Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles – nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada.

Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, – mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje.

Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas – tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje.

Atleisti – nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę. Pats Dievas negali taip padaryti, kad padaryto veiksmo nebebūtų: net prisikėlęs Jėzus turi kryžiaus kančios žymes ir jų ne paslėpė, bet parodė apaštalams. Tas savo žaizdų parodymas ir buvo tikriausiais atleidimo ženklas. Taip pat ir Senasis Testamentas mums atskleidžia šią paslaptį. Dievas neslepia, kad gali kentėti dėl žmonių padaryto blogio (“O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti” (Jer 18,9-10)) ir patirti skausmą dėl to, kad jie iš draugų pasikeičia į priešus (“Kiekvienas draugas sako: “Ir aš esu tavo bičiulis”; tačiau kai kurie jų tik pasivadina draugais. Argi tai ne mirtinas skausmas, kai širdies draugas tampa priešu?” (Sir 37,1-2)). Nors Dievas ir primena žmonėms jų nuodėmes, tai įvyksta jam dalinantis savo skausmu, kurį žmonės Jam sukėlė.

Ar verta ginčytis, norint suprasti, kad įžeidėjas atgauna savo kilnumą, savo žmogišką orumą ne atminties sąskaita? Atleisti – nereiškia stengtis padaryti praeitį malonią, bet reiškia paruošti ateitį, priimti praeitį, kad galėtum ją pakeisti, iš tikrųjų dalyvauti kūrime, dalyvauti savo prisikėlime.

Taigi kalbama ne apie užmiršimą, bet apie paprasčiausią patirto blogio atleidus nepergalvojimą, kaltės nepriminimą, atsisakant kiekvieną kartą, kai mums patogu, laikyti įtemptas vadžias, norint kitu manipuliuoti, jį kontroliuoti, virš jo dominuoti.

Atleisti – reiškia ne ištrinti iš savo atminties, bet išgydyti atmintį. Atleidus ir po daugelio metų gali būti prisimintas įžeidimas, tačiau jau nepatiriame jokio kartumo, jokio apmaudo, jokio troškimo atsimokėti tuo pačiu. Žaizdos kareivį kankina, o randai – puošia.

Iš kitos pusės žiūrint, norint priimti mums duotą, išsakytą atleidimą, būtina pripažinti blogį, kuris iš mūsų išėjo. Būtina jį atpažinti, jį įvardyti, o ne stengtis, egoistinių ambicijų vedamiems, t.y. įsivaizduojant esą neklystantys, jo, blogio, buvimą paneigti, stengtis ištrinti ar tikėtis, jog laikas tai padarys savaime. Dar blogiau, kai mes, neigdami savo kaltę, dar užsipuolame mums atleidimą duodantį žmogų, tarsi tai būtų jo problema, kad jis patyrė nuoskaudą ir liko užgautas. Savęs pažinimas ir priėmimas, kai mes prisipažįstame padarę blogį, kai jį įvardijame, ugdo nuolankumą, o šis atveria širdį susitaikinimui su Dievu, su broliais ir su savimi. Šioje kelionėje Dievo link šv. Augustinas rašė: “Negali išbandymų nebūti ir augimas vyksta per pagundas. Nė vienas negali savęs pažinti, jei nebuvo bandytas, negali būti vainikuotas nenugalėjęs, negali laimėti nekovojęs”.

Taigi ne pasiteisinimai, panašūs į mūsų pirmųjų tėvų, ne melas, ne bailumas ir savęs pačių baimė, bet, su mūsų pastangomis ir Dievo malone, savęs ir savo sąlygų bei ribų priėmimas, viršijimas, gerinimas ir šventinimas mums padeda tapti tikrais žmonėmis.

Nuodėmės pasekmė yra trigubas atitrūkimas. Pirmiausia žmogus tampa svetimas pats sau, nes, tapdamas visa ko centras, laiko save tuo, kuo nėra. Paskui tampa priešišku savo artimui, į kurį žiūri kaip į kliūtį ir savęs įtvirtinimo konkurentą. Dar toliau žmogus atsiskiria nuo Dievo, nes nuodėmė yra bendravimo ir bendrumo priešas. Taigi žmogus, vieną kartą gavęs atleidimą, jei nori atsiverti draugystei, yra kantriai kviečiamas būti gailestingu sau pačiam ir priimti kitų bei Dievo gailestingumą.

