Dvasinė raida pagal Rudolfą Štainerį

Tur­būt visais laikais žmones vil­io­jo paslap­tys, o syk­iu ir noras pažin­ti savo aplinką, ne tik bui­tine, bet ir plačią­ja prasme, siekiant pažvel­gti už kas­di­enio pasaulio hor­i­zon­to, kas matyt visai natūrali­ai tam­pa susidomėjimu psi­chologi­ja, filosofi­ja, gam­tos mok­slais, para­p­si­chologi­ja, įvairi­au­siomis egzotiškomis religi­jomis, metafizika ar tiesiog pop­u­liaria ezo­teri­ka. Visa tai ir paskati­no šio tek­sto autorių, kreip­tis į Rudol­fo Steine­r­io dar­bus, kuris yra vien­as šio žan­ro klasikų, o tik­sli­au į konkretų jo veikalą, skirtą žmo­gaus dvas­inės rai­dos klausi­mams. Tek­sto reviz­ijos paseko­je – gimė ši kuk­li minčių santrau­ka.

Nėra jokia paslap­tis, jog psi­chol­o­go darbe jaus­mai yra bene pagrind­inė medži­a­ga, su kuria sąveikau­ja spe­cial­is­tas, kai tuo pat metu filoso­fas, siekia veiki­au „šva­raus”, nuo sub­jek­tyvumų apv­a­ly­to intelek­tinio grynu­mo. Staine­r­io siūlo­mas pasaulio pažin­i­mo būdas per jaus­minį grynumą pasirodė apjun­giantis šias dvi kryp­tis, supran­ta­ma, tik hipotetiškai, o kaip ten yra išties – kiekvien­as gali pasakyti ištyręs savarankiškai.

Mist­i­ka, gnos­ti­ka, teosofi­ja visa­da kalbėjo apie dva­sios pasaulį, kaip apie tokį pat realų, kurį regime ir fiz­inėmis akimis. Visi turi gal­imy­bę tai išmėgin­ti, apie ką kalba­ma, klausi­mas tik yra nuo ko pradėti?

Su tuo susi­ję moky­mai vad­i­na­mi slap­taisi­ais arba okul­tini­ais [lot. occul­tus – slap­tas, paslaptin­gas]. Juose, anot R. Štaine­r­io, išties kaip ir nėra nieko slap­to, tai tar­si mokytis rašyti, gali kiekvien­as, bet tik atėjus tin­ka­mam laikui, kai žmo­gus tam pri­bręs­ta. Meto­dai, kuri­ais įžen­gia­ma į šį dvas­inės rai­dos kelią, yra tik­sli­ai  nus­tatyti ir gana panašūs įvairiose tradi­ci­jose.

Pasišven­ti­mas. Pradžia yra tam tikras sie­los nusiteiki­mas, kuris yra esmin­is  ir vad­i­na­mas tiesos garbin­i­mo, pasišven­ti­mo tie­sai arba pažin­i­mo keliu. Čia kalba­ma apie šven­tą vir­pulį, kuris api­ma­mus aukštes­nių dalykų aki­vaiz­do­je. Tai nėra menkaver­tišku­mo ar vergišku­mo daigai, tiesiog kol nebūsime išsi­ugdę stipraus jaus­mo, kad yra kažkas aukštes­nio už mus pačius, nerasime savy­je ir jėgų patys kilti aukš­tyn. Dva­sios aukš­tu­mos atsive­ria per nuolanku­mo var­tus. Papras­tai esame labi­au linkę kri­tikuoti, teisti, smerk­ti ir daug maži­au gerbti. Smerkianti nuomonė, tai negatyvi išankstinė nuosta­ta, truk­dan­ti pamatyti tikrąją dalykų padėtį. Čia nekalba­ma apie aklą pasitikėjimą, bet galio­ja taisyk­lė – „visa išbandykite ir, kas gera, išsaugokite” (1 Tes 5, 21).

Siekiantis save tok­iu būdu ugdyti, visur aplinko­je ir išgyven­imu­ose uoli­ai ieško kas galėtų kelti susižavėjimą ir pagar­bą, susi­tikęs su žmogu­mi atsisako smerk­ti jo silp­nybes bei sten­giasi paste­bėti jame kažką gražaus, vienok­ius ar kitok­ius pri­val­u­mus. Kitaip tari­ant, moko­masi bet kokiose aplinky­bėse įžvel­gti gėrį ir susi­laikyti nuo smerkiančios nuomonės.

Siekia­ma sąmonė­je atpažin­ti nepa­gar­bu­mo, neigiamos kri­tikos mintis ir syk­iu puoselėti savy­je tai kas šviesu. Apiben­dri­nant, tai pagar­bus san­tykis su pasauliu, laikant save amžinu mokiniu, kai kiekviena smulk­me­na išky­la it didin­ga paslap­tis, gal­in­ti atver­ti kažką nau­ja, kažko svar­baus išmokyti. Toks požiūris atgaiv­ina ir užašt­ri­na žmo­gaus jutimus, kas yra labai svar­bus žings­nis lav­inant intu­ici­ją.

Nedėmesingu­mas, antipati­ja, dalykų nuver­tin­i­mas yra pažintinės veik­los par­a­lyžius ir apmi­r­i­mo priežastis. Garbin­i­mas – pabu­d­i­na empati­jos jėgas ir taip atve­ria kelią į būties pažin­imą. Kiekviena idė­ja, kuri nėra savanaudiš­ka, bet tam­pa mums tau­riu tik­slu, kuria mumyse nau­jas gyvy­bines jėgas.

Ramy­bės akimirkos. Kiekvieno iš mūsų vidu­je, šalia kas­di­enio žmo­gaus yra ir aukštes­nis žmo­gus, kuris lieka paslėp­tas tol, kol nėra pabu­d­i­na­mas. Pabud­in­ti jį savy­je gali kiekvien­as tik pats, bet tik atsir­adus tam tikroms sąly­goms. Pagrin­di­nis  prin­ci­pas skam­ba maž­daug taip: „Susikurk vid­inės ramy­bės akimirkų ir išmok jų metu skir­ti esminius dalykus nuo neesminių”.

Kiekvienos dienos bėgy­je skirkite sau bent penkias min­utes, kurių metu mėginkite žiūrėti į savo išgyven­imus ir poel­gius tar­si jie būtų patir­ti ar padary­ti ne jūsų pačių, o kieno nors kito. Pavyzdžiui, sakykime, kad jus ištin­ka nemalonus liki­mo smūgis ir kažkas pava­gia pinig­inę, pamėginkite įsi­vaiz­duoti kaip jūs reagu­osite. Tada pamėginkite įsi­vaiz­duoti, kokia bus reak­ci­ja, jei tokia pati bėda ištik­tų ne jus, bet kažkurį kitą jūsų pažįs­tamą žmogų. Paly­ginkite reak­ci­jas.

Niekas nesako, kad tai leng­va, tači­au svar­bu šiam pra­timui atrasti jėgų ir tam tikru laiku kas­di­en ugdytis, žiūrėti į save iš šalies, tar­si iš antro ar trečio asmens per­spek­tyvos [pvz.: ne „man sudužo tele­fono ekranas”, o „jam/jai sudužo tele­fono stik­las”]. Širdgėla ir dži­augs­mas, kiekviena mintis, kiekvien­as sprendi­mas atro­do kitaip, kai žvel­giame į juos trasi iš pašalies. Svar­bu tai dary­ti su neu­tralaus vidinio teisėjo, apž­val­gininko ar komen­ta­to­ri­aus ramybe. Kai tai pasiekia­ma, mūsų išgyven­imus nušviečia nau­ja šviesa, nau­jas aišku­mas, padidėjęs sąmoningu­mas. Atsir­iša užs­pausti maz­gai. Prasi­plečia įvyk­ių suvoki­mo erd­vė.

Dienos eigo­je, real­iu laiku vyk­stančių įvyk­ių taip įvert­in­ti tur­būt nepavyk­tų, bet to ir nereikia. Tači­au vakare, tar­si užkopi­ame į kaimyn­inę kalvą ir apžvel­giame visą vietovę iš kar­to. Tada šios vietovės dalys pasiro­do kitaip tar­pusavy­je susi­ję, nei kai buvome tarp jų, ir dienos įvyki­ai įgau­na nau­ją pras­mę. Dienos bėgy­je žiūrėjome į mažus ir didelius daik­tus iš arti, tad nematėme skir­tu­mo, esmini­ai ir neesmini­ai dalykai atrodė lygiai tok­ie pat svar­būs ar nes­var­būs.

Ilgainiui šis pra­ti­mas paveikia ir pačią kas­di­eny­bę. Žmo­gus tam­pa rames­nis, veiks­mai tik­slesni, labi­au užtikrin­ti, o įvairūs netikė­tu­mai vis maži­au išve­da iš kantry­bės. Pamažu toks prak­tikuo­to­jas vis labi­au vadovaus sau pats ir vis maži­au lei­sis vedamas aplinky­bių ir išorinių įtakų. Taip auga jau minė­tas vidi­nis žmo­gus, o su juo ir vidini­ai gebėji­mai, vedan­tys prie sub­tilesnio pažin­i­mo. Atsir­an­da gal­imy­bė patiems spręsti, kaip mus paveiks aplinkos įspūdži­ai.

Išorinio pasaulio ban­gos iš visų pusių spaudžia ir gni­aužia mūsų vid­inį žmogų, ypač jei ne mes val­do savo gyven­imą, bet atvirkšči­ai. Tada jis yra tar­si augalas, priver­stas augti uolos plyšy­je, kuris tol nyk­s­ta, kol nesukuria­ma vid­inė erd­vė. Tos erd­vės nesukurs išor­inės jėgos, tai įsten­gia padary­ti tik vid­inė ramy­bė, kurią sukuri­ame savo sielo­je. Taip pag­im­dome nau­ją, aukštes­nįjį žmogų savy­je. Kol viską tvarko išori­nis žmo­gus, šis „vidi­nis” yra jo ver­gas ir todėl negali atskleisti savo jėgų.

Trans­for­ma­ci­ja. Aukštes­nio­jo žmo­gaus gim­i­mas, tai tik viena veik­los pusė. Turime žengti toli­au ir pakylėti save iki gryno­jo žmogišku­mo, jau tur­inčio mažai ką ben­dra su indi­vid­u­alia mūsų situaci­ja. Savo kas­di­eny­bė­je pradedame ste­bėti tok­ius dalykus, kurie paliestų mus kaip žmogų, nors gyven­tume ir visai kit­o­mis sąly­gomis, būtume kito­je situaci­jo­je. To dėka, mumyse atgy­ja tai, kas išky­la virš asmenišku­mo. Taip nukreip­i­ame žvil­gsnį į aukštes­nius dalykus negu tie, su kuri­ais mus papras­tai suve­da kas­di­eny­bė. Taip žmo­gus ima jausti, kad prik­lau­so aukštes­niems pasau­liams, apie kuri­u­os jo jus­lės, jo kas­di­eni­ai užsiėmi­mai daž­ni­au­si­ai nieko negali pasakyti. Tai savo esy­bės cen­trą perke­liame į savo vidų.

Palaip­sniui atsi­trauki­ame nuo kas­di­eny­bės triukš­mo ir įsik­lau­some į bal­sus, kalbančius mums vid­inės ramy­bės akimirkomis. Dialo­gas su gry­nai dvasiniu pasauliu užpil­do mūsų esy­bę. Palaip­sniui tokia tyli kon­tem­pliaci­ja tam­pa natūral­iu gyvy­biniu por­eik­iu. Pamažu liau­jamės jausti savo vid­inę realy­bę, kaip kažką maži­au tikrą nei ją supantys kas­di­eni­ai reiškini­ai. Su mintimis įgy­jame tokį pat san­tykį, kaip ir su įpras­tais daik­tais erd­vė­je. Pri­artė­ja akimir­ka, kuomet tai, kas atsisklei­džia vid­inės plot­mės tylo­je, imame jausti, kaip kažką daug aukštes­nio, tikres­nio, nei įpras­tomis jus­lėmis suvokia­ma kas­di­enė aplin­ka. Patiri­ame, jog ir šiame minčių pasauly­je išsako save pats gyven­i­mas.

