Kodėl perfekcionizmas gali būti pavojingas?

Daž­nai manome, kad išdrįs­da­mi būti neto­b­u­li pasauly­je, kuri­ame kiekvien­as sieki­ame atrodyti ide­ali­ais, būsime sutryp­ti ir sunaik­in­ti. Tači­au ar tikrai? Gal­būt metas pasek­ti tob­uly­bės kul­tui atsipiri­ančiu gyven­i­mo būdo keliu – išmok­ti viską paleisti ir atsi­palaid­uoti? Juk ir taip kas­di­en sau nurod­inė­jame, kok­ie turė­tume būti ir kaip turė­tume elgtis.

Lei­dyk­los „VAGA“ rekomen­duo­jamo­je žymaus prancūzų med­itaci­jos moky­to­jo Fabrice’o Midalio kny­go­je „C’est la vie: menas nesuk­ti sau galvos“ (vertė Moni­ka Rudokaitė-Marcinke­vičienė, 2018) rag­i­na­ma nus­toti vargin­ti save siekiant tob­uly­bės, sten­giantis ati­tik­ti visuomenės primes­tus ir pačių įsikalbė­tus stan­dar­tus bei reikalav­imus.

Auto­rius moko drąsi­ai tar­ti „ne“, stabtelėti, jei reikalai nesik­lo­ja taip, kaip norė­tume, o kar­tais ir visai liautis dary­ti dalykus, kurie nedži­ug­i­na, kad atrastume gyven­ime vietos tam, kas iš tiesų suteikia mums laimės. Dali­namės penkiomis priežas­timis, kodėl per­fek­cioniz­mo kul­tas iš tiesų mums gali būti ne naudin­gas, bet net­gi pavo­jin­gas.

1. Nemokėdami priimti nesėkmių nustojame augti

Norime būti tob­u­li, todėl nepri­imame nesėk­mių – mums tai pri­lygs­ta katas­tro­fai, gėdai, pro­fesinės kar­jeros ar asmeninio gyven­i­mo pabaigai. Mes esame išmokyti pamiršti, kad realiame gyven­ime nesėk­mės ne tik neišven­giamos, bet ir būti­nos – jos mums pade­da augti. Jeigu neišmok­stame pralaimėti, mums nepavyk­s­ta tob­ulėti. Vaikas, kuris bijo par­griūti, nieka­da neišmoks vaikšči­oti. Tas, kuris baim­i­nasi, kad išeis už lin­i­jos spalvin­damas, nieka­da neišmoks nei spalv­in­ti, nei koordinuoti savo jude­sių. Anglosak­sų kultūro­je nesėk­mės verti­namos, jos net įrašo­mos į CV – tai įrody­mas, jog žmo­gus stengėsi, nors jam ir nepa­sisekė. Nesėk­mės įro­do, kad asmuo norėjo žengti į priekį, nebi­jo­jo gyven­ti.

2. Užgniauždami neigiamas emocijas negalime jaustis laimingi

Norime būti tob­u­li, sukur­ti savo nuglud­in­tą paveik­slą, kuris nebūtų aptašky­tas emo­ci­jų, ypač skaudžių, purslais. Mums gėda net sau pri­pažin­ti, kad jauči­ame pavy­dą, pyk­tį, nusivylimą. Manome, kad, visa tai patir­da­mi, mes negal­ime būti „iš tikrųjų“ laimin­gi. Mes per­ne­lyg sureikšmi­name tą „iš tikrųjų“: juk esame iš tikrųjų laimin­gi arba iš viso tok­ie nesame. Slėp­da­mi skaudžias arba neigia­mas emo­ci­jas, nenorė­da­mi jų patir­ti ir išreikšti, mes atsisakome svar­bios savo žmogiško­sios dalelės, kurią sudaro ne tik mūsų dži­augs­mai, bet ir siel­var­tas, trūku­mai, klai­dos bei neto­b­u­lumas. Mums gėda verk­ti viešai, bet mus jau­d­i­na tie, kurie moka reikšti savo emo­ci­jas. Jauči­amės sukrėsti, kai išsekęs iš nuo­var­gio kole­ga nesu­si­valdęs pra­trūk­s­ta rau­doti: mes jo neteisi­ame, greiči­au guodži­ame jį iš visos širdies, nejaus­da­mi paniekos ar gailesčio, jam ištiesi­ame ranką! Ar iš tiesų pažįs­tame bent vieną žmogų, kuris būtų apsaugo­tas nuo visų emo­ci­jų proveržių?

