Kodėl paaugliai yra nepakenčiami ir ką su tuo daryti. Psichologas pataria. Kai vaikas tampa paaugliu, jis labai pasikeičia – ir tėvai ne visada supranta, kaip su juo elgtis.
Kai vaikas tampa paaugliu, jis labai pasikeičia – ir tėvai ne visada supranta, kaip su juo elgtis
Augimo laikotarpis yra vienas sunkiausių žmogaus gyvenime. Sunku ir aplinkiniams: dauguma tėvų savo vaikams stengiasi duoti tik tai, kas geriausia, tačiau dažnai nesugeba susidoroti su protesto elgesiu ir negali palaikyti šiltų santykių su maištaujančiu paaugliu.
Paauglių psichologas Nikita Karpovas paaiškino, kada augančio vaiko elgesys yra priežastis kreiptis į specialistą, taip pat pateikė tėvams rekomendacijų, kurios padės išgyventi sunkų laiką.
Klinikinis psichologas Nikita Karpovas atsakė į klausimus
Nueik pas gydytoja
Mūsų straipsniai parašyti su meile įrodymais pagrįstai medicinai. Cituojame patikimus šaltinius ir laukiame gerbiamų gydytojų komentarų. Tačiau atminkite: atsakomybė už savo sveikatą tenka jums ir jūsų gydytojui. Receptų neišrašome, duodame rekomendacijas. Ar pasikliaukite mūsų požiūriu, ar ne, priklauso nuo jūsų.
1. Kada reikėtų su vaiku eiti pas psichologą?
Pirmoji priežastis – tėvų nerimas ir pasimetimas, kai jie nežino, ką daryti, kaip daryti įtaką, nesuvokia, kas vyksta.
Antrasis – tėvų jausmas ar supratimas, kad su vaiku kažkas nenormalu, pavyzdžiui, jam darosi kažkas negerai, jis nuolat būna prastos nuotaikos: agresyvus, labai nusiminęs. Taip pat kai vaikas nevykdo sąlyginių socialinių įsipareigojimų: nesimoko, konfliktuoja su bendraamžiais, mokytojais, nustojo bendrauti namuose. Arba yra tikas, isterija, nervų priepuoliai, depresijos požymiai, tokie kaip apatija ir nuolatinė depresija, ir kiti nukrypimai.
Kartais priežastis gali būti tiesiog informacijos trūkumas. Viena vertus, dabar daug kas rašoma internete, kita vertus, tai nė kiek nepalengvina tėvams struktūrizuotos informacijos. Dažnai tėvai kyla su tokiu vidiniu klausimu: „Ar tai normalu?
Jei kalbėtume apie išorines situacijas, priežastis kreiptis į psichologą galėtų būti persikraustymas, mokyklos pakeitimas, tėvų skyrybos, brolio ar sesers pasirodymas, trauma ar artimo žmogaus mirtis. Kartais net augintinio mirtis gali būti svarbi vaikui.
Verta pasiruošti kai kuriems planuojamiems pokyčiams – tam pačiam kraustymuisi, emigracijai, skyryboms, kito vaiko gimimui. Čia galite iš anksto kreiptis į psichologą, kuris padės vaikui išgyventi stresines situacijas.
2. Ar vaiko tėvams taip pat reikia dirbti su psichologu?
Aš palaikau idėją, kad tėvai, neturintys vaiko, pirmiausia turėtų kreiptis į vaikų psichologą: aprašyti situaciją, savo išgyvenimus ir paklausti, kas toliau.
Atvejų, kai reikia dirbti tik su vaiku, nėra daug. Bet ir čia psichologui reikia daug informacijos iš tėvų, kurios vaikas negali pasakyti. Paprastai čia specialistas dirba lygiagrečiai su tėvais ir vaiku.
Būna situacijų, kai paauglys pats prašo nuvesti jį pas psichologą, bet ir čia man labiau patinka pirmiausia susitikti su tėvais, surinkti tai, ką gydytojai vadina anamneze: šeimos istoriją, kaip situacija atrodo tėvų akimis.
Be to, tėvai gali daryti įtaką paauglio problemoms – ir gerai, kai ši įtaka yra teigiama ir konstruktyvi. Psichologas gali padėti šiuo klausimu.
Vaikas yra šeimos produktas. Tai, kas atsitinka su juo, yra to, kas vyksta šeimos sistemoje, rezultatas. Nesiimsiu padėti, jei tėvai laikysis „sutvarkyk mūsų vaiką“ ir patys nenorės dalyvauti.
3. Kada reikėtų kreiptis į psichologą, o kada pas psichiatrą?
Ne visada įmanoma tai suprasti savarankiškai. Žinoma, būna ir kraštutinių atvejų: bandymai nusižudyti, akivaizdus ir užsitęsęs savęs žalojimas, užsitęsusi depresija, agresija, peržengianti normą. Tokiais atvejais patys tėvai mato, kad reikia kreiptis į psichiatrą.
-ACOG Paauglių sveikatos komitetas
Kitais atvejais drąsiai galite pradėti nuo psichologo – sveiko proto specialistas prireikus visada nukreips jus pas psichiatrą.
Aš darau taip: jei turiu rūpesčių ar prielaidų, tiesiogiai apie juos pasikalbu su tėvais ir rekomenduoju apsilankyti pas psichiatrą. Juk tai turi įtakos mano darbo efektyvumui, o kartais ir saugumui. Pavyzdžiui, jei įtariu asmenybės sutrikimą, tuomet man būtinai reikia psichiatro nuomonės, kad nepakenkčiau ligoniui.
4. Kur yra riba tarp normalios paauglystės ir patologijos?
Paauglystės sunkumų sąrašas ir paauglių charakteristikos iš esmės sutampa su daugeliu psichiatrinių diagnozių. Tai normalu, tokiame amžiuje jiems taip nutinka.
Tėvams bus sunku nubrėžti ribą tarp normos ir pažeidimų. Vėlgi, pagrindinis kriterijus čia yra nerimo jausmas.
Jei atsiranda, geriau bet kuriuo atveju pasikonsultuoti su specialistu. Nėra nieko blogo. Psichologas paaiškins, kokia yra sutartinė šio amžiaus norma ir su kuo kurį laiką teks gyventi, ką tėvai gali paveikti savo elgesiu, kas gali būti aktyvių veiksmų priežastimi.
Pavyzdžiui, paaugliams atsiribojimas yra normalus dalykas, nors tai kelia nerimą tėvams, kurie jaučiasi nevaldomi ir nežino, kas vyksta su jų vaiku. Tačiau jei izoliacija derinama su disforija – nuolatine niūria ir pikta nuotaika, tai gali būti normos variantas arba ne.
– Mayo klinika
Be to, izoliacija savaime nereiškia, kad atsitiko kažkas blogo. Tačiau dėl to tėvai gali nežinoti, kad atsitiko ar vyksta kažkas blogo. Pavyzdžiui, paauglys patiria patyčias mokykloje, jis neprašo tėvų pagalbos, pats nesusitvarko, pakyla depresinė nuotaika, jis nenori eiti į mokyklą, blogiau mokosi, tėvai barti jį – tai bloga situacija.
Tai yra, viena vertus, uždaras elgesys yra normalus paaugliams, kita vertus, verta pasikonsultuoti su psichologu, kad išsiaiškintumėte, kas vyksta su vaiku. Ir pagrindinė rekomendacija tėvams čia visada yra tokia: sumažinkite spaudimą. Sunku užmegzti santykius su paaugliu, kai, viena vertus, jis yra baramas dėl prastų studijų ir elgesio, kita vertus, tikimasi pasitikėjimo ir noro kalbėtis.
– Amerikos psichologų asociacija
5. Kaip užmegzti santykius su paaugliu?
Pirmiausia turėtumėte nustoti griauti santykius: nuvertinti, kritikuoti, įžeidinėti, žeminti ir elgtis kaip prižiūrėtojas. Sunku kalbėti apie pasitikėjimu grįstus santykius tarp viršininko ir pavaldinio.
Tai laikotarpis, kai tėvams labai sunku: kyla nerimas dėl vaiko ateities ir jausmas, kad išorinė kontrolė padeda jam įsitvirtinti šioje ateityje arba gauti premiją už tolesnį vystymąsi. Panašu, kad nustojus kontroliuoti paauglį, jo gyvenimas pavirs žemyn. Pasirodo kaip svarstyklės: ant vienos – geri santykiai, ant kitos – gera ateitis.
Tačiau paaugliai šia prasme yra labai orientaciniai – jie nesileidžia suvaldomi. Tai yra, tėvai bando, griauna santykius, bet rezultato nėra.
Tai galima paprastai parodyti konsultacijų metu. Psichologas užduoda tėvams klausimą: „Ką tu darai? Atsako tėvai. Tada psichologas klausia, kokio rezultato jie nori ir ką gauna. Pasidaro aišku, kad jie nėra vienodi. Kai tėvai supras, kad jų veiksmai yra neproduktyvūs, jiems gali būti lengviau nustoti juos daryti.
Paauglystėje bendravimo prašymas keičiasi. Jei anksčiau buvo didelis, stiprus suaugęs ir mažas, priklausomas vaikas, tai dabar paauglys nori kitokio požiūrio į save – net jei iš tikrųjų jis vis dar mažas ir priklausomas. Svarbu, kad tėvai persigalvotų.
Yra paprastas gyvenimo įsilaužimas. Supaprastintai įsivaizduokime, kad yra dvi komunikacijos funkcijos:
- Žmogaus: apsikeitimas informacija, emocijomis, įspūdžiais – taip bendraujame su draugais.
- Tėvų— kontrolė, valdymas, planavimas, motyvavimas.
Galite stebėti save, kad suprastumėte, kokiame vaidmenyje bendravimas su paaugliu vyksta dažniausiai. Dažniausiai tai būna tėvų vaidmuo: mažai laiko bendrauti su vaiku, iš direktyvinės pozicijos stengiamės „padaryti“ maksimalią naudą. Tai turi nedidelį poveikį, tačiau žala santykiams gali būti didelė.
Norint užmegzti kontaktą, svarbu suvienodinti dviejų vaidmenų pusiausvyrą, o dar geriau – pakreipti ją priešinga kryptimi. Tai yra, rask laiko pabendrauti su paaugliu kaip su žmogumi, kai tėvams iš jo nieko nereikia.
6. Ar skiriasi bendravimas su paaugliais pagal amžių?
Manoma, kad jauniausia paauglystė – 11-13 metų, vyresnioji – 14-17 metų. Tai sąlyginis skirstymas, ribos svyruoja: yra vaikų, kurie būdami 11 metų pagal daugelį parametrų jau įžengė į vėlyvą paauglystę, ir yra tokių, kurie, būdami 15 metų, vis dar turi vėjas jų galvose.
– Amerikos pediatrų akademija
Ankstyvoji paauglystė yra mažiau patogi. Paaugliai dar tik vaikai, bet jau su hormonų audromis, emocinės sferos pokyčiais, neadekvačiomis emocinėmis reakcijomis, kitokio bendravimo prašymais, protestais prieš tėvus.
Tai kaip per trejų metų krizę: svarbiausia – kantrybė. Jums tiesiog reikia išgyventi šį laikotarpį, kad nesugadintumėte santykių. Tokio amžiaus paaugliai nelabai suvaldomi: prieš tris minutes vaikas kalbėjo sveiko proto, o dabar jau laksto ant galvos ir keikiasi. Jie prastai susivaldo, savęs nesupranta – nereikėtų tikėtis, kad vaikas elgsis kaip suaugęs.
Vyresniame amžiuje paaugliams jau lengviau susivaldyti, jei jie elgiasi neteisingai, jie gali sąmoningai nemegzti kontakto su tėvais. Jie turi savų motyvų, interesų, labiau pasinėrę į santykius su bendraamžiais, jiems svarbiau ne kiekybė, o šių santykių kokybė.
7. Ar galima kaip nors paveikti paauglį?
Čia svarbu užduoti sau klausimą: ar jam būtina norėti atlikti kokius nors veiksmus, ar ne. Tai dvi visiškai skirtingos strategijos.
Kai paaugliui reikia tiesiog atlikti reikiamus veiksmus, prasideda grasinimai, bausmės, kyšininkavimas, šantažas, manipuliacijos. Grubiai tariant, „kaip priversti jį atlikti namų darbus prieš sėdant prie kompiuterio“. Tokiu atveju tėvai vaiko motyvaciją pakeičia sava, bet jis ir taip neturi.
Antras variantas – „užauginti“ paauglį, kad jis pasirinktų namų darbus atlikti tinkamu laiku ir nereikėtų priverstinai. Čia yra du komponentai:
- Kurti santykius: Paauglys klausys savo tėvų, kai su jais užmegs gerus santykius.
- Padėkite jam galvoti– bendraukite ne tezėmis ir instrukcijomis, o daugiau klausimais ir klausymu.
Tai lėtas ir sunkus kelias, nes paauglys ilgai gyvens nesiorientuodamas į ateitį ir neskaičiuodamas pasekmių. Čia tėvų užduotis – neužgesinti būsimos motyvacijos pačioje užuomazgoje, padėti vaikui išmokti mąstyti ir priimti pagrįstus sprendimus.
Tas pats galioja ir rizikingoms situacijoms – užuot nuo visko saugojus paauglį ir viską uždraudus, logiškiau jį išmokyti mąstyti. Draudimai nepadės, jei paaugliui būtina adekvačiai pasirinkti ir kažko atsisakyti.
Jei tiesiog uždrausite, tam tikru momentu grupės spaudimas bus stipresnis už tėvų draudimus arba norėsite pabandyti, arba norėsite tai daryti nepaisydami tėvų ir draudimų. Konstruktyviau nukreipti pastangas, kad paauglys vystytųsi, mąstytų, bręstų, užduotų klausimus.
8. Ar visi patiria paauglystės krizę?
Paauglystę išgyvena visi: vieniems ji intensyvesnė, kitiems – mažiau. Jei viskas yra visiškai sklandu ir nieko neįvyksta, mano nuomone, tai yra įtartina. Čia arba tėvai nežino, o paauglys kažką gudriai daro, arba viskas taip sureguliuota, kad vaikas serga neuroze ir per daug nori būti geras.
Dėl to vėliau gali kilti problemų, kai paauglys palieka tėvų kontrolę, pavyzdžiui, išvyksta mokytis į kitą miestą.
Kartais nutinka taip, kad jau būdamas 30-40 metų psichoterapijos metu žmogus suvokia, kad paauglystės nepatyrė ir dabar ją išgyvena.
9. Kaip tinkamai reaguoti į tikrai blogą elgesį?
Svarbu atsakyti į du klausimus: kiek tai man svarbu ir ko noriu dėl to pasiekti.
Pavyzdžiui, tėvai pamatė, kad jų vaikas rūko. Jei trenksite paaugliui į kaklą ar ant jo šauksite, galbūt per artimiausius porą mėnesių jo nebematys su cigarete, tačiau tai negarantuoja, kad jis kitur nerūko. Tai yra, tokie veiksmai neveikia.
Ateityje tokių bausmių gali atsiliepti daugiau. Jei paaugliui vėl rūkant atsitiks kažkas blogo, pavyzdžiui, kažkas jį tvirkino, jis gali nieko nepasakoti tėvams, nes bijo, kad bus baramas už rūkymą.
Jei norite, kad paauglys nerūkytų, reikia ugdyti normalų požiūrį į save, savigarbą, paaiškinti, kad tai kenkia sveikatai. Tai yra laipsniškas procesas, kurio negalima pasiekti iškart reaguojant į cigaretes.
Tokios situacijos yra sunkios ir reikalauja daug ramybės. Kad vaikas nenueitų slidžiu keliu, jis turi turėti savo galvą ant pečių, o mušėjai negali susikurti jo galvos.
Svarbu atsižvelgti į šeimos normas ir taisykles. Pavyzdžiui, jei namuose rūkyti negalima, o paauglys rūko virtuvėje, tuomet teks laikytis taisyklės: jūs nerūkote namuose, taškas.
Gera išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Paauglys dažniausiai supranta, kad jo tėvai sprogs, dažnai tai būna provokacija, iššūkis dialogui. Jei suprasite priežastį, galėsite tinkamai reaguoti.
Tam įtakos turi ir tėvų elgesys: jei patys tėvai rūko, jie negalės paveikti vaiko argumentais apie neigiamus rūkymo aspektus. Tokiu atveju, jei paauglio netenkina rūkymas, belieka vienas kelias – nusistatyti taisykles, pavyzdžiui, apriboti rūkymą namuose ir tikėtis, kad jis, galbūt, laikui bėgant pats mesti rūkyti.
10. Ar paaugliui reikia kokių nors ribų?
Teisingo atsakymo į šį klausimą nėra. Pagrindinė tėvų užduotis – rasti pusiausvyrą.
Svarbu savarankiškai ar su psichologo pagalba nuspręsti, kas yra esminė ir kokių taisyklių tėvai nori primygtinai reikalauti.
Kiekvienas turės skirtingus atsakymus, nėra vien teisingų taisyklių ir apribojimų. Vieniems tai grįžti tam tikru laiku, kitiems išjungti programėles 22:00, tretiems mandagiai pasikalbėti ir pan.
Čia svarbu sau sąžiningai atsakyti ir nereikalauti iš paauglio to, kas nėra itin reikalinga ir ko negalima pasiekti. Nereikia laikyti griežtos vadelės paaugliui.
Yra algoritmas, kuris padeda atsikratyti nereikalingų taisyklių:
- Būtina punktas po taško surašyti konkrečių reikalavimų ir apribojimų sąrašą. Pavyzdžiui, „mokytis įprastai“ nėra konkretus reikalavimas. Jei iššifruoji, tai gali būti: turi mokytis su A iš pagrindinių dalykų, bent su B iš visų kitų dalykų, vakare susikrauti kuprinę, atlikti visus namų darbus neapgaudinėdama, eiti į mokyklą tvarkingais drabužiais, pusryčiauk prieš mokyklą, nevaidink pravaikštos, neleisk mokytojui būti grubiam ir dar kažkas. Užrašius reikalavimus, matomas visