsmo antrapusystės – liūdesio? Akivaizdu, buitinis komfortas ir socialinės garantijos liūdesio ne tik nesunaikina, bet galbūt net pagausina. Galima net įtarti, kad vis didėjant komfortui, lengvėjant buičiai, plintant malonumų kultūrai, dėl kažin kokios priežasties, pagal tam tikrą dėsnį vis stiprėja slogi nuotaika ir depresija, kuria sunkiai, fiziniu darbu už būvį kovojantys žmonijos atstovai dažniausiai apskritai neserga. Amerikoje, kur puoselėjama linksmybių ideologija ir niekad nesustoja malonumų šalies įvaizdžio kūrimo mašina, kaip tik šioje šalyje žmones dažniausiai ištinka psichozės, čia daugiausia ligonių, kuriems diagnozuojama depresija. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pastaruoju metu psichiatro pagalbos reikia net 26 procentams JAV gyventojų, o Kinijoje – tik 4 procentams. Galime net daryti prielaidą, kad išplėtota džiaugsmo ir malonumų kultūra meta vis ilgėjantį liūdesio šešėlį. Fiziškai lengvėjantis gyvenimas psichiškai vis sunkiau pakeliamas? Tarkim, tai absurdas, tačiau jis pernelyg krinta į akis ir atrodo… taip liūdnai.

Užuot iškentus liūdesį arba susitaikius su juo, bandoma įveikti jį antidepresantais, tam tikrais smegenų stimuliatoriais ar netgi bakterijomis. Ne taip seniai Didžiosios Britanijos Bristolio universiteto mokslininkai ištyrė, kad į žmogaus organizmą suleidus tam tikrų nekenksmingų bakterijų, tuberkuliozės ir raupų giminaičių, suaktyvėja serotonino sintezė smegenyse. Mažas serotonino kiekis smegenyse yra vienas depresijos simptomų. Dėl to mokslininkams kilo idėja artimiausiu metu sukurti skiepus nuo depresijos, vienos baisiausių mūsų amžiaus ligų.

Labai simboliška, kad sumanymas sukurti vakciną nuo depresijos kilo šalyje, kurios gyvenimo lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje ir kuri visam pasauliui primetė ekonominio šuolio schemą. Ką gi, britai priversti susirūpinti. Kasmet Didžiojoje Britanijoje nusižudo maždaug 4500 žmonių, dauguma jų serga depresija. Kiekvieną savižudybę papildo mažiausiai dešimt bandymų nusižudyti. Dėl to 2005-aisiais britai pradėjo kurti smegenų stimuliatorius, kurie, implantuoti į smegenis, galėtų suaktyvinti tam tikrą zoną, padedančią išgyti nuo depresijos. Reikia manyti, kad vakcina ir smegenų implantai greit bus pradėti vartoti ir buvusioje britų kolonijoje – Amerikoje, kur depresija yra pagrindinė neįgalumo priežastis, lenkianti širdies ligas, diabetą ir stuburo ligas.

Bakterijos ir smegenų stimuliatoriai – tai ne pirmieji bandymai gydyti depresiją. Žmonijos istorijoje žinomi įvairūs šios ligos gydymo būdai. Depresija gydyta darbu, badavimu, kraujo nuleidimu (senovės Romoje), plakimu. Gydyta dirbtinai sukeliant nemigą, išvarant piktąsias dvasias, pilant ant galvos ledinį vandenį. Vėliau buvo išbandytas opijus, marihuana. Sigmundas Freudas depresiją gydė kokainu. Tai truko tol, kol buvo pastebėta, jog šis preparatas ne gydo, o sukelia depresiją. XVIII amžiuje anglų rašytojas Jonathanas Swiftas „Guliverio kelionėse” patarė depresiją gydyti sunkiu darbu, o jeigu tai nepadėtų, girdyti ligonius jų pačių šlapimo ir išmatų mišiniu. Visiems depresijos gydymo metodams būdinga viena savybė – gebėjimas sukelti stresą. Galbūt dirbtinai sukeliamo streso gydomoji galia liudija, kad natūralus stresas būtinas mūsų gyvybingumui ir psichinei sveikatai palaikyti?

Filosofė H. Arendt veikale „Žmogaus būklė” teigia, kad kai kurios žmonių bendruomenės, kuriose nebedominuoja sunkus, būtinybės sąlygotas darbas, gyvena laikus, kai vis aiškiau pastebimi įvairiopos depresijos požymiai, kad ten, kur būtinybė pašalinama, iškyla grėsmė pačiam gyvenimui. H. Arendt primena, kad per istoriją dažnai buvo pastebėta, jog rafinuotas turtingųjų gyvenimas praranda vitališkumą, artumą gamtos „geriems daiktams”. Jos išvada tokia: žmogaus gyvybingumas išsaugomas tiek, kiek žmogus pasiryžęs prisiimti gyvenimo triūsą, naštą, rūpestį. Tai pastebėjo ir filosofas A. Schopenhaueris. Pasak jo, kiekvienam visą laiką reikia tam tikros rūpesčių, skausmo ar bėdų porcijos, kaip laivui – balasto, kad jis judėtų stabiliai ir nekrypuodamas. Tačiau šiais laikais didžiulėms žmonijos masėms Vakaruose poreikiai apsirengti, išsimaitinti, turėti stogą virš galvos jau nebėra vyraujantys. Todėl kalbama apie tarytum išsisėmusią kultūrą, jos krizę. Amerikiečių rašytojas Robertas M. Pirsigas kultinėje knygoje „Dzenas ir motociklo priežiūros menas” sako, kad šiuolaikiniai mąstymo būdai mus veda vis tolyn ir tolyn nuo geresnio pasaulio, kad žmonės pradeda matyti tikrovę kaip emociškai skurdžią, estetiškai neprasmingą, dvasiškai tuščią.

Taigi, žmogus gyvybingesnis ir dėl to nesąmoningai laimingesnis jaučiasi kaskart įveikdamas tam tikrą pasipriešinimą, kuris susijęs su esminiais, neretai gyvybiniais jo poreikiais. Nesvarbu, ar kova dėl tų poreikių tenkinimo panaši į gyvūnų kovą už būvį, ar susijusi su kokia nors nauja idėja, žadančia svarbias permainas, – natūralus stresas, nerimas būtinas mūsų gyvybingumui ir psichinei sveikatai palaikyti. Kitaip pabunda liūdesys ir sukelia ištisą epidemiją, kurią dabar bandome slopinti dirbtinai – pasitelkdami bakterijas ir smegenų implantus, diegdami į žmogaus organizmą dirbtinius dirgiklius, kurie turėtų pakeisti ankstesnius natūralius vitališkumo veiksnius.