Kokia karta kurs Lietuvos ateitį rytoj?

Sovi­et­mečiu augusi ir sub­ren­dusi kar­ta netrukus savo vietą, kuri­ant Lietu­vos ateitį, turės užleisti jaunes­niems – savo vaikams. Nere­tai apie tai mąs­toma su didži­ule baime. Mat tarp tėvų ir vaikų – didži­ulė prara­ja. Tiesa, vieni žav­isi šiuo­laikinio jau­ni­mo drąsa pri­imti iššūk­ius, kiti bai­sisi susve­timėji­mo proce­sais, treti, maty­da­mi atotrūkį tarp jaun­uolių lūkesčių ir gal­imy­bių, jų gaili.

Anot psi­chologės Gen­o­vaitės Petron­ienės, tai, kas būdin­ga dabar­tini­am jau­nam žmogui, bus būdin­ga ateities pasauliui, prie kurio nepri­tapę mes vir­sime niekam nereikalin­gais dinoza­u­rais.

Pas­tan­gos nėra ver­ty­bė

„Dabar­ti­nis jau­ni­mas ori­en­tuo­tas į gre­itą pasitenk­in­imą. Pas­tan­gos nebėra ver­ty­bė. Ko gera, tai prasidėjo nuo komik­sų, adap­tuo­tos lit­er­atūros, preky­bos cen­trų. Kam skaityti knygą, jei gal­i­ma pažiūrėti filmą? Inter­ne­tas suteikia gal­imy­bę būti bet kuo ir įtikėti, kad toks esi. Taip atsir­an­da vis­agaly­bės ili­uz­i­ja. Jeigu žmo­gus negau­na, ko nori, realy­bė­je, pasitenk­i­na­ma ir pakaitalu.

Lengvi­au užsimerk­ti ir gyven­ti ili­uz­i­jų pasauly­je. Pagali­au kam ką nors dary­ti, jei gal­i­ma susileisti narkotikų? Kita ver­tus, iš kur semtis dva­sios stipry­bės, gylio? Žini­asklai­da pil­na skan­dal­ingų, nieko nesakančių istori­jų, žur­nalai moko dietų, sek­so, mados, tači­au nekal­ba apie dvasinius dalykus. Kam gilin­tis, jei gal­i­ma plauk­ti pavirši­u­mi? Tuščia, bet links­ma“, – drąsi­ai pokalbį pradėjo pašnekovė.

Kny­gos apie paauglių psi­chologi­jos ypa­tu­mus „Įdomio­ji psi­choter­api­ja moky­to­jams ir tėvams“ autorė kal­ba apie tai, ką paste­bėjo ilga­metės prak­tikos metu. Keli­o­li­ka metų psi­chologė aktyvi­ai domisi paauglių bei jaun­uolių prob­le­momis, dir­ba su moky­to­jais, teikia psi­choter­api­jos paslau­gas jau­niems žmonėms ir jų tėvams.

„Kalbė­dama šia tema turė­siu apsiri­boti savo klien­tų, pažįs­tamų jaunų žmonių, jų tėvų, moky­to­jų paste­bėji­mais. Paauglį nuo jauno žmo­gaus atskir­ti gana sunku. Yra nuomonių, kad dabar paauglystė tęsi­asi iki 21 metų. 16-metis šian­di­en nėra sub­rendęs šeimai, kaip buvo sen­ovė­je. Tači­au paaugli­ai itin aštri­ai, karikatūriškai išreiškia tai, kas būdin­ga jau­niems žmonėms“, – svarstė psi­chologė.

