Kodėl moterys bijo vienatvės?
Kodėl moterys bijo vienatvės? Kaip išsilaisvinti nuo minčių, kurios prailgina toksiškų santykių trukmę?
Dažnai moterys mieliau renkasi likti toksiškuose santykiuose, nei būti vienišos. Atrodo santykiai jau visiškai pasiekė dugną ir jokios meilės neliko partneriui, bet moteris vis laikosi įsikabinusi į vyrą. Kodėl? Vyras gali būti visai prasigėręs, prasilošęs, paskendęs skolose, nuolat įveliantis į nemalonumus su teisėsauga. Gali psichologiškai, o gal net fiziškai smurtauti. Kur dar visi faktai su įrodymais apie neištikimybę.
Gali būti ir kartas, o gali būti ir ilgai besitęsiančios meilės istorijos ar nuolat pasikartojantis ėjimas į kairę vis su kita. Atrodo štai sėdi moteris pschologo kabinete ir viską pripažįsta ir supranta, kad nieko neliko bendra, kad širdyje veriasi didžiulė žaizda, kurią gali išgydyti tik laikas ir išsiskyrimas su vyru, kuris nuolat skaudina. Tačiau, kad moteris tikrai pasiryžtų palikti vyrą gali prireikti nuo metų iki dešimties ar dar daugiau metų.
Dauguma iš jų stabdo vienišumo baimė. Baimė likti vienai ir būti nesuprasta artimųjų ir aplinkinių žmonių. Ir kiekviena ta mintis savitai prasminga moteriai, nes ji dar kuriam laikui sulaiko moterį įstrigusią toksiškuose santykiuose. Blogi santykiai ima atrodyti geriau nei jokio vyro šalia. Šis įsitikinimas atspindi susilpnėjusius sprendimo įgūdžius ir žemą savivertę, nes baimė trukdo nutraukti toksiškus santykius.
Moterys nuolat atima iš savęs galimybę susitikti su žmogumi, kuris iš tikrųjų yra tinkamas. Siūlau išdrįsti plačiau panagrinėti vienišumo baimės mintis ir pagalvoti ar tai tikra tiesa.
Išdrįskite sau drąsiai atsakyti į šiuos klausimus?
- Kas iš tikrųjų nutiktų, jei liktumėte viena?
- Kaip buvimas atskirai gali labiau pakenkti nei skausmas ir kančia, kuriuos išgyvenate būdama santykiuose?
- Kokie yra „pliusai“ ir „minusai“ likti šiuose santykiuose, lyginant su buvimu atskirai?
Pagalvokite, kurios mintys jums tinkamiausios, tikiuosi, pateiktos įžvalgos ir klausimai, padės rasti kelią į pokyčius:
• Pritrūkčiau pinigų savo įprastai prabangai, o gal net pritrūktų būtiniausioms reikmėms – maistui, mokesčiams… Pasitaiko, kad klientės pasakoja, „viskas yra vyro vardu, aš nieko neturiu. Vyro verslas. Mašinos abi priklauso vyro įmonei. Namas vyro vardu, jokių savo santaupų neturiu, visiškai finansiškai priklausau nuo vyro. Aš netokia, kad imčiau daugiau negu duoda, kad kaupčiau sau, nors draugės ir mokina taip…“
Baimė likti plikai ir basai atrodo atima paskutinius savigarbos likučius. Geriau vyras ir turi meilužę, geriau tegu geria, negu dirbti, kurti verslą, ar pakovoti už sau priklausančią finansinę dalį šeimoje. Tikrai taip baisiai nebūna blogai po skyrybų, kaip piešia moters vaizduotė. Apsilankymas pas skyrybų advokatą, dažnai moteriai atveria akis ir joms tik telieka pasigraužti, kodėl to anksčiau nepadarė. Kitos įsiklauso į draugių patarimus ir ima kaupti pinigus, mokosi, ima dirbti, sukuria savo verslus ir išlaisvėja finansiškai, o tada ir skyrybos su toksišku žmogumi, nebėra toks baisus, kaip iš pradžių atrodo. Klausimai galintys padėti apsispręsti ir išjudėti iš mirties taško: Kiek minimaliai ir realiai Jums reikia pinigų pragyventi mėnesį? Ko galėtumėte atsisakyti jau dabar? Kokie žmonės galėtų padėti pereinamuoju laikotarpiu? Ar yra ką galėtumėte parduoti dabar ar vėliau jei būtų poreikis? Kiek realiai turite santaupų ir kiek laiko galėtumėte iš jų gyventi?
