Gydytojai: įmanoma išvengti paauglystės audrų

Visiems gerai žino­ma, kad paauglystė yra vien­as sudėtin­giausių peri­odų žmo­gaus gyven­ime. Būtent paauglystė­je for­muo­jasi žmo­gaus asmeny­bė, jo ver­ty­bės. Daž­nai jos nek­in­ta visą gyven­imą ir lemia jauno žmo­gaus ateities pasirinkimus ir svar­biau­sius sprendimus. Tači­au dauge­lis tėvų paauglišką vaikų maištą sunki­ai pri­ima, todėl per daug vaikams mor­al­izuo­ja, o perdė­tos kon­trolės jau­ni­mas negali pakęsti. Pasak Mot­ers ir vaiko klinikos Vaikų ir paauglių psichi­a­tri­jos cen­tro gydy­to­jos psichi­a­trės Orin­tos Anči­u­lytės, tik tin­ka­mai su paaugli­ais ben­drau­da­mi tėvai gali apsaugoti juos nuo netinkamo elge­sio ir klaid­ingų sprendimų.

Paauglių maiš­tas – natūralus proce­sas

Dabar­tini­ai tėvai savo paauglystę išgyveno vėles­ni­ame amži­u­je nei jų vaikai, todėl sunki­ai suvokia, kodėl jų vaikas taip anksti bręs­ta.

„Dabar­tini­ai paaugli­ai yra akseleruoti dėl paankstėju­sio brendi­mo. Jau nuo 12 metų kai kurie vaikai išgyve­na paauglystę. Pagrind­inės prob­le­mos, su kuri­omis daž­ni­au­si­ai susiduria jų tėvai, yra ryš­ki nuo­taikų kai­ta, dirglumas, noras nepaisyti ribų ir taisyk­lių. Ir tai visai nor­malu, nes paaugliams labai svar­bus jų iden­tite­tas. Jie ieško savo ego tap­a­tu­mo, todėl gali išbandyti įvairias gru­pes, ieško­da­mi, kam jie yra artimes­ni, kam jie prik­lau­so, prie ko norėtųsi tap­at­in­tis. Į šį vaikų ieško­jimų kelią tėvai turėtų pažiūrėti kiek atsar­giau – suteik­ti asmeninės laisvės laikan­tis esminių taisyk­lių, tači­au ne kat­e­goriškai ką nors uždraudžiant. Gal­i­ma su vaiku susi­tar­ti, pavyzdžiui jį įpareigo­jant grįžti namo iki tam tikro laiko ar paskam­bin­ti ir pranešti. Lengvi­au­sia tarp paauglystės audrų išlaviruoti ne kat­e­goriškai ko nors iš vaiko reikalau­jant, o renkan­tis kom­pro­miso ieško­jimus“, – aišk­i­na O. Anči­u­lytė.

Kar­tais tėvams sunku susi­vok­ti, kad jų iš pažiūros mažas vaikas – vien­uo­likametis ar try­likametis, kuris fiz­iškai dar atro­do labai jau­nas, nori laisvės.

Tači­au tos laisvės, anot O. Anči­u­lytės, reikia suteik­ti, nes tik taip gal­i­ma įgau­ti vaiko pasitikėjimą. „Vaikui reikia palaikyti atvirą san­tykį su tėvais, o tėvai turėtų suprasti, kad per daug spaus­da­mi savo vaiką jį verčia jaustis nejauki­ai, dėl to atsir­an­da nep­a­sitikėji­mas, vaikas prade­da slėp­ti tikrus drau­gus, savo užsiėmimus, tikrą veik­lą, domėji­mosi sritį. Tada jis tam­pa atsiskyręs nuo šeimos emo­ciškai – ten jo niekas nesupran­ta. Tada vaikas tam­pa ypač prik­lau­so­mas nuo savo ben­draamžių, leng­vai įsi­jun­gia į kok­ią grupuotę. Atsir­an­da prob­lemų ir šeimo­je. Jei vaikas pyk­stasi šeimo­je, jis ir į mokyk­lą eina suirzęs, atsir­an­da emo­ci­jų pro­trūk­ių ir mokyk­lo­je“, – teigia gydy­to­ja.

Tėvai turi atsidur­ti „vaiko kai­ly­je“

Pasak O. Anči­u­lytės, auksinės taisyk­lės, kaip auk­lėti vaiką, nėra. Tači­au norint suprasti vaiką, kaip jis jauči­asi paauglystė­je, riekia nuo­latos jį ste­bėti, tol­er­an­tiškai vert­in­ti jo veiksmus. Tėvams, pasak O. Anči­u­lytės, net rekomen­duo­ja­ma prisim­inti save tokio paties amži­aus ir taip atsidur­ti „vaiko kai­ly­je“, kad galėtų lengvi­au suprasti, ko vaikas nori, kok­ie jo por­eiki­ai.

„Tikri­au­si­ai pagrin­di­nis dalykas, į ką turi tėvai tin­ka­mai sureaguoti, – vaikui suteik­ti dau­giau švieči­amo­sios infor­ma­ci­jos apie lyt­inį brendimą, narkotikų, rūky­mo ir alko­ho­lio žalą. Gal­i­ma šias visas temas su vaiku aptar­ti tol­er­an­tiškai per daug vaikui nemor­al­izuo­jant, tači­au jam pateikiant išskir­tinius pavyzdžius. Per diskusi­ją mokyti vaiką, kaip gal­i­ma vienos ar kitos prob­le­mos išvengti“, – pataria O. Anči­u­lytė.

Gydy­to­ja sako, kad tėvams ned­erėtų bandyti auk­lėti vaiką, kai įsi­plieskia kon­flik­tas, nes tai nedu­os nau­dos. „Jei ben­drav­i­mas su vaiku baigiasi durų trankymų, ister­i­jomis, ašaromis ar vaikas save žalo­ja, užsisklendžia, prade­da prasči­au mokytis, reikėtų prašytis ir mokyk­los pagal­bos, o kai kuri­ais atve­jais – kreip­tis pagal­bos ir į psi­cho­lo­gus. Svar­bu žinoti, kad dau­gu­ma paauglių yra kandūs, dirglūs, emo­ciškai jautres­ni ir nepas­tovių nuo­taikų, bet šis peri­o­das kada nors praeis“, – sako spe­cial­istė.

Tėvų pareiga – patar­ti

Nusišal­in­ti ir visiškai duoti laisvę bręs­tanči­am vaikui negal­i­ma. Pasak O. Anči­u­lytės, tėvai turėtų aktyvi­ai daly­vau­ti paauglio gyven­ime, nes tai peri­o­das, kai vaikui reikia vyres­nio žmo­gaus patarimų. Tėvai neturi būti per daug priek­abūs ir vyk­dan­tys kon­trolę – tereikia draugiškai pasiteirauti, ką vaikas veiks mokyk­lo­je, su drau­gais. Pakvi­esti daly­vau­ti išvyko­je su šeima. Tači­au jok­iu būdu paaugliui nereikia pri­mesti tėvų valios – geri­au leisti jam rink­tis, kaip jis nori leisti lais­valaikį.

„Jei vaikas per daug mažas (11 metų), tada tėvai vaiko sprendi­mams turėtų turėti dau­giau įtakos, tači­au jei jis vyres­nis, nereikėtų jo per daug spausti. Paaugli­ai labai nori būti savarankiš­ki. Tėvai turi būti patarė­jai savo vaikui. Drau­gais tėvai negali būti, tači­au vyres­niu patarėju, kuri­uo gal­i­ma bet kada pasitikėti, gali“, – teigia O. Anči­u­lytė.

Paaugli­ai gyve­na savo gyven­imą

Daž­nai paauglystė­je vaikai išgyve­na išvaiz­dos pokyčius, draugų ben­drav­i­mo pasikeiti­mo ypa­tu­mus ir kitą. Tači­au tėvai pri­va­lo gilin­tis į vaikus kamuo­jančias prob­le­mas. Pasak O. Anči­u­lytės, jei mer­gaitė per daug susidomėjo savo išvaiz­da, reikia ste­bėti, ar ji nebadau­ja, per daug nes­portuo­ja. Svar­bu, kad paaugliškos prob­le­mos neperžengtų ribos, kada neį­manoma su jaunu žmogu­mi iš viso susikalbėti.

„Bet kuri­uo atve­ju turi būti dialo­gas tarp tėvų ir vaikų. Yra daug simp­tomų, kada tėvai gali suprasti, jog reikia suner­imti dėl vaiko. Jei, pavyzdžiui, vaiko vyzdži­ai išsi­plėtę, gal­i­ma įtar­ti, kad jis susižavėjo narkotikais. Taip pat vaikams yra aktu­ali sek­su­al­inė tema – jie bręs­ta lytiškai, todėl lyti­nis brendi­mas įtako­ja sek­su­a­lines audras. Tači­au į tai nereikėtų reaguoti per daug ūmi­ai ar kat­e­goriškai – geri­au apgalvoti, kaip reikia pakalbėti su paaugliu ir jam pateik­ti gre­siančias prob­le­mas. Bet koks kat­e­gorišku­mas sukels atstūmimą. Jei vaikas klysta, kar­tais tėvai turi jam leisti suklysti, kad jis pats suprastų ir pasimokytų, nes ieškan­tis savo autonomi­jos paauglys turi prisim­inti ir atsakomy­bę“, – sako O. Anči­u­lytė.

Tači­au per daug laisvės vaikams nereikėtų duoti, nes ne visi paaugli­ai savarankiš­ki. Skiri­ant vaikui per daug laisvės, pasak O. Anči­u­lytės, gal­i­ma prisišauk­ti daug rimtų prob­lemų, todėl vaiką prižiūrėti reikia.

Paauglių pik­t­naudži­av­i­mas sav­i­jau­ta

Daž­nai maiš­tau­jan­tys paaugli­ai pik­t­naudži­au­ja savo sveika­ta, kad nereikėtų eiti į mokyk­lą, kad galėtų dau­giau laiko leisti prie kom­pi­u­te­rio ar užsi­imti kita mėgsta­ma veik­la. Šiaulių cen­tro polik­linikos ben­dro­sios prak­tikos gydy­to­ja Regi­na Januškienė paste­bi, kad daž­nai paaugli­ai taip elgiasi dėl paprasči­au­sio nuo­var­gio. Kai paauglys pail­si, jis vėl gali toli­au nor­mal­iu tem­pu dirbti – eiti į mokyk­lą, ruošti pamokas, aktyvi­ai leisti lais­valaikį.

Daž­ni­au­si­ai paaugli­ai, rūpin­damiesi savo išvaiz­da, per­sis­ten­gia – neten­ka per daug svo­rio. Tači­au kiekvieno paauglio svoris yra seka­mas pro­fi­lak­tinių sveikatos patikrin­imų metu. „Jei jau­nas žmo­gus sve­ria per daug ar per mažai, kar­tu su tėvais aptari­ame svo­rio pokyčių priežastis. Kar­tais vaikai pik­t­naudži­au­ja: eina pas gydy­to­jus norė­da­mi pag­ulėti namu­ose. Jei vaikas tikrai ser­ga, geri­au jam ir būti namu­ose, kad neužkrėstų kitų, tači­au jei simuli­uo­ja ir ligos užtrun­ka ar kar­to­jasi gana daž­nai, matome, kad paaugli­ai gudrau­ja. Tači­au mes supran­tame tai, nes paaugli­ai taip ban­do nus­lop­in­ti savo nuo­vargį, todėl kar­tais į tai žvel­giame pakanka­mai atlaidži­ai. Brendi­mo laiko­tarpis orga­niz­mas pareikalau­ja daug jėgų. Mokyk­lo­je vaikai gau­na didelį krūvį, o kai orga­niz­mas dar jau­nas, jam sunku prisi­taikyti, todėl paaugli­ai ir jauči­asi pavargę, jiems svaigs­ta ar skau­da gal­va, nere­tai jauči­asi mieguisti ar priešin­gai – sunki­ai užm­ie­ga“, – teigia gydy­to­ja R. Januškienė.

Tokios prob­le­mos, pasak R. Januškienės, daž­ni­au­si­ai atsir­an­da užimtiems vaikams, kurie be mokyk­los lanko papil­do­mas veik­las. Tači­au gydy­to­ja paste­bi, kad kar­tais esa­mi simp­tomai gali būti ir rim­tos sveikatos prob­le­mos priežastis, todėl reikia atlik­ti bent menki­au­sius tyrimus, kad tai būtų išaišk­in­ta.
Gydy­to­ja R. Januškienė sako, kad šiuo­laikini­ai paaugli­ai anksči­au bręs­ta, tači­au greiči­au pasireiškia ne fiz­inė bran­da, o psi­chologinė, kurią sparti­na nau­jos tech­nologi­jos.

„Įvair­ius šiuo­laikinius įrenginius leng­vai val­do visai maži vaikai, todėl paaugli­ai jais jau puiki­au­si­ai moka nau­do­tis. Prob­lemų paauglystė­je gali atsir­asti vien todėl, kad vaikas per daug gre­itai psi­chologiškai sub­ren­do ir nebūti­nai jo agre­si­ja gali būti dėl paauglystės – kar­tais taip vaikas paprasči­au­si­ai ginasi nuo šio pasaulio“, – sako gydy­to­ja.

Šiaulių cen­tro polik­linikos ben­dro­sios prak­tikos gydy­to­ja Regi­na Januškienė paste­bi, kad daž­nai paaugli­ai maiš­tau­ja dėl paprasči­au­sio nuo­var­gio – jie pik­ti ir suirzę, nes jauči­asi per­vargę.

Pasak Mot­ers ir vaiko klinikos Vaikų ir paauglių psichi­a­tri­jos cen­tro gydy­to­jos psichi­a­trės O. Anči­u­lytės, vaikams svar­bu žinoti, kad mylin­tys tėvai visa­da pasiruošę padėti ir jais gal­i­ma pasitikėti.

Šal­ti­nis: snaujienos.lt