Kaip išlikti savimi išprotėjusiame pasaulyje?

Pra­gar­iškas tem­pas, panikos priepuo­li­ai, nedar­bas… Pasaulis, atro­do, darosi vis sudėtinges­nis. Į klausimą, kaip nepasi­mesti, prancūzų psi­cholo­gas ir psichi­a­tras Christophe’as André turi išbandytą patarimą – prak­tikuoti sąmoningu­mo med­itaci­ją. Tai būse­na dabar­ties akimirko­je. Reg­u­liari­ai med­itaci­ją prak­tikuo­jan­tis žmo­gus į prob­le­mas reaguo­ja rami­au ir su didesniu įžval­gu­mu, paste­bi prancūzų med­itaci­jos žvaigžde vad­i­na­mas Ch. André. Prancūz­i­jo­je jis vien­as pir­mųjų psi­choter­api­jo­je ėmė taikyti nuo religi­jos atsi­etą med­itaci­ją, o šian­di­en šią prak­tiką gydy­to­jai vis daž­ni­au rekomen­duo­ja pacien­tams.

Pop­u­liar­ių knygų auto­rius Ch. André puiki­ai žino­mas ir Lietu­vos skaity­to­jams. Lietu­viškai išleis­tos jo kny­gos „Neto­b­u­li, laisvi ir laimin­gi“, „Tik nepamiršk būti laimin­gas“, „Ramy­bė“, o ką tik pasirodė „Tri­jų min­učių med­itaci­ja“ (vert. Loli­ja Spurgienė). Ši kny­ga – jumis nuoširdži­ai besirūpinančio pro­fe­sion­a­lo pamoky­mai, kaip med­i­tuoti. Kny­go­je – 40 tek­stų, kurie suteiks įkvėpi­mo žvel­gti į save ir pasaulį su meile, ir pra­ti­mai, kuri­u­os galėsite atlik­ti kas­di­en.

Šiame pokalby­je auto­rius dal­i­jasi patari­mais bei pasako­ja apie sąmoningu­mo med­itaci­ją, kurią ilgus metus prak­tikuo­ja ir pats, ir skiria pacien­tams.

Kny­go­je „Tri­jų min­učių med­itaci­ja“ kalbate apie sąmoningu­mo med­itaci­ją. Keli­ais žodži­ais nusakykite jos esmę.

Sąmoningu­mo med­itaci­jos tik­slas – ne ką nors pasiek­ti, o tiesiog būti sav­ime čia, kur esame, ir leisti pasauliui būti toki­am, koks jis yra šią akimirką. Prak­tikuo­da­mi mes sąmoningai suvoki­ame savo kvė­pavimą, mintis, emo­ci­jas, fak­tą, kad esame gyvi.

Sąmoningu­mo med­itaci­ja – labai sena prak­ti­ka, o šian­di­en ji patiria didelį susidomėjimą dėl kelių priežasčių. Visų pir­ma, tai pasauli­et­inės med­itaci­jos tech­ni­ka, kurią ypač leng­va prak­tikuoti. Su med­itaci­ja gal­ime susidur­ti be relig­inio aspek­to, o jos naudą patvirti­na mok­slini­ai tyri­mai.

Taip pat labai svar­bi ir aktu­ali dvas­inė dimen­si­ja: med­itaci­ja pade­da pasi­priešin­ti didiesiems šio laik­mečio užkratams – var­to­to­jišku­mui ir išsi­barsty­mui skait­menini­ame pasauly­je. Gyven­ime – tiek daug akimirkų, kai mūsų tiesiog nėra, nes esame prary­ti ekranų ar kitų išorinių įvyk­ių. Vis sunki­au pagau­ti akimirkos pojūtį. Tiesa, realy­bė­je kar­tais ir savaime gal­ime patir­ti sąmoningo mąsty­mo epi­zodų. Tai gali nutik­ti prie židinio ugnies ar žvel­giant į jūros ban­gas. Tuomet labai aiški­ai suvoki­ame akimirkos grožį ir tai, kad esame. Sąmoningu­mo med­itaci­ją prak­tikuo­jan­tys žmonės siekia, kad tok­ių akimirkų būtų kuo dau­giau.