• Tektų palikti taip mylimus ir jaukiai įkurtus namus. Tektų viską pradėti iš naujo nuo nulio, kuriantis buitį. Moterims, kurioms labai svarbu namų jaukumas, atsakingai kuria grožį namuose. Jos būna atsakingos už tvarką, grožį, mielus šeimos ritualus, nors ir santykio su žmogumi nėra. Namai yra jų tvirtovė ir atrodo, skirtis su vyru baisu, kad prarasi savo jaukiai įrengtus namus, kur kiekviena detalė smulkiai apgalvota, kad viskas būtų patogiau, kur kiekvienas grindų ar sienų centimentras mena širdžiai mielus prisiminimus. Tačiau paprašius įsivardinti kaip jaučiasi dabar namuose? Kuri vieta namuose yra saugiausia? Pasimeta ir nutyla, viskas kas gera liko praeityje. Iš tikrųjų namuose kaip vaiduokliai klaidžioja blogi prisiminimai, čia paliko su vaiku sergančią be maisto ir be pinigų, čia mane pastūmė, čia prie vaikų išvadino visokiais žodžiais, čia prie stalo valgome tyloje ir įtampoje arba sulindę į telefonus, čia buvau, kai sužinojau apie jo neištikimybę, čia nuotraukose aš tik su vaikais, nes jis kažkur kitur, kur jam svarbiau… Namuose pasirodo tik slepiamės nuo realybės, namų aplinka stabdo pokyčius. Vien tik tarnavimas namams – šveitimas, gaminimas, tvarkymasis pasirodo tėra tik nusiraminimo priemonė, padedanti išgyventi neigiamus jausmus po eilinio kivirčo ar pernelyg ilgai užsitęsusio . Ar tikrai jums to reikia? Ar tikrai tai veda į laimingą gyvenimą. Ar tikrai norite, kad jūsų vaikai tęstų skausmingų santykių epopėją? Jei leisite sau pasvajoti užduokite šiuos klausimus: kokie namai iš tikrųjų teiktų Jums ramybę ir jaukumą. Kokius žmones įsileistumėte į savo namus? Ką namuose iš tikrųjų norėtumėte veikti? Labai dažnai paiškėja, kad ašaras svajonių namuose keičia juokas, o namų buities ir ruošos darbus keičia joga, knygų skaitymas ar kiti pomėgiai. Pasirūpinimas savimi teikia daugiau harmonijos ir laimės. Pagalvokite ar nevergaujate kitų įpročiams, norams, o pamirštate save.
• Nesusirasčiau kito tokio mylinčio vyro. Kitas tikrai taip manęs nemylės. Ir čia gali išgirsti romantiškiausių poelgių, kaip rožėmis iškloti namai, eiliuotas meilės prispažinimas, žygdarbiai, kaip nešiojimas ant rankų ar kelionė per visą Lietuvą, kad atvežti vaistų, nemigo naktys, rašant kursinius darbus kartu, superinės dovanos, staigmenos ir visus šiuos romantiškus poelgius lydi metai iš metų siprėjantys priekaištai virstantys į keiksmus, šlykščiausius žodžius ir poelgius. Jei pradžioje visa tai nutinka be liudininkų, greit nepagarbių žodžių ir poelgių liudininkais tampa vaikai, draugai, artimieji šeimos nariai, kartais ir policijos pareigūnai, apsauginiai ar visai svetimi žmonės. Moteris jaučia gėda ir už vyrą ir už save ir dar už tai, kad ji dar vis kartu su juo. Atrodo seniai turėjo būti padėtas taškas, romantiško laiko kartu mažėja, tenkinamasi vis mažesniu kiekiu švelnių prisilietimų ir vis mažiau gražių žodžių ir atrodo vis tikimasi, kad kas prabėgę sugrįš ir stos į vietas kaip buvo. Deja tai tik rožinis miražas. Ilgėja nesutarimų, konfliktų laikotarpis, po kurio seka trumpas medaus mėnuo, kurį keičia įtampos laikas ir vėl peraaugantis į konfliktą. Moterys tikrai verta nutraukti šį besikartojantį ratą, kai tai pavyks pasijusite laisvos ir laimingiausios gyvenime, kai niekas jūsų emocijų netampys už nematomų virvučių. Jums nereikia toksiško žmogaus šalia, kad būtumėte laiminga. Laimė slypi Jumyse.
• Vėl įklimpsiu į toksiškus santykius… Šie toksiški santykiai atrodo niekada nesibaigs, vienus toksiškus santykius keičia kiti. Atrodo daug skaitai, mokaisi iš savo klaidų, bet vėl darai tas pačias klaidas. Moteris galvoja „Kam bėgti nuo tų santykių, jei geriau nebuvo, o tik blogiau, o kai pagalvoji nėra dar taip blogai. Juk ne kasdien pykstamės, kuo mažiu būname kartu tuo geriau. Geriau vyras namie, nei jokio. Gi gali būti ir dar blogiau…“ Tikrai gali būti, taip, kad pritraukiate ir renkatės vyru tik remdamasi jausmais, nepalikdama vietos protui. Teisingiau pasirinkti gali padėti biblioterapija – knygos (R. Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“, A. Miller „Gabaus vaiko drama“) ar individuali schemų terapija, kurios metu išmoksite pati patenkinti vidinės mergaitės poreikius, sustiprės suaugusioji asmenybės dalis, kada galėsite priimti sprendimus vadovaudamasi protu, ne tik jausmais. Išmoksite leisti laiką taip, kad būtų laiminga vidinė mergaitė be sąžinės priekaištų. Atpažinsite ir išmoksite sustabdyti vidinį kritiką savyje, kuris stabdo įgyvendinti planus ir siekti tikslų. Ilgalaikė investicija į save gali tapti ilgalaikių pilnaverčių santykiu garantu.
• Pasmerktų visuomenė, o artimieji nesuteiktų man pagalbos. Ta visuomenė, kuri smerkia pirmiausia esate pati sau. Tai jūs pasmerktumėte save, ar kitą moterį, kuri vardan savo laimės išardo šeimą. Bet argi tai blogai? Argi būti laimingai yra blogai ir verta visuomenės pasmerkimo. Jūs kaip visuomenė esate akla kitos moters ar net savo kančiai, kurią patiriate namuose. Kur parašyta, kad moters paskirtis kentėti, būti žeminamai ir menkinamai? Jei apsidairysite geriau pamatysite, kad šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja moterų krizių, pagalbos šeimai centrai. Yra net atskira telefono linija, kuria teikiama pagalba patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje. O kur dar įstatymai ginantys nuo smurto. Visuomenė tikrai labiau pasiruošusi padėti nei smerkti. Artimieji nėra tikri artimieji, jei jums nepadės. Daug moterų palikusios toksiškus vyrus sako, kad ši patirtis padėjo atskirti draugus nuo pažįstamų. Gavau pagalbos iš tų kurių nesitikėjau. Turėjau išmokti priimti kitų žmonių pagalbą ir kartais tikrai buvo nelengva, bet labai džiaugiuosi, kad vis tik ryžausi. Džiaugiuosi ne tik dėl savęs, bet labiausiai dėl vaikų. Pagalvokite ar pažįstate bent vieną laimingai išsiskyrusią moterį realybėje, jei to neturite pagalvokite ar matėte kino filmą ar skaitėte knygą? Pagalvokite, realiai, kas visuomenėje vertinami ar tie kurie keičia ir daro kažką savo gyvenime ar tie, kurie tik dejuoja ir nieko nekeičia savo gyvenime. Kam labiau būtumėte linkusi pati padėti ar tai bambančiam moteriškei, ar tai, kuri priima sprendimus ir juos įgyvendina?
Antra straipsnio dalis: Kaip išsilaisvinti nuo toksiškų santykių?
Psichologė-psichoterapeutė Vitalija Mikutaitienė
5 užsiėmimų ciklas, moterims, kurios myli per stipriai
Įvertinkite straipsnį