Anot jos, vyres­nio­ji kar­ta jau­nimu baisė­davosi visais laikais. Tači­au šuo­lis tarp dabar­tinio ir sovi­etinio paauglio, jauno žmo­gaus ir jo tėvų jaun­ys­tės yra gerokai dides­nis nei būda­vo anksči­au, kadan­gi iš esmės pasikeitė Lietu­vos polit­inė sant­var­ka, o ir pasaulio vys­ti­mosi tem­pas vis gre­itė­ja. Jei vidu­ramži­ais per šimt­metį niekas labai nepasikeis­da­vo, šian­di­en gyven­i­mas sunki­ai atpažįs­ta­mas jau po kelių dešimt­mečių.

„Esminiu dabart­inės kultūros požymiu reikėtų laikyti ir vieni­jančios ide­ologi­jos praradimą. Ten­ka gyven­ti su pažiūrų įvairove. Klausi­mas, kas yra tiesa, išky­la kas­di­en“, – teigė G. Petron­ienė.

Religi­ja – mal­on­u­mas

Anot pašnekovės, šian­di­en viskas supakuo­ta ne tik par­duo­tu­vėse. Jau­ni žmonės taip pat labi­au dirb­ti­ni negu seni­au. Tači­au troški­mas amži­nai būti madingam, šiuo­laik­iškam, blizgėti visuomenė­je – ne kas kita, kaip užsitę­susi paauglystė. Mat būtent paauglys stipri­au reaguo­ja į grupę, sten­giasi neat­si­lik­ti nuo mados ir išvengti draugų pas­merki­mo.

Šian­di­en lygiuo­ja­masi į „auksinį jau­nimą“ – staiga prasidėju­sio kap­i­tal­iz­mo sąly­gomis pralobusių tėvų vaikus. Kuo labi­au bijo­masi to, kas vidu­je, tuo svarbesnė darosi išvaiz­da ir tuo stipres­nis stre­sas, jei tėvai neiš­gali paaugliui nupirk­ti jo aplinkos draugams įprastų daik­tų.

Dar atsi­menan­tys sovi­et­metį gali papasakoti apie tokį gyven­imą, kuris šiuo­laikinei jau­na­jai kar­tai jau suvokia­mas. Pradėkime nuo par­duo­tu­vių: vienos rūšies dešra, duona – vos kelių rūšių. Kon­servuoti žir­neli­ai – tik prie šventes.

Kartą per porą mėne­sių ant par­duo­tu­vės lentynų atsir­as­da­vo ir šoko­la­dini­ai varškės sūre­li­ai, kurie būda­vo akimirk­sniu „iššlu­oti“. Tėvai į namus jų atneš­da­vo iškart kok­ių 20, o vaikai suk­da­vo ratus apie šaldy­tu­vą, bet atsispir­da­vo pagu­dai sušlamšti vis­us iš kar­to. Taupy­da­vo, kad mal­on­umą pratęstų bent kelioms dienoms.

Viena pažįs­ta­ma, kurios paauglys sūnus pradėjo klaus­inėti apie tai, kaip žmonės gyveno sovi­et­mečiu, prisi­paži­no nė nepaste­bėjusi, kaip pradėjusi apie tuos laikus pasakoti su nos­tal­gi­jos priesko­niu.

„Kadan­gi neb­u­vo tiek daik­tų, kaip dabar, neb­u­vo ir minčių, kad jų norime. Pasitenkin­davome daug mažes­ni­ais dalykais. Netiesa, kad mes neb­u­vome laimin­gi. Tik sva­jo­davome ne apie nau­ją kom­pi­uterį ar kokį kitą tech­nologi­jos ste­buk­lą, bet apie roman­tiškesnius dalykus – nau­ją knygą ar būsimą pro­fe­si­ją“, – pasako­jo ji sūnui.

Ši moteris kadaise daly­va­vo visu­ose mitin­gu­ose už Lietu­vos neprik­lau­somy­bę, su minia skan­duo­dama Lietu­vos vardą. Ji iš laimės verkė po kiekvieno laimė­to žingsnio laisvės link. Laisvės var­dan ko ar laisvės nuo visko – tai jau šian­dienos aktu­al­i­ja.