3. Nemokėdami priimti kito žmogaus jausmų negalime mylėti ir jaustis mylimi

Daž­ni­au­si­ai mes slepi­ame savo trūku­mus ir žaiz­das. Kurie iš mūsų ryžtųsi pakelta gal­va viską išpažin­ti? Tur­būt neleng­va būtų tai padary­ti net savo artimi­ausiems draugams? Tači­au kai stipri­ai mylime žmogų, pri­imame vis­us jo emo­ci­jų pro­trūk­ius, nesėkmes, pažei­dži­a­mumą, kurie sudaro to asmens esy­bės grožį! Gal­būt mus žavi kitų žmonių tob­u­lumas, bet mes nemylime tob­uly­bių, nes tob­u­lumas mūsų nejau­d­i­na. Kodėl sau to neprisi­taikome? Juk iš tikrųjų paveik­ti kitus gal­ime labi­au­si­ai būtent tada, kai apsin­uogi­name, kai esame tikri, kai nebeap­simet­inė­jame.

4. Nuolat lygindami save su kitais sumenkiname pasitikėjimą savimi

Norė­da­mi būti tob­u­li, nelei­dži­ame sau pri­pažin­ti nesėk­mių, manome, kad nepakan­ka to, ką darome, ir nuo­lat save nuverti­name, lygin­damiesi su kitais. Mane paaukšti­no? Bet mano kole­gai skyrė dar aukštesnes pareigas, todėl jis už mane geres­nis. Šįryt nuvaži­avau dvi­račiu 7 kilo­metrus? Mano bro­lis (arba kaimy­nas) nuvaži­uo­ja 12 kilo­metrų per dieną. Išlaiki­au egza­m­iną? Tai nėra joks nuopel­nas: egza­m­i­nas neb­u­vo toks jau sunkus ir t. t. Reikalav­i­mas būti tob­u­lam pradedamas taikyti nuo mokyk­los, nuo to momen­to, kai mokinio įver­tin­imų knygelė­je atsir­an­da pir­ma­sis įrašas: „Galėtų atlik­ti geri­au.“ Mus apsė­dus troškimui siek­ti tob­uly­bės, patys save moral­iškai persekio­jame ir užk­er­tame kelią asmenini­am augimui.

5. Slėpdami savo trūkumus išsvaistome begalę energijos ir nebemokame džiaugtis gyvenimu

Dauge­lis kas­di­en įnirtin­gai sieki­ame kon­troli­uoti savo įvaizdį, apsėsti minties slėp­ti bet kokį, net maži­ausią trūkumą, raukšlelę, nelygumą, net gyvenant pokyčių laiko­tarpiu. Apsės­tas tik­slo, „tob­u­la­sis“ slepia tikrovę. Bet daž­nai paaiškė­ja, kad jis negali žongliruoti situaci­ja, dži­augtis gyven­imu. Tokio žmo­gaus žodyne nėra sąvokos „kuo geri­au“ – yra tik sąvo­ka „geri­au­si­ai“. Tiesa tokia, kad niekas nėra tob­u­las – nebent many­tume, kad nek­in­ta­ma kom­pi­u­te­rio ar ate­ity­je sukur­si­mo roboto būk­lė yra tob­u­la. Siekiant tokio per­fek­cioniz­mo, neigia­ma tikrovė. Tai fik­ci­ja, kuria norime tikėti bet kokia kaina. Šis mūsų nusis­taty­tas (skir­tas sau, o ne kitiems) ide­alas neturi nieko žmogiš­ka. Tači­au „neto­b­uly­bei“ maskuoti sutelki­ame be galo daug energi­jos, emo­ci­jų ir laiko resursų. Tači­au, ar tikrai ver­ta taip švaistyti savo laiką?

Tai­gi gal­būt nus­tokime kamuo­tis, galvo­da­mi, kad nieko neatliekame tin­ka­mai? Liaukimės graužtis, tikė­da­mi, kad kitiems sekasi kur kas geri­au. Leiskime sau būti neto­b­u­liems – nebi­jokime būti pik­ti, pavargę, kvaili ar jaus­min­gi. Atsi­palaid­uokime ir tiesiog dži­aukimės gyven­imu!

Fab­rice Midal „C’est la vie: menas nesuk­ti sau galvos“, iš prancūzų kal­bos vertė Moni­ka Rudokaitė-Marcinke­vičienė, lei­dyk­la „Vaga“, 2018 m.