Nenoriu skaudinti mamos, bet jaučiu, kad imu tolti…

Klausi­mas: Nežin­au net nuo ko pradėti. Už poros dienų mano devynio­lik­ta­sis gim­ta­di­e­nis. Rodos, jau turėči­au būti pradėjusi bręsti kaip asmeny­bė. Tiesą pasak­ius, ir esu; seni­ai turė­jau progų įsi­tik­in­ti, kad mano mąsty­se­na žen­kli­ai prasilenkia, o gal gal­i­ma ir atvi­rai sakyti, bran­desnė, už ben­draamžių. Bet ne apie tai.

Norė­jau pakalbėti apie san­tyk­ius su tėvais. Iš tiesų, paly­gin­ti, jie ide­alūs: mamą laikau geri­au­sia drauge, supran­tame viena kitą iš pusės žodžio, kalbamės apie viską. Su tėvu sutari­ame gerai, kaip ir turėtų sutar­ti tėvas bei dukra.

Įdo­mus ir kar­tu keista, kad mano ir mamos nuomonės apie daugelį dalykų beveik iki smulk­menų sutam­pa. Įdo­mu, nes mama man autorite­tas, pavyzdys, didži­uo­ju­os būdama tokio žmo­gaus dukra. Aplink­ini­ams kar­tais keista, kad nebū­damos kar­tu vieno­je vieto­je galė­tume apie tą patį dalyką išsakyti tą pačią pozi­ci­ją, kar­tais net žodis žodin. Kar­tais atro­do, kad mus sie­ja kažkoks telepa­ti­nis ryšys – būna, pagalvo­ja kuri iš mūsų apie kitą, o kita ir paskam­bi­na saky­dama, kad „kaip tik apie tave galvo­jau”. Kita ver­tus, keista, nes atro­do neį­manomas toks glaudus ryšys; esame išties arti­mos, kar­tais net svarstau, ar nesu „per­sis­melkusi” mamos būdo bruožų, nuomonės, pozi­ci­jos. Nesakau, kad tai mane baug­i­na, tiesiog.

Vis dėl­to, pas­taruo­ju metu jaučiu, kad pradė­jau nuo mamos tolti. Šis proce­sas neb­u­vo stai­gus, susidėjo nemažai aplinky­bių, bet pokyčius jun­tu. Pagaunu save mąs­tant, kad kar­tais jos išsako­mos pozi­ci­jos man tam­pa sve­ti­mos, ne tokios pri­imti­nos kaip anksči­au, kai kur net nesu­tikči­au su ja, o kar­tais net karš­ta pasi­daro, kai supran­tu, kad mano nuomonė visai kitokia.

Mamos nuomonė man itin svar­bi. Ji – vien­in­telis žmo­gus, į kurį gal­iu atsiremti, sulauk­ti palaiky­mo, tači­au jun­tu, kad nebeno­riu būti visiškai atvi­ra, ne viską noriu sakyti, norisi šį tą pasi­laikyti sau. Daž­ni­au­si­ai nusilei­džiu sau, bet supran­tu, kad, tikri­au­si­ai, ilgiau taip tęstis nebe­galės.

Nesupran­tu, kodėl taip vyk­s­ta. Mama itin intu­ityvi, pasikei­tus ben­drav­imui, iš kar­to suprastų, kad kažkas ne taip. Neno­riu jos skaud­in­ti, tači­au ir nutolti neno­riu. Ar pak­i­tusi nuomonė reiškia, kad pradė­jau iš tikrųjų „bręsti” kaip žmo­gus? O gal tai žen­klas, kad per ilgai esu įsik­ibusi į žmogų, kuris, nors ir labai svar­bus gyven­ime, vis tiek turės būti „paleis­tas”?

Nesu absoli­u­tus mamos vaikas – „mamyčiukas”, turiu savo nuomonę, esu savarankiš­ka, viskas su man­i­mi kaip ir gerai. Tiesiog man­au, kad saky­dama ne viską tar­si nukreip­siu prieš ją jos pačios gin­klus: neno­riu, kad jaustųsi išduo­ta paties artimi­au­sio žmo­gaus.

Kaip elgtis, kad nebūtų perženg­tos žmogišku­mo ribos bei nelik­tų įskaud­in­tų? O gal bėda many­je ir esu neteisi taip elgdamasi?