Sovi­et­metis pro rožinius akinius

„Iš tiesų, anksči­au žmonėms lengvi­au buvo pasirink­ti ide­ologinę kryp­tį. Tu arba už esamą sant­varką, arba prieš ją. Ir vienu, ir kitu atve­ju viskas labai aišku. Skaidrus buvo net­gi tikėji­mo klausi­mas – aš arba užki­etėjęs ateis­tas, arba karš­tai tik­in­tis slap­tas kata­likas. Šian­di­en jau nėra taip viskas papras­ta“, – įsi­tik­i­nusi G. Petron­ienė.

Anot pašnekovės, besivys­tančios tech­n­inės gal­imy­bės labai palengvi­no gyven­imą ir ben­drav­imą, tači­au atsir­a­do kova už būvį, kuri anksči­au neb­u­vo taip stipri­ai išreikš­ta. „Arba tu, arba tave“. Dar­bo vieta nebe­garan­tuo­ta, jaun­uo­liams ten­ka užsidirbti net mok­slui, vyk­s­ta konkuren­ci­ja dėl nemokamų studi­jų vietų. Išlieka vikres­ni, apsukres­ni, bet ne protinges­ni, gilesni, ide­al­is­tai.

Jau­nas žmo­gus gana anksti suvokia, kad dideli pini­gai gali viską, o kas jų neturi, tas yra „lūz­eris“. Todėl jaun­uo­li­ai daug labi­au suma­te­ri­alėję, prag­matiš­ki, juos daž­nai val­do nebe jaus­mai, o šal­tas pro­tas.

„Tip­iškas jau­nas žmo­gus jau yra per­vargęs, nes ban­do uždirbti kuo dau­giau pinigų ir vienu metu daly­vau­ti įvairiose veik­lose. Iš esmės tai sėk­min­ga, bet jau tur­in­ti psi­chologinių prob­lemų asmeny­bė. Beje, savo prob­le­mas jie labi­au linkę spręsti ne psi­chol­o­go kabi­nete, bet atsi­palaid­uo­da­mi. Opti­miz­mas jiems per kraš­tus trykš­ta: „Parūky­siu žolytės, o per tą laiką gal viskas susit­varkys“, – sam­pro­ta­vo pašnekovė.

Petron­ienė iš savo prak­tikos prisi­me­na atve­jį, kai per keletą savaičių taip ir neįkalbi­no vaiki­no paskam­bin­ti sunki­ai ser­ganči­am tėvui, kai šis prisi­paži­no jaučiantis sąžinės graužatį, kad su juo neben­drau­ja.

„Pagrind­inė šio vaiki­no prob­le­ma, kad jis nori būti lyderiu ir iš pradžių sudaro gerą įspūdį, tači­au vėli­au nebe­mo­ka ben­drauti, todėl žmonės juo nusivil­ia. Kitas jau­nas žmo­gus jau peri­odiškai patiria depre­si­ją. Jis sėk­min­gas ver­slininkas, tači­au dar­bas jam ir terūpi, todėl turi prob­lemų san­tyk­i­u­ose su merginomis. Kad kom­pen­suotų šią spragą, jis sam­do pros­ti­tutes ir keti­na taip dary­ti visą gyven­imą“, – pasako­jo psi­chologė.

Nau­jos ligos ir prob­le­mos

Medikai prog­nozuo­ja, kad 2020 m. depre­si­ja bus labi­au­si­ai papli­tusi liga. Tai lems gre­itė­jan­tis gyven­i­mo tem­pas, dėl to didė­jan­tis išsekusių žmonių skaičius, tarpas­meninės šilu­mos trūku­mas, nes žmonės vis labi­au nebe­turės laiko išk­lausyti vien­as kitą.

„Dar nieka­da taip neb­u­vo, kad kas antras žmo­gus būtų chroniškai išsekęs, – paste­bi G. Petron­ienė. – Daugė­ja nar­cizinių asmeny­bių tipo, kai po „užsitemp­tu“ įvaizdžiu slepi­asi tuš­tu­ma, pyk­tis, prim­i­tyvu­mas, kančia. Viena iš įvaizdžio kraš­tutinu­mo for­mų – plin­tan­ti anorek­si­ja ir bulim­i­ja.

Kalba­ma, kad dabar­ti­nis žmo­gus – šizoidiškas žmo­gus. Tai reiškia, kad jis taip susve­timėjęs su savo jaus­mais ir kitais žmonėmis, kad gyve­na vir­tu­alio­je realy­bė­je, o vidu­je tam­pa vis labi­au tuščias. Iš tiesų, jau­ni žmonės labai pasyvūs jaus­mų gyven­ime, kar­tais net infan­til­iš­ki – žav­isi nuoširdži­ais dalykais, bet dėl jų nesisten­gia, tik laukia iš išorės.

Taip pat daugė­ja psi­chopatišku­mo. Jau­ni­mas darosi nebe­val­do­mas, nebėra autoritetų. Kodėl? Kuo labi­au į sen­u­o­sius laikus, tuo didesnį svorį turė­da­vo autorite­tai. Šian­di­en žini­asklai­da tapo ketvirtą­ja valdžia ir panaiki­no ide­al­izmą – gal­i­ma „dėti“ net ant prezi­den­to“.

Anot psi­chologės, šian­di­en niekas nebev­er­tas aukos. Jei dviem žmonėms kar­tu nemalonu, jie išsiskiria. Tėvai nebe­si­auko­ja dėl vaikų ir rami­ai juos palieka išvaži­uo­da­mi uždar­biau­ti. Vaikai savo ruož­tu nebe­si­auko­ja dėl tėvų: užsieny­je jau įpras­ta sen­atvę leisti senelių namu­ose.

Petron­ienė paste­bi, kad dabar­tini­ai jau­ni žmonės visuomeniš­ki, bet nekolek­tyviš­ki, indi­vid­u­al­is­tai. Tiesa, meilės reikia, bet nedrįs­ta­ma to pri­pažin­ti, todėl grimz­ta­ma į cinizmą, kuris slypi po „krū­tu“ įvaizdžiu. „Lūz­e­ri­ai“, tam­pa vis labi­au apatiš­ki, pasyvūs, neat­sakin­gi kas­di­enė­je veik­lo­je, daž­nai panirę į kom­pi­uterį. Plin­ta pseudoben­drav­i­mo for­ma pažinčių pus­lapi­u­ose ir „chatu­ose“, bet daž­nai po tokio ben­drav­i­mo realy­bė­je ben­drauti nepavyk­s­ta.

„Kita ver­tus, kai kuri­omis savy­bėmis jau­ni­mas yra daug sveikes­nis už savo tėvų kartą. Dabar­tini­ai jau­ni žmonės drąsūs, atsi­palai­davę, nekom­plek­suoti, daug aktyves­ni visuomeninė­je veik­lo­je, jun­giasi į įvair­ius klubus, nefor­mal­ius judėjimus, par­ti­jas. Jie labi­au pasiti­ki sav­i­mi, nors kar­tais jiems ir trūk­s­ta kuk­lu­mo jaus­mo.

Dabar­ti­nis jau­ni­mas – labi­au­si­ai išsilav­i­nusi kar­ta žmoni­jos istori­jo­je, nors moky­to­jai paste­bi keistą atotrūkį: gabūs vaikai kur kas gabesni, negu mes buvome jų metais, tači­au negabūs – beviltiškai atsi­likę. Vis dėl­to gerieji dalykai, ko gera, atsve­ria blogu­o­sius, tik vyres­nei kar­tai, kaip visa­da, atro­do, kad jau­ni­mas suge­do. Jiems taip atrodys jų vaikai“, – įsi­tik­i­nusi pašnekovė.

Inga Saukienė | delfi.lt