Egoizmas – gerai ar blogai?

“Mylėk artimą savo kaip save patį” sakoma Šventajame rašte. Artimuosius, draugus reikia mylėti karštai, vadinasi, save mylėti reikia taip pat. Tačiau ginčai, kas geriau – altruizmas ar egoizmas – vis nenutyla.

Pabandykime išsiaiškinti: egoizmas – gerai ar blogai? Kur baigiasi “kieto egoizmo”, kurį psichologai priskiria prie neigiamų savybių, ir sveiko egoizmo riba?

Dažnam turbūt kyla klausimas, kas yra sveikas egoizmas, o psichologai sako, kad tai reiškia gyventi, santykius su aplinkiniais kurti galvojant apie tai, ko reikia jums pačiam. Bet nekenkiant aplinkiniams. To pravartu pasimokyti!

Vienas pagrindinių sveiko egoizmo principų – mylėti save reikia, bet ne kitų sąskaita. Štai pavyzdys… Troleibuse pastebite, kad mergina, sėdinti priešais, šypsosi. Gal prisimena apie kažką malonaus, gal tiesiog jos nuotaika gera. Na, priešingai nei jūsų… “Ir ko ji čia džiaugiasi?” – galvojate. Įdomu, kada ji save paskutinį kartą matė veidrodyje. Baisesnė už atominį karą, o pučiasi…” Jūsų žvilgsnis, nukreiptas į merginą, jai parodo visą jūsų jausmų paletę, ir merginos šypsena savaime gęsta. Tačiau jūsų nuotaika pastebimai gerėja, savęs vertinimas pražysta gražiausiomis spalvomis. Tai ir yra meilė sau kitų sąskaita: kaip kitas drįsta galvoti apie save kaip apie “patį pačiausią”?! Žemindamas kitus, aš pakylu pats.

Tikriausiai ne kartą susidūrėte su žmonėmis, gyvenančiais pagal šią formulę. Juos vadina savimylomis ir išpuikėliais, jų vengia, su jais stengiasi nebendrauti. Svarbiausia – jų nemyli.

Žodis “egoistas” suprantamas taip: tai žmogus, kuris asmeninius interesus kelia aukščiau už kitų. Tačiau nutinka daug situacijų, kai toks egoizmas nekenkia ir neskaudina aplinkinių. Už savo reikalavimus, norus ir malonumus žmogus atsako pats, neįtraukdamas į tai aplinkinių.