Perkainavimas

Labai labai seni­ai, statant didži­ulę kat­e­drą pas staty­bos viršininką atėjo nepažįs­ta­mas ama­tininkas ir pak­lausė, ar galėtų ir jis savo dar­bu prisidėti prie bažnyčios staty­mo.

Viršininkas atsakė, jog akmen­skaldžių jis jau turįs pakanka­mai, tači­au atėjusy­sis pasisakė, jog jo amatas kitoks, jis prašąs leisti pagam­inti vit­ražą. Už tai neim­siąs jokio atly­gin­i­mo.

Viršininkas sutiko, tači­au sau pagalvo­jo, jog vis tiek teks tą vit­ražą sudaužyti ir užsakyti dar­bą tikram spe­cial­is­tui.

Niekas nesirūpino ateiviu ama­tininku. Ištis­us mėne­sius jis labai kan­tri­ai triūsė savo paties suręs­to­je pašiūrė­je, kol pagali­au vit­ražas buvo baig­tas.

Vieną dieną jis nus­prendė par­o­dyti visiems, ką niekam nematant buvo sukūręs. Vit­ražas buvo neap­sako­mo grožio, tok­ių spin­duli­uo­jančių spalvų niekas neb­u­vo regėjęs, jis pra­noko vis­us kitus, buvu­sius toje bažnyčio­je.

Vit­ražo spin­desys buvo toks nepakar­to­ja­mai žavus, jog jo pažiūrėti traukė žmonės iš arti ir toli.

– Iš kur gavai tokį nuostabi­ai šviečiantį stik­lą? – pak­lausė nuste­bęs ir susižavėjęs staty­bų viršininkas.

Ateivis atsakė:
– Aš radau jo bes­imė­tančio prie kitų dirb­tu­vių. Vit­ražas padary­tas iš likučių, kuri­u­os kiti kaip nereikalin­gus buvo išmetę.

(Nor­bert Lech­leit­ner. Sie­los spar­nai. Vil­nius: Vytu­rys. 2000, 62–63 p.)

Nor­malus žmo­gus be išlygų pak­lūs­ta visuo­tini­ams reikalav­i­mams; aplinkke­lių žmo­gus, neiš­gal­in­tis žingsni­uoti koja kojon su nor­mali­aisi­ais, šalikelėse aptiks tai, ką irgi reikės pavad­in­ti gyven­imu. San­tyki­nis menininko nemokėji­mas prisi­takyti iš tiesų yra jo pranašu­mas, lei­džiantis jam laik­tytis ištryp­tų kelių nuošalėse, įsik­lausyti į dva­sios šauksmą ir atrasti tai, apie ką kiti net nenu­tuokia.

(Carl Gus­tav Jung. Psi­choanal­izė ir filosofi­ja. Vil­nius: Pradai. 1999, 65p.)

Šal­ti­nis: psichika.eu