Kaip prak­tikuoti sąmoningu­mo med­itaci­ją?

Kad ir ką moky­tumėtės, reikia reg­u­liari­ai atlik­ti pra­timus. Pavyzdžiui, gal­i­ma pradėti dieną rytini­ais pra­ti­mais: prisėskite 5–15 min­učių ir pasis­tenkite sąmoningai suvok­ti jus pasiekiančius gar­sus. Tiesa, kai kurie žmonės gali blo­gai jaustis dėl to, kad turi sėdėti užmerk­tomis akimis ir nejudėti. Jiems susili­eti su kūnu ir susitelk­ti į esamą akimirką labi­au pade­da joga, taiči ir kiti būdai.

Tok­ių susitelki­mo per­traukėlių gal­i­ma imtis pasitaik­ius bet koki­ai pro­gai, pavyzdžiui, tarp dviejų susi­tikimų ar lauki­mo salė­je. Po to reikėtų bandyti esamą akimirką išgyven­ti kuo daž­ni­au. Pavyzdžiui, gyvai kalbė­damiesi su žmogu­mi nežiūrėkite į tele­foną ir negal­vokite, kaip praleisite vakarą. Eida­mi neklausykite muzikos ir nesiųskite žin­učių, o tiesiog mėgauk­itės pasi­vaikščio­jimu.

Kuo dau­giau tok­ių susitelki­mo akimirkų išgyve­name, tuo geri­au jauči­amės. Pagerė­ja emocinė pusi­ausvyra, patiri­ame maži­au stre­so, lengvi­au sutelki­ame dėmesį, sumažė­ja negatyvių emo­ci­jų. Būtent todėl sąmoningu­mo med­itaci­ją taikome gydy­da­mi ner­imą patiri­ančius žmones.

Tai veikia ir fiz­inę sveikatą: maži­na uždegimus ir lėti­na ląstelių senėjimą. Ir tai ne mag­i­jos efek­tas – tai, kas gerai pro­tui, gerai ir kūnui. Ir atvirkšči­ai. Dėl to vis daž­ni­au sąmoningu­mo med­itaci­ja taiko­ma med­i­ci­no­je, pavyzdžiui, padėti vėžiu ser­gantiems ligo­ni­ams toleruoti skirtą gydymą.

Med­itaci­ja uži­ma labai svar­bią vietą ir jūsų asmenini­ame gyven­ime. Kaip jūs pats atradote med­itaci­ją?

Tai buvo asmeninė dra­ma. Po moto­cik­lo avar­i­jos ant mano rankų mirė drau­gas. Vien­as iš pacien­tų papasako­jo apie šalia mano gim­to­jo regiono, netoli Tulū­zos esan­tį vien­uolyną, kur jis užsi­darė norė­damas nusir­am­inti. Padari­au tą patį ir patyr­i­au, kas yra kon­tem­pli­atyvus gyven­i­mas, susikaupi­mas, tyla.

Iš pradžių neb­u­vo taip papras­ta: buvo neįpras­ta nieko neveik­ti ir nebėgti nuo išbandymų. Pir­momis dienomis mane apėmė siaub­in­gi ner­i­mo ir kančios pro­trūki­ai – būtent tai per pir­mu­o­sius med­itaci­jos sean­sus išgyve­na dau­gu­ma pacien­tų. Atkak­li­ai dirbant, visa tai pamažu išnyk­s­ta.

Nepaisant sunkumų, patyr­i­au vid­inę trans­for­ma­ci­ją – pasikeitė mano požiūris į save patį. Po šios vieš­nagės vien­uolyne daly­vavau dar kitose rekolek­ci­jose ir med­itaci­jos moky­mu­ose. Dabar, kai atsi­gręžiu į praeitį, atro­do, kad asmeniškai man labi­au­si­ai padėjo psi­chologinės priemonės.

