Tapimas suaugusiu

For­mali­ai perėjimą iš paauglystės į saugusiųjų pasaulį reglamen­tuo­ja teis­inė sis­tema. Skirtin­gose pasaulio šal­yse šis amžius svyruo­ja nuo penki­o­likos iki dvidešimt viener­ių metų.

Daro­ma prielai­da, kad kiekvien­as pil­name­tys­tės sulaukęs žmo­gus yra pajė­gus būti naudin­gas visuomenei ir nau­do­tis visomis suau­gusiems suteiki­amomis teisėmis.

Pil­name­tys­tės amžius papras­tai sie­ja­mas su įsi­tikin­imu, kad žmo­gus tam­pa psi­chologiškai ir ekonomiškai pajė­gus sukur­ti ir išlaikyti šeimą.

Žino­ma, skirtin­gi žmonės įgy­ja šiu­os pajėgu­mus skirtin­gu laiku, tad vien for­mali­ai sulaukus pil­name­tys­tės išties nieko mag­iško neįvyk­s­ta.

Paauglystė yra „savęs ieško­ji­mo” laiko­tarpis, kai visuomenė žmo­gaus jau nebe­laiko vaiku, tači­au suau­gu­siu, sub­ren­du­siu dar nepri­pažįs­ta.

Toks „savęs ieško­ji­mas” yra pra­ban­gus užsiemi­mas, kuris gali tęstis tol, kol yra kas jį finan­suo­ja. Tokia finan­suo­ja­ma paauglįstė gali užsitęsti ilgai – iki tris­dešimties ir dar toli­au [geras to pvz. seri­alas „Drau­gai”].

Paste­bi­ma ben­dra ten­den­ci­ja, kad kol pini­gai žmo­gaus gyven­ime atsir­an­da tar­si „iš banko­ma­to”, būtiny­bės suaugti nėra. Dali­ai žmonių net gi patogu nesuaugti, nes taip gal­i­ma išvengti var­go, susi­ju­sio su būtinybe išlaikyti save. Tači­au reikia prisim­inti, kad ven­giant prisi­imti atsakomy­bę už save, ypatin­gos laisvės tikėtis taip pat būtų bergždžias reikalas.

Vien­as iš pagrin­dinių kri­ter­i­jų, nubrėžiančių ribas tarp paauglystės ir suau­gu­sio žmo­gaus gyven­i­mo yra atsakomy­bė prieš save ir kitus, kai atsir­an­da real­is­tiškas laiko, pinigų, sveikatos ir kitų ver­ty­bių supra­ti­mas.

Keturi gal­i­mi psi­chologinės paauglystės pabai­gos kri­ter­i­jai:

1. Nebeti­ki pasakomis. Anksči­au ar vėli­au ateina supra­ti­mas, kad besą­ly­giškų gėry­bių nėra (laikas baigiasi) ir kad turi grąžin­ti tai, ką gau­ni. Labai norisi tikėti, kad gėrybes gal­i­ma gau­ti be var­go ar pas­tangų, kad kažkas nori jas tiesiog duoti nereikalau­damas grąžin­ti ar kažko mainais. Jei tėvai neskati­na jauno žmo­gaus savarankišku­mo, besą­ly­giškai išlaiko­mas žmo­gus gali dar ilgai fan­tazuoti apie tai, kaip gėrybes jam kažkas turėtų tiesiog duoti – tėvai, sutuok­ti­nis, turtin­gi uošvi­ai ar valdžia.

2. Nebežaidžia lėlėm. Vaikys­tė­je atro­do tie sal­daini­ai ska­ni­ausi, kurių popierėlis graži­au­sias. Toks į estetiką ori­en­tuo­tas ver­tin­i­mas būdin­gas ir paauglystei. Laikui bėgant ir kau­pi­antis san­tyk­ių patirči­ai, žmo­gus vis aiški­au supran­ta, kad san­tyk­ių pagrindas yra ne part­ne­r­io išvaiz­da, o turinys. Būdamas „žvaigžde” neprestižini­ame darbe žmo­gus gali gyven­ti daug geri­au nei būdamas vidutinybe tarp prestižinių pro­fe­si­jų atstovų. Kai žaidi­mas yra pagrin­di­nis sąveikos būdas su pasauliu – gyve­na­ma įdo­mi­ai, tači­au ne itin savarankiškai ir pro­duk­tyvi­ai. Pakanka­mai pažinęs save ir aplinką žmo­gus pasiren­ka tai kas išties jam tin­ka geri­au­si­ai, kas lei­džia real­izuoti savo poten­cialą, pašaukimą, prigimtį.

3. Paval­gęs išplau­na savo indus. Per pasku­tini­u­o­sius du 20 a. dešimt­mečius, dėl įsi­galėju­sio human­iz­mo, dauge­lis nus­to­jo skat­in­ti vaikus dary­ti tai, ko jie nenori. Žmo­gus, kuris vaikys­tė­je ir paauglystė­je įpra­to, kad paskui jį vaikš­to iš paskos ir jo padary­tą bet­varkę sut­varko sunkai vėli­au supran­ta, kodėl jis turi tai apskri­tai dary­ti pats. Žmonės, kurie prade­da gyven­ti savarankiškai, laikui bėgant suvokia, kad jų aplin­ka retai kada būna tik jų aplin­ka – daž­ni­au­si­ai yra ir kiti žmonės, kuriems sve­ti­mos šiukšlės ir bet­varkė įkvėpi­mo nesuke­lia.

4. Moka kalbėtis su sav­i­mi. Mūsų emo­ci­jas labi­au­si­ai lemia ne aplinko­je vyk­stan­tys įvyki­ai, o tai, ką sakome sau, į juos reaguo­da­mi. Jei to neį­sisą­mon­i­name, vid­inė kal­ba veikia automatiškai ir emo­ci­jos atro­do nekon­troli­uo­jamos. Kai suvoki­ame vid­inės kal­bos reikšmę ir pradedame su sav­i­mi kalbėti sąmoningai, tuomet įgy­jame gal­imy­bę rink­tis savo emo­ci­jas. Tai svar­bus emocinės kom­pe­ten­ci­jos ele­men­tas. Tai palengv­ina sav­it­vardą ir atve­ria platesnes per­spek­ty­vas gyven­ime.

Tači­au ar tikrai būti­na tap­ti visiškai suau­gu­siu? Iš tikrųjų – net ir suau­gu­si­am žmogui ver­ta išsaugoti savy­je šiek tiek vaik­išku­mo ir paauglišku­mo.  Kažkiek tikė­da­mi ste­buk­lais mes puoselė­jame savo vaiz­duotę ir viltį. Vaiz­duotė pade­da sva­joti, o viltis to pasiek­ti.

Išsaugo­jus savy­je vaik­išku­mo dorybes – ini­ci­atyvą, lanks­tumą, smal­sumą, kūry­biškumą, suaugti vis­gi ver­ta. Tada įgy­jame gal­imy­bę gyven­ti išties savo gyven­imą, jis mums jau nebėra atsi­tik­t­inumų virt­inė, o sąmoningas pasirinki­mas.

Lit­er­atūra:
Vis­val­das Legkauskas (2013). Vaiko ir paauglio psi­chologi­ja: šian­dienos iššūki­ai. Vil­nius: Vaga. 146 – 152 p.

Šal­ti­nis: psichika.eu