Tokį egzis­tavi­mo būdą dvas­inė­je plot­mė­je vad­i­name med­itaci­ja arba kon­tem­pli­atyvia reflek­si­ja, kuri yra antju­ti­minio pažin­i­mo, tradicine prasme, priemonė. Dva­sios ieško­to­jai, gali imtis tok­ių raštų, kurie patys kilę iš panašių būsenų, t. y. per apreiškimą ir med­itaci­ją, kas papil­do­mai suteiks peno ir įkvėpi­mo savu­ose tyrinėjimu­ose.

Tok­ių kon­tem­pliaci­jų dėka įvyk­s­ta ieško­to­jo virs­mas. Atsir­an­da nau­ji tikrovės vaiz­dini­ai. Dalykai įgy­ja nau­ją vertę. Dėl tokios per­main­os žmo­gus netam­pa sve­ti­mas pasauliui, neati­tol­s­ta nuo savo kas­di­enių pareigų, mat išmok­s­ta suprasti, jog maži­au­sias veiks­mas yra susi­jęs su visuo­tini­ais įvyki­ais. Paaiškėjus tokioms sąsajoms žmo­gus imasi savo kas­di­enės veik­los su  nau­ja, pil­nesne jėga. Iš med­itaci­jos trykš­ta jėga gyven­ti, o ne atsainu­mas.

Regėji­mas dva­sios akimis. Pasidėkite prieš save mažą kokio nors auga­lo sėk­lą ir susikaupę ste­bėkite. Išsi­aiškinkite kas matoma įpras­tomis akimis, apibūdinkite sau sėk­los for­mą, spalvą ir visas kitas savybes. Tada pagal­vokite apie tai, koks sudėtin­gas augalas atsir­as iš šio grūde­lio, susikurkite jį vaiz­duotė­je. Pagal­vokite, kaip žemės ir šviesos galios visa tai išvil­ios iš šios sėk­los. Tada pamėginkite įsi­vaiz­duoti prieš save sėk­los imitaci­ją, muli­ažą, kuri beveik arba visiškai bus panaši į tikrą. Tiek panaši, kad įpras­tos akys atskir­ti nesug­e­bėtų ir, supran­ta­ma, jokia šviesos galia iš jos nieko išvil­i­oti nesug­e­bėtų. Tai­gi, tikro­je sėk­lo­je slypi visa auga­lo galia, kurios dirbt­inė­je kopi­jo­je nėra. Į šį nematomą skir­tumą ir vertėtų nukreip­ti jaus­mus ir mintis. Svar­bu susitelk­ti į tai, kad kas galvo­ja­ma, turi būti ir inten­syvi­ai jaučia­ma. Vid­inė­je ramy­bė­je, nusiteikus visai neu­trali­ai fik­suo­ja­ma visas nau­jų išgyven­imų plūs­mas. Praeis kažkiek laiko,kol mintis ir su ja gimęs nau­jas jaus­mas aiški­ai įsir­ašys sielo­je.

Jei tai atlieka­ma tin­ka­mai, po kurio laiko – gal­būt po dauge­lio mėgin­imų – žmo­gus savy­je pajus tam tikrą gal­ią ir gebėjimą suvok­ti dalykus nau­jai.

Pagal Rudolf Stein­er „Kaip pasiek­ti aukštes­niųjų pasaulių pažin­imą” (2012, 5–45 p.)

Parengė Edvar­das Šid­lauskas | psichika.eu