Kaip šian­di­en užsi­i­mate med­itaci­ja?

Kaip ir kitiems, man neleng­va reg­u­liari­ai med­i­tuoti. Tai reikalau­ja pas­tangų. Prik­lau­so nuo dienos, bet papras­tai prak­tikuo­ju 10–30 min­učių ryt­inę med­itaci­ją. Dieną irgi stengiu­osi nepraleisti med­itaci­jos, skir­iu tam 10 min­učių, o kar­tais, kai turiu mažai laiko – vos 5 min­utes. Svar­biau­sia – atsisėsti ir suvok­ti savo vid­inę būseną.

Kai ko nors lauk­iu ar kai suky­la emo­ci­jos, pasi­da­rau mažus susikaupi­mo intar­pus. Mal­oniųjų akimirkų intarpai lei­džia labi­au jomis pasimė­gau­ti, nemaloniųjų – pade­da lengvi­au susi­doroti. O vakare stengiu­osi skir­ti laiko susikaupimui prieš miegą, kad nuram­inči­au kūną ir pro­tą. Kad ir kaip kar­tais būna sunku, žin­au, jog už pas­tan­gas bus šim­te­ri­opai atly­gin­ta!

Kaip taikote med­itaci­ją pro­fesinė­je psichi­a­tro, emocinių sunkumų spe­cial­is­to veik­lo­je?

Mano pacien­tai kenčia nuo ligų, susi­jusių su stre­su, ner­imu, depre­si­ja. Mano kryp­tis – kog­ni­tyv­inė ir elge­sio ter­api­jos, kurių pagrindas – sąsajų su konkrečiomis išgyven­tomis situaci­jomis paieš­ka. Išgyvenant sunku­mus atkry­tis pasitaiko daž­nai, tai­gi stengiu­osi užkirsti kelią tok­iems atkryči­ams įves­damas į pacien­to gyven­imą nau­jų įpročių ir par­o­dy­damas nau­ją būdą gyven­ti. Tai gali būti mity­ba, fizini­ai pra­ti­mai, taip pat požiūris į pasaulį.

Tokiomis aplinky­bėmis pradė­jau pacien­tams taikyti sąmoningu­mo med­itaci­ją. Pir­mą kartą šį metodą pasiūli­au 2004 metais pacien­tų grupėms Paryži­aus Šven­to­sios Onos ligo­ninė­je. Pir­mieji rezul­tatai pasirodė keliantys entuzi­azmą – tiek pacien­tams, tiek medikams!

Kokį poveikį med­itaci­ja turi Jūsų, kaip gydy­to­jo, prak­tiko­je?

Dabar geri­au supran­tu pacien­tų kančią, labi­au sug­e­bu ją palengv­in­ti, esu maži­au trik­do­mas nepa­jėgu­mo ar susierzin­i­mo jaus­mo. Mus, medikus, moko sutelk­ti dėmesį į tai, ką sako pacien­tas, tači­au reikia dau­giau: turime pri­imti žmo­gaus ribo­tumą, reikia ir šilu­mos, empati­jos.

Pasi­dalin­siu dar viena asme­nine patir­ti­mi. Prieš kelerius metus turė­jau sveikatos prob­lemų. Iš gydy­to­jo tapau pacien­tu ir susidūri­au su medikais, kurie ne visa­da žiūrė­da­vo į akis. Kai man atliko čiulpų punkci­ją, užgri­u­vau ant seselės ir pajauči­au ją fiz­iškai. Tuomet din­go ner­i­mas ir mano kūną užliejo švel­nu­mo ban­ga. Dabar stu­den­tams sakau: „Atėjus pacien­tui, eikite prie jo, ištieskite jam ranką…“ Kenčiantis žmo­gus turi pajusti, kad yra laukia­mas.

