Vaiko agresija: gera ir pikta

Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija” kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas”). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju… naudingas.

Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius”. Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui” tai tik į naudą.

Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti.

Ir į ką jis toks?

Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais? Specialistai mano, kad yra kelios tokio elgesio priežastys.

Biologinės priežastys. Daugelį charakterio bruožų mes paveldime, agresiją – taip pat. Vieno universiteto mokslininkai nusprendė sukryžminti peles (kurios, beje, pagal DNR sandarą visai nežymiai skiriasi nuo žmonių) pagal principą: piktas su piktomis, geras su geromis. Iš palikuonių taip pat atrinko pačias pikčiausias ir sukryžmino tarpusavyje, bei pačias geriausias – jas taip pat suporavo. Eksperimentas tęsėsi kelerius metus, kol pasikeitė kelios pelių kartos. Galiausiai kaimyniniuose narveliuose apsigyveno pelės-priešingybės. Viename – linksmi ir mieli padarėliai, kurie tik „ačiū” nesakydavo. Kitame – pikti graužikai blizgančiomis akimis, pasirengę sugraužti viską, kas pasitaikys jų kelyje. Ir vieni, ir kiti niekuo dėti – jų charakterį nulėmė genai.

Taip būna ir tarp žmonių. Bet paveldėjimas ne visuomet būna tiesioginis — iš tėvo sūnui. Egzistuoja ir aplinkiniai keliai. Močiutės, seneliai ir net proseneliai gali paveikti genus, apdovanodami ateinančią kartą tinginyste, išsiblaškymu, karštakošiškumu ir t.t. (Būna ir atvirkščiai, kai jie ne tik negadina genų, bet ir žymiai juos pagerina. Sakykime, „pametėja” vaikaitei ir provaikaitei muzikinių gebėjimų). Žinoma, nebūtų teisinga viską suversti tik paveldėjimui: psichologai įrodė, kad aplinka gali „apdovanoti” mus agresyvumu gerokai greičiau, nei protėviai.

Tėvų elgesio kopijavimas. „Dar kartą išgirsiu negražiai kalbant, pastatysiu į kampą”. „Sužinosiu, kad mušiesi, nubausiu taip, kad atsiminsi visą gyvenimą!” – pykdami mes nelabai renkamės žodžius. Užtat juos girdi vaikas. Ir būkite tikri – kai tik pasitaikys proga, jie tuos žodžius atgamins. Netikite? Pastebėkite, kaip žaidžia jūsų atžala: nusikaltusias lėles ir kiškius ji bars mamos žodžiais, o baus tėčio metodais.

Bet, nors tėvai ir neleidžia sau grubiai kalbėti ir elgtis su vaiku, kartais savo elgesiu jie taip klaidina atžalą, kad ji galiausiai nebesugeba suvokti, kas yra gerai, o kas – blogai. Tarkime, kad iš pradžių suaugusieji sako, kad muštis negalima, o po to skatina duoti atgal. Iš pradžių tikina, kad viena gražiausių žmogaus savybių – gerumas, o po to gėrisi kovinių filmų herojumi, kuris nušovė visus „blogiečius”. Štai ir išmoksta vaikas pamoką, kad be agresijos šiame gyvenime neišsiversi.

Frustracija. Kiekvienam pažįstama jausmas, kai kažko labai norime, bet negauname. Sakysime, svajojote įsidarbinti, o nepasisekė per pokalbį, norėjote eiti į pasimatymą, bet teko vykdyti skubią užduotį darbe, tikėjotės gauti deimantą gimtadienio proga, o sulaukėte virtuvinio kombaino… Tuščią laukimą, norų neišsipildymą psichologai vadina frustracija. Tokių frustracijos būna bet kuriame amžiuje, taip pat ir vaikystėje. Vaikai, žinoma, apie deimantus nesvajoja, bet naujos mašinėlės, lėlės arba dviračio neatsisakytų. O jeigu negauna trokštamo dalyko, pyksta ir nusimena. Be to, trimečio mažylio, kuriam nenupirko žaisliuko, pyktis bus beveik toks pat stiprus, kaip ir paauglio, iš kurio tėvai už blogą elgesį atėmė mobilųjį telefoną. Agresyviais veiksmais vaikai stengiasi išplėšti iš aplinkinių trokštamą dalyką. Ir daugumai tai tampa norma.