Juo nuoširdžiau pripažinsime savo suklydimus, tuo labiau galime tikėtis kitų panašaus nusiginklavimo. Kaltės prisiėmimas visų pirma yra pripažinimas ne tik savo klaidų ar nuodėmių, bet asmens kaip tokio, kuris buvo įžeistas ir kurio teises pažeidėme. Savo kaltės prisiėmimas išlaisvina nuo blogio, kuris siejo tiek įžeistąjį, tiek tą, kuris įžeidė. Kai žmogus pripažįsta kaltę kaip savo ir vien tik savo, tuo pačiu momentu jis nuo jos atsitolina. Tarsi nuo jo atitrūktų, kai jis gailisi, saitas, jį rišęs su jo kalte. Blogis nebeturi į ką įsikibti. Tačiau jei žmogus, įžeidęs kitą žmogų, nepriima jam duoto atleidimo arba neprisiima savo kaltės ir vengia imtis atsakomybės už padarytą ar sukeltą blogį, tuomet jis jaučiasi pranašesnis už įžeistą žmogų, kuris jam kalba apie savo skausmą dėl patirto blogio ir taip suteikia atleidimą. Nepaisant nieko, įžeidimo kaltininkas, po to, kai atmetė atleidimą, nebėra situacijos šeimininkas ir pasilieka prisirišęs vienpusiškai prie savo blogio. Patyręs įžeidimą, po to, kai su meile atleisdamas ir Dievo malonės palaikomas išsakė savo skausmą, žmogus lieka laisvas nuo viso to, kas vieną kartą jam sukėlė tą skausmą.

Daugelis žmonių neprašo atleidimo, nes labai lengvai suranda visokių pateisinimų. Jie mano, jog nebūtina to daryti, nes jų intencijos buvo geros, tačiau net ir geros intencijos neišlaisvina žmogaus nuo atsakomybės už savo veiksmų blogas pasekmes.

Popiežius Paulius VI buvo vienas iš tų žmonių, kuris neturėjo, rodos, didelių sunkumų prašant atleidimo iš Dievo ir iš žmonių, nes visada turėjo motyvų prisipažinti nusidėjėliu ir “šauktis Dievo gailestingumo”, nes atleidimą laikė pirmąja kunigo dorybe ir jautėsi esąs pirmasis, reikalingas Dievo atleidimo.

Žmogus yra atsakingas už savo veiksmus iki tolimiausių pasekmių. Yra atsakingas ir tada, jeigu jo veiksmai nėra nuodėmė tikrąja žodžio prasme. Žmogus atsakingas savo sąžinei, Dievui ir kitiems.

Yra žinoma, kokią reikšmę žmogaus veikimui turi jo intencija, kuri yra tarsi moralinio veiksmo siela, tačiau turėta intencija negali pateisinti klaidingo veiksmo; kita vertus, ir turint gerą intenciją galima klysti. Todėl visada turėtume savęs paklausti, kur mes einame, kokiais žmonėmis norime tapti ir kokius siaubingus dalykus darome sau patiems (tuo pačiu ir kitiems) gėrio, tiesos ir teisingumo vardan.
Taigi žmogus yra laikomas subjektyviai atsakingas už klaidą, padarytą jam nežinant, t.y. kalbama apie asmeninę atsakomybę, kuri viršija veiksmų kontrolės galimybę.

Suprantama, kaip reikalauja teisingumas, įžeidėjui reikėtų pirmajam žengti susitaikinimo link. Tačiau, laikantis dieviškojo teisingumo ir Jo malonės, tas, kuris gavo iš Dievo didesnę dovaną, didesnį sugebėjimą gydyti ir kurti taiką, turėtų žengti pirmąjį žingsnį. Todėl jeigu įžeidėjas neprašo atleidimo, įžeistajam nereikėtų laukti. Kai nutrūksta tarpusavio santykis, nesvarbu žinoti, kas pirmas pradėjo įžeidinėti, bet kuris iš dviejų turės drąsos žengti pirmąjį žingsnį susitaikinimo link, kuris iš jų pradės mylėti pirmas, pradės mylėti tą, kuris jo nemyli, pradėdamas nuo maldos už šį susitaikinimą.

Kun. dr. Algirdas Petras KANAPKA