Ačiū,
Eisvy­dė (var­das pakeis­tas)

Komen­taras: Svei­ka, Eisvyde. Ačiū Tau už gražų, atvirą ir išsamų laišką. Labai miela buvo jį skaityti.

Mamos ir dukros ryšys ir san­tykis yra ypatin­gas. Apskri­tai tėvų ir vaikų san­tyki­ai yra ypatin­gi, tači­au tai nėra sta­tiškas proce­sas. Ryšys ir san­tyk­ių koky­bė, gelmė ir „prik­lau­somy­bė“ (kaip tu tai pavad­i­nai) yra dinamin­is, kin­tan­tis proce­sas.

Kūdik­iui tėvai, o ypač mama , yra visas pasaulis. Tai ir saugu­mas, ir mais­tas, ir por­eik­ių patenk­in­i­mas, ir pasaulio pažin­i­mas. Vaik­iui augant keiči­asi san­tykis, tači­au tėvai vis dar išlieka viską geri­au­si­ai žinan­tys ir svar­biausi autorite­tai kuri­ais neabejo­ja­ma. Paauglystė­je daž­nai tėvų autorite­tas smuk­teli, jų vietą uži­ma drau­gai. Vaikas paste­bi, kad tėvai nere­tai vei­d­maini­au­ja (vien­aip sako, kitaip elgiasi), vaikas paste­bi klaidas, prade­da atsir­asti „kartų skir­tu­mai“, išsiskiria tėvų ir vaikų intere­sai, domėji­mosi objek­tai, pomė­giai ir t.t. Tėvai „nukarūn­uo­ja­mi“.

Paleng­va praside­da emoci­nis atsiskyri­mas. Ir tai yra nor­malus ir svar­bus proce­sas vedan­tis vaiką į suau­gusiųjų pasaulį. Jei tėvai ir vaikai įsten­gia išlaikyti artimą, pagar­bų ryšį šeima tikrai turi ir ben­drų pomėgių, ben­drų veik­lų, bet tuo pačiu turi ir erd­vės savo indi­vid­u­alu­mui ir savo pomė­giams ir asmeny­bės augimui. Vaikams suau­gus tėvai vis tiek visa­da išlieka labai svar­būs, todėl jausti jų palaikymą net suau­gu­si­am žmogui itin svar­bu. Pasitaiko, kad jau savarankiškas žmo­gus kenčia tam tikrose situaci­jose nejaus­damas ele­men­ta­raus tėvų supra­ti­mo. Tad yra labai svar­bu, kad suaugęs žmo­gus jau būtų pil­nai atsiskyręs nuo tėvų emo­ciškai. Palaip­s­nis emoci­nis atsiskyri­mas nuo tėvų sukuria žmogu­je psi­chologinę erd­vę lei­džiančią pajusti, suvok­ti ir išgyven­ti savo ypa­tu­mus, troškimus ir siek­ius.

Štai Tu, Eisvyde, esi ant suau­gu­sio žmo­gaus slenksčio. Pati nesą­moningai paju­tai natūralų emocinio atsisky­ri­mo pro­cesą. Susiliejus, susi­ta­p­at­i­nus su mama, mato­mi vien tik panašu­mai (kas yra neteisin­ga) , o dabar prade­di matyti ir skir­tu­mus, bei nuomonių nesu­tapimus. Tai tave neram­i­na ir gąs­d­i­na, juo­lab, kad ryšys su mama yra ir buvo ypač arti­mas ir ypatin­gas. Rašai, kad mama yra itin intu­ityvi ir pasikei­tus ben­drav­imui tikrai tai pajus. Bet argi natūrali­ai neturi kisti ben­drav­i­mas su jau suau­gu­sia dukra? Juk neį­manoma, kad jis būtų toks pat su trimete, penki­o­lik­mete ir devynio­lik­mete. Nereiškia, kad san­tyki­ai taps blo­ges­ni, jie bus tiesiog kitok­ie.

Siūlau pasikalbėti su mama apie šį natūralų ir būt­iną pro­cesą. Ir nebi­joti tap­ti suau­gu­sia. Mama visa­da užims tam tikrą vietą širdy­je, tači­au pil­naver­tis ir bran­dus san­tykis yra toks, kai žmo­gus su tėvais jauči­asi ir susi­jęs, ir tuo pačiu lais­vas.

Linkiu sėk­mės
Psi­chologė Jur­gi­ta Skiparienė | psichologas-jums.lt