Ar po darbo valandų būtina atsakyti į darbo skambučius?

Dar­buo­to­jas po dar­bo laiko nepri­va­lo atsakyti į dar­bo skam­bučius ar laiškus, jeigu su darb­daviu nėra iš anksto susi­tar­ta kitaip. Tai galio­ja ir tada, kai tele­foną ar kitas tech­nologi­jas suteikia pats darb­davys, sako Vil­ni­aus uni­ver­site­to (VU) Teisės fakul­te­to docen­tė Dai­va Petry­laitė.

Teigia­ma, kad vidu­tiniškai treč­dalis Lietu­vos dar­buo­to­jų lais­valaik­iu dar­bo neužmirš­ta: skam­bi­na tele­fonu, skaito, rašo elek­tron­inius laiškus ir toli­au vyk­do savo dar­bines funkci­jas. Deja, spe­cial­istės teigimu, teisė beveik nereg­uli­uo­ja minėtų funkci­jų po dar­bo laiko. „Susik­losčiu­sios situaci­jos verčia apie tai kalbėti, bet nus­tatytų nor­mų ir taisyk­lių neturime“, – tik­i­na D. Petry­laitė.

Teisininkė sako, kad svar­bu atskir­ti dvi dar­buo­to­jų kat­e­gori­jas. Pir­ma – tai tokios pro­fe­si­jos, kuomet dar­buo­to­jai turi būti pasieki­a­mi ne tik konkreči­ai api­brėž­tomis dar­bo valan­domis. Tai gali būti budėji­mas namu­ose bei iškvi­eti­mas esant reikalui ir t. t.

Yra ir kita kat­e­gori­ja dar­buo­to­jų – tie, kurių dar­bo laikas api­brėžia­mas valan­domis, tarkime, nuo 8 val. iki 17 val. „Tači­au ben­dra taisyk­lė griež­tai atskiria dar­bo laiką ir poil­sį“, – kal­ba spe­cial­istė.

D. Petry­laitė mano, kad dar­buo­to­jų, kurie uži­ma vadovau­jančias pareigas, dar­bo diena yra maži­au reglamen­tuo­ta, o įpras­tu dar­bo laiku daž­ni­au­si­ai kalba­ma tele­fonu, vyk­s­ta dar­bo susi­tiki­mai, dalykini­ai pietūs ir t. t. Tad neišven­gia­mai didžiąją dalį rašy­tinio dar­bo vadovai atlieka po savo dar­bo laiko, įskai­tant laiškų su nurody­mais ar pastabomis rašymą dar­buo­to­jams.

Čia teisininkė įžvel­gia dvi prob­le­mas. Viena jų – vadovau­jančiųjų dar­bo laiko paskirsty­mas. „Juk net turime tok­ių pasakymų: kam man tos atosto­gos, ką aš per jas veik­siu, man dirbti sma­giau. Tai toks asmeni­nis žmo­gaus požiūris į savo dar­bą“, – mano VU Teisės fakul­te­to docen­tė.

Kita prob­le­ma – kada dar­buo­to­jus pasiekia minėti laiškai, kada jie juos ran­da ir t. t. „Viena situaci­ja, kai atei­ni į dar­bą, įsi­jun­gi tarny­binį paštą ir ran­di ten nak­tį viršininko pri­rašytų laiškų. Tada prade­di tiesiog vykdyti tuos paved­imus“, – svarsto pašnekovė.

Kitokia situaci­ja susik­losto tada, kai turi gal­imy­bę dar­bo paštą tikrin­tis namie arba jį lei­džia­ma nau­do­tis ir asmenini­ais tik­slais. „Žinot, val­gai sek­ma­di­eninius pietus, po jų nus­pren­di kažkam brūkštelti laišką, o ten ran­di kažkokį grės­mingą vado­vo laišką“, – situaci­ją mod­eli­uo­ja D. Petry­laitė.

Teisininkė tik­i­na, kad dar­bo teisė nedraudžia to dary­ti. Galėtų būti situaci­jų, kai susi­taria­ma indi­vid­u­ali­ai, bet tai – labai reti atve­jai. „Daž­ni­au­si­ai tai yra palik­ta savireg­u­liaci­jai, o toks elgesys suke­lia stresą, nep­a­sitenk­in­imą, įtam­pą ir t. t., apie ką šiomis dienomis ir kalbame. Lietu­vo­je stre­sas darbe yra didelė prob­le­ma“, – tvirti­na pašnekovė.

D. Petry­laitė mano, kad patys dar­buo­to­jai arba nedrįs­ta įvardinti, arba nesu­vokia, kokia minė­ta prob­le­ma yra didelė. „Čia turime du niuan­sus. Pir­mas – dar­bo orga­ni­za­v­i­mo prob­le­ma: jeigu yra dar­bo valan­dos ir per jas nespė­ja­ma kažko padary­ti, tai jau ne teisės, o dar­bo orga­ni­za­v­i­mo prob­le­ma“, – įsi­tik­i­nusi teisininkė.

Kita bėda, pasak teisės spe­cial­istės, – tam tikras savininkišku­mo jaus­mas, ego­cen­trišku­mas. „Man reikia, aš rašau ir nesuku galvos, ką kitas žmo­gus patirs gavęs tą laišką“, – kal­ba docen­tė. Jos many­mu, darb­davi­ams atro­do, kad dar­buo­to­jams rūpi tik dar­bo užmoke­stis, tad nepa­galvo­ja, kad jiems svar­bi ir gera, svei­ka atmos­fera darbe.

Jeigu darb­davys suteikia tech­nologi­jas ir ner­i­botą nau­do­jimąsi jomis, tai nereiškia, kad dar­buo­to­jas yra prie jų „prir­iš­tas“. Ide­ali­au­sia, teisininkės many­mu, kai dėl dar­buo­to­jo pasieki­a­mu­mo po dar­bo valandų yra susi­taria­ma. „Bet dėl to turi būti sutaria­ma iš anksto: kaip daž­nai ir kaip gre­itai žmo­gus turi ir gali būti pasiekia­mas. Tai aptar­ti gal­i­ma ir dar­bo sutar­ty­je“, – siū­lo D. Petry­laitė.

Tiesa, jei darb­davys nesi­laiko dar­bo ir lais­valaikio atsky­ri­mo prin­cipo, konkrečios sankci­jos jam nenu­maty­tos. „Kad kažkur paskaity­tum ir pasaky­tum: darb­davy, tu pažei­dei, dabar eisiu ir pasiskų­siu Dar­bo inspekci­jai arba teis­mui – ne, to nėra. Tači­au, pasitelkus dar­bo sau­gos, higien­os nor­mų ar stre­so darbe argu­men­tus, darb­davį apskųsti gal­i­ma“, – aišk­i­na VU Teisės fakul­te­to docen­tė.

Pašnekovė tik­i­na, kad Lietu­va – berods, vien­in­telė Euro­pos Sąjun­gos val­sty­bė, kuri nėra įgyvend­i­nusi Euro­pos Sąjun­gos socialin­ių part­ner­ių susi­ta­ri­mo dėl stre­so darbe sumažin­i­mo. „Tai nėra pri­val­o­mas doku­men­tas, bet par­o­do, kad nepakanka­mai dėme­sio skiri­ame šiai prob­le­mai“, – mano D. Petry­laitė.
.
Šal­ti­nis: lrytas.lt