Sakote, kad med­itaci­jos tik­slas ne tik suteik­ti ramy­bę.

Taip, med­itaci­ja pade­da ger­in­ti įžval­gumą. Turime suprasti, kad egzis­tuo­ja realy­bė ir mūsų supra­ti­mas apie tą realy­bę. Negal­ime šių dviejų dalykų paini­oti. Jei žmo­gus mane įžei­dė, nereiškia, kad jis blo­gas arba kad aš nusipel­ni­au šitų priekaištų. Vien­in­telė realy­bė yra tai, ką jis man pasakė ir ką aš paju­tau. Visa kita tėra pro­to veik­la, daž­nai nuodin­ga. Mūsų tik­slas – suvok­ti tai. Jei išmok­sime geri­au valdyti savo mintis, tap­sime laisves­ni.

Gyven­i­mas mums atseikė­ja nelaim­ių, bet po to mes dar patys pridedame savo išvedžio­jimų, ner­i­mav­imų, nevil­ties – tam tikra prasme pad­vigu­bi­name skaus­mą! Med­itaci­ja pade­da atidži­au ste­bėti ir geri­au suvok­ti, kaip funkcionuo­ja mūsų pro­tas, pade­da labi­au sek­ti savo mintis ir emo­ci­jas, suvok­ti, kok­ią įtaką jos mums daro, kaip gim­s­ta ir kaip išnyk­s­ta. Med­itaci­ja pade­da grįžti prie real­ių prob­lemų be jok­ių priemaišų.

Ar norint išsi­laisv­in­ti užten­ka ste­bėti savo mintis?

Ne, tači­au būtent skaidru­mas yra pir­ma­sis eta­pas. Po to laukia nuo­la­ti­nis dar­bas su sav­i­mi. Vakaru­ose papli­tusi klaidin­ga idė­ja, kad mūsų dvas­inė pusi­ausvyra prik­lau­so nuo tem­pera­men­to ar praeities, o sveikas pro­tas yra duo­tas liki­mo. Budiz­mas šiuo požiūriu labai griež­tas: „Gebėji­mas suvaldyti savo nuo­taikas nėra dovana, tai – dar­bas!“

Ši mintis pakeitė ne tik mano paties psi­chologinę higieną, bet ir mano pokalbius su pacien­tais. Jiems aišk­inu, kad svar­bu suvok­ti, kas jie yra ir iš kur kilę, bet to negana. Mano siūlo­ma ter­api­ja – moky­ma­sis. Moky­ma­sis surasti emocinę ir prot­inę pusi­ausvyrą.

Kok­ią vietą gydy­mo sri­ty­je med­itaci­ja uži­ma šian­di­en?

Dabar sąmoningu­mo med­itaci­ja psichi­a­tri­jo­je bei med­i­ci­no­je yra visiškai taikyti­na gydy­mo ir pre­ven­ci­jos priemonė. Gydėme daug pacien­tų, mokėme daug med­i­ci­nos dar­buo­to­jų, tai­gi sąmoningu­mo med­itaci­ja Prancūz­i­jo­je įga­vo polėkį kaip ir visame pasauly­je. Buvo sukur­tos studi­jos ir išduo­da­mi diplo­mai medikams, pavyzdžiui: med­itaci­jos ir neu­romok­slų diplo­mas Stras­būre, med­itaci­jos ir med­i­ci­nos sąsajų diplo­mas Paryži­u­je. Atlieka­ma ir pub­likuo­ja­ma vis dau­giau tyrimų, vis dau­giau gydy­to­jų ir ter­apeutų taiko sąmoningu­mo med­itaci­ją pacien­tams. Sąmoningu­mo med­itaci­jos nau­da verti­na­ma mokyk­lose, įmonėse ir apskri­tai dauge­ly­je kas­di­enio gyven­i­mo sričių.

Parengė Andrius Leli­u­ga

Šal­tin­i­nai:
elle.fr
psychologies.com