Vidinis diskomfortas. Kaprizai, peštynės, isterijos — tai visai nereiškia, kad vaikas vaidina arba nori supykdyti suaugusiuosius. Taip jis parodo, kad jam bloga ir nejauku. Ypač taip būna mažiems vaikams. Jie dažnai nė negali normaliai paaiškinti, kodėl jaučia diskomfortą (kaltas gali būti ir nuovargis, alkis, pilvo skausmas ir kt.), bet jaučia, kad kažkas su jais vyksta, tad ir pyksta.

Be fiziologinių priežasčių, yra ir psichologinės, sukeltos suaugusiųjų abejingumo ir pasmerkimo. Juk kai suaugusieji iš širdies klausia atžalos: „Į ką tu toks pikčiurna ir atsigimei?” arba „Kodėl visi vaikai kaip vaikai, o tu vienas mušiesi ir kandžiojiesi?”, vaikas tai priima kaip: „Aš esu blogas”, „Aš nereikalingas tėčiui ir mamai”, „Aš — ne toks, kaip visi”. Iš pradžių jis dėl to išgyvena, o po to gali pradėti pykti, puldamas visur ir visus. Jei jau esi blogesnis už kitus, tai kam save tramdyti?

Atveskite į protą maištininką

Nustokite jaudintis dėl to, kad jūsų vaikas „ne toks, kaip visi”. Visi vaikai, net ir patys tyliausi, retsykiais pyksta, mušasi ir sukelia isterijas. Bausti diržu už pykčio priepuolius – beviltiška, sukelsite tik dar didesnę agresiją. Geriau išbandykite kitus metodus.

1 metai. Vaikas pradeda savarankiškai vaikščioti, viską griebia, kas tik pasitaiko jo kelyje: močiutės šlepetes, šuns kaulą, mamos laikrodį… Ir ne tik griebia, bet ir bando visa tai suvalgyti. Tėvai, žinoma, grobį atima, o mažylis, į tai reaguodamas, krenta ant grindų, plaka kojomis ir garsiai verkia.

Ką daryti? Aiškinimai neturi jokios prasmės — vaikas tiesiog per mažas juos suprasti. Palikite jį ramybėje (geriausia apskritai trumpam išeikite iš kambario ir stebėkite mažylį pro durų tarpelį), kad jis išlietų nuoskaudą vienas pats. Atžalėlė greitai nusiramins, juk kokia prasmė rėkti ir daužyti galvą, kai niekas to nemato.

3 metai. Šiame amžiuje vaikas jau supranta — nereikia tikėtis malonumų iš aplinkinių, nes jie gali to ir neduoti. Tuos malonumus reikia pasiimti: jei patiko kažkieno kastuvėlis smėlio dėžėje, griebti ir pabėgti, jei mama neperka šokoladuko, sukelti skandalą parduotuvėje ir rėkti kuo garsiau ir su kuo didesne isterija, kad mama pasiduotų be kovos.

Ką daryti? Jei jau kažką draudžiate, laikykitės savo pozicijos, neleiskite vaikui manipuliuoti jumis. Mažylis, žinoma, kumštukais ir ašaromis bandys įveikti jūsų gynybą, bet prisiverkęs atsitrauks. Jei tik tėvai ims blaškytis tarp „galima” ir „negalima”, tik paskatins savo atžalos maištingas nuotaikas.

7 metai. Vien tėvų meilės iki visiškos laimės šiame amžiuje nepakanka. Atsiranda noras būti pripažintam ir turėti draugų tarp bendraamžių. Jei mokslai kelia problemų (tėvai bara, mokytojai nepatenkinti, neturi draugų), vaiką tai gali erzinti. Bet ne visi ir tokiu atveju išlieja agresiją ant bendraamžių. Dažniausiai nukenčia tie, kurie negali duoti atgal: mažesnysis brolis, katė, žiurkėnas arba agresiją nukreipia į… save patį (tai gali išduoti įprotis kramtyti nagus, tampyti plaukus, draskyti delnus).

Ką daryti? Padėkite vaikui susidraugauti su bendraamžiais papasakodami, kaip galima juos patraukti į savo pusę (pavyzdžius, pavaišinti visus saldainiais, pasikviesti į svečius ir kt. ). Kai tik vaikas nustos jaustis esąs atstumtasis, agresyvumas sumažės.

11-13 metų. Paaugliai dar labai priklausomi nuo tėvų, bet bando tai nuslėpti net nuo savęs. Jie apsimeta suaugusiais, bet dažnai elgiasi kaip vaikai. Demonstruoja, kad jiems nereikia švelnumo, o patys svajoja, kad vakare mama paglostytų jiems galvą. Tokia vidinė maišatis sukelia pyktį, dirglumą, kurie dar sustiprinami nesugebėjimu priimti savo naujų pasikeitimų (daugeliui paauglių sunku priprasti prie pasikeitusio savo kūno, kvapo ir t. t.).

Ką daryti? Daugelis paauglių prisipažįsta, kad nesidžiaugia su jais vykstančiomis permainomis ir norėtų būti ramesni, bet nepavyksta. Todėl tėvai turi apsišarvuoti kantrybe ir užsiimti aiškinamuoju darbu, tačiau nereikėtų perlenkti ir paversti pokalbių nuobodžiomis paskaitomis. Geriau pateikite įdomių pavyzdžių iš savo gyvenimo, knygų, filmų.

Pyktį galima suvaldyti

Tėvai gali ir turi išmokyti atžalą išsivaduoti iš pykčio gniaužtų civilizuotomis priemonėmis, o ne daužant kažkieno galvą ir ne niokojant viską aplinkui. Tapti ramesniu padės:

* pseudoagresyvūs žaidimai: pagalvių karas, dažasvydis, sniego karas ir kt. Visi jie išvaduoja nuo nereikalingos įtampos. Beje, ir tėvai gali prisidėti prie vaikų. Visų pirma bendras užsiėmimas (net jei tai tik žaidimas) suvienija. Antra, jūs irgi pajusite psichoterapinį žaidimo poveikį, pamiršite dienos rūpesčius. Panašiai veikia ir aktyvaus sporto rūšys. Kuo intensyviau vaikas judės (pavyzdžiui, žaisdamas tenisą, futbolą, rankinį, ledo ritulį), tuo mažiau pykčio jame liks – agresija „išgaruos” per raumenis.

* Apkabinimai, paglostymai, bučiniai – visa tai gerina savijautą ir sumažina įtampą. Mokslininkai įrodė, kad mamos apkabinimai vaikui suteikia saugumo jausmą, stiprina imunitetą, moko mylėti. Vaikai, iki 7 metų augę be bučinių ir apkabinimų, yra labiau agresyvūs lyginant su tais, kurių tėvai nešykštėjo glamonių. Suprantama, dėl gyvenimo ritmo mes negalime to daryti dažnai, ir mes sumažiname kontaktą su vaiku iki minimumo. Na, nors vakare nustokite bėgę, meskite darbus ir apkabinkite vaiką.

* Įtūžio nagrinėjimas. Įveskite namuose „atvirumo seansus”, kurių metu vaikas galės išsakyti susikaupusias nuoskaudas. Pabandykite drauge paieškoti nerimo priežasčių ir šaltinių. Pašalinę problemą jūs suvaldysite ir agresiją – juk ji tėra kažkokių vidinių konfliktų išraiška. Mažas patarimas: klausykitės nepertraukinėdami, tik užduodami nukreipiančius klausimus – vaikui labai svarbu išsikalbėti. Po to jau galima duoti ir šiokių tokių patarimų.

* Svetimos agresijos ignoravimas. Agresija – užkrečiamas reikalas. Kai su mumis nemandagiai elgiasi parduotuvėje, tuo pačiu norisi ir atsakyti. Vaikai jaučia lygiai tą patį. Išmokykite vaiką ignoruoti svetimą pyktį. Paaiškinkite jam, kad jeigu žmogus šaukia, prasivardžiuoja visokiais negražiais žodžiais, vadinasi, jis turi kažkokių problemų. Tokiu atveju geriau nesivelti į ginčą, o patylėti arba nueiti.

Mokslininkai iš Didžiosios Britanijos atliko apklausą, kurios metu nustatė, kad tik sukakę 22 metus jaunuoliai deramai įvertina savo tėvų nuopelnus.

Kaip paaiškėjo, 22 metai žmogaus gyvenime yra ta riba, kai ateina branda. Iš esmės tatai susiję su tuo, kad jaunuoliai jau galutinai pradeda suaugusiųjų gyvenimą ir ima susidurti su problemomis, kurias jiems anksčiau padėjo spręsti tėvai.

„Jei šešiolikos metų sūnus ar duktė jūsų nesupranta, tikrai neverta nusiminti. Jiems tiesiog dar neatėjo metas deramai įvertinti jūsų nuopelnus. Tiesiog apsišarvuokite kantrybe”, – pataria britų psichologai.