Upės meditacija

– Tu mokysiesi, – tarė Vasude­va, – bet ne iš manęs. Klausytis išmokė mane upė, ji mokys ir tave. Žiūrėk, ir tau ji pasakė, kad gera yra leis­tis žemyn, grimzti, ieškoti gilu­mos. Turtin­gas aris­tokratas Sid­har­ta tam­pa irk­lu­o­to­ju, moky­ta­sis brah­manas Sid­har­ta – kel­tininku: ir tai tau pasakė upė. Išmokys ji tave ir kitko.

Po ilgos pauzės Sid­har­ta tarė:
– Ko kitko, Vasude­va?
Vasude­va pak­i­lo.

– Jau vėlu, – pasakė jis, – eime miegoti. Negalėči­au tau pasakyti, kas yra tas „kitkas”, o drauge. Tu išmok­si, gal tu jau ir moki. Matai, aš nesu mok­slininkas, nemoku ir mąstyti. Moku tik klausytis ir laikytis tyki­ai, nieko kito. Jei galėči­au patar­ti ir pamokyti, būči­au išminčius, o šiaip aš – tik kel­tininkas, kurio pareiga – perkelti žmones per šią upę. Daug jų perkėli­au, tūk­stančius, ir visiems mano upė tebu­vo tik kliūtis kely­je. Jie vyko pinigų, su reikalais, į ves­tuves, į šven­tas vietas, o kai upė pas­to­da­vo kelią, kel­tininkas ir turėjo padėti jiems gre­itai įveik­ti šią kliūtį. Ir tik nedaugeliui iš tūk­stančių, gal ketver­tui ar pen­ke­tui, upė nus­to­jo buvusi kliū­ti­mi, jie išgir­do jos bal­są, klausėsi jo, ir upė tapo jiems tokia pat šven­ta, kaip ir man. Dabar laikas ilsėtis, Sid­har­ta.

Sid­har­ta pasi­liko kel­tininko namu­ose ir išmoko rūpin­tis val­ti­mi, o kai prie kel­to neat­sir­as­da­vo dar­bo, su Vasude­va dirbo ryžių lauke, rinko žagarus, skynė pisan­go vai­sius. Jis išmoko išdrožti irk­lą ir remon­tuoti valtį, pin­ti krepšius ir dži­augėsi visais tais mok­slais, o dienos bei mėne­si­ai bėgo gre­itai. Bet dar dau­giau už Vasude­vą mokė jį upė. Iš jos jis mokėsi nuo­latos. Visų pir­ma klausytis – tykia širdi­mi, laukiančia, atvi­ra siela, be aistrų, be norų, be sprendimų, be nuomonių.

Draugiškai gyveno juo­du su Vasude­va ir kartkartėmis per­simes­da­vo kok­iu žodžiu – taupiu, gerai apgalvo­tu. Vasude­va ne itin mėgo kalbėti, retai kada Sid­har­ta išjudin­da­vo jį pokalbiui.

Kartą pak­lausė:
– Ar ir tu suži­no­jai iš upės tok­ią paslap­tį – laikas neegzis­tuo­ja?
Vasude­vos vei­das nušvi­to šypse­na.

– Taip, Sid­har­ta, – tarė jis. – Tu nori pasakyti, kad upė yra visur vienu metu – ištakose ir žio­tyse, prie kriok­lio, prie kel­to, srau­nio­je vieto­je, jūro­je ir kaln­u­ose – visur vienu metu, kad jai yra tik dabar­tis – nė žymės praeities, nė žen­k­lo ateities?

– Kaip tik taip, – patvirti­no Sid­har­ta. – Šitą suži­no­jęs pažvel­giau į savo gyven­imą ir pamači­au, kad ir jis – upė … Nieko neb­u­vo, nieko neb­us; visa kas yra, viskas gyve­na ir prik­lau­so dabarči­ai.

Sid­har­ta kalbėjo susižavėjęs – labai laimin­gas jis pasi­darė šitaip nušvitęs. O, argi visos kančios – ne laikas, argi visos sav­i­graužos ir baimės – ne laikas, argi visi sunku­mai ir pasaulio priešišku­mas nenu­gal­i­mas ir tuoj ned­ings­ta, kai tik nugal­i­mas laikas, kai tik laiką gal­i­ma mintimis pašal­in­ti …

O kartą, kai upė per liūtis ištvi­no ir galin­gai šniokštė, tarė Sid­har­ta.
– Ar ne tiesa, o drauge, kad upė kal­ba dau­gybe bal­sų, labai daugeliu bal­sų? Juk ji šne­ka ir kar­ali­aus bei kario bal­su, buli­aus ir nak­tinio paukščio bal­su, nau­jag­imio ir dūsauto­jo bal­su ir dar tūk­stanči­ais kitų?

– Taip, tikrai taip, link­telėjo Vasude­va, – visų būty­bių bal­sai įsilie­ja į jos bal­są.
– O ar žinai, tęsė Sid­har­ta, – kokį žodį ji sako, kai tau pavyk­s­ta išgirsti vis­us jos dešimt tūk­stančių bal­sų drauge?

Laimin­gas juokėsi Vasude­vos vei­das: jis pasilenkė prie Sid­har­tos ir ištarė jam į ausį šven­tąjį Om. Jį Sid­har­ta ir buvo išgirdęs …

Daž­nai jie sėdė­da­vo vakare prie kran­to ant kel­mo, tylė­da­vo ir klausy­davosi van­dens, kuris jiems buvo ne van­duo, o paties gyven­i­mo bal­sas, esančio­jo, amži­nai tam­pančio­jo bal­sas.

Ištrau­ka iš Her­mann Hesse (2010), „Sid­har­ta“, 111–115 p.

Šal­ti­nis: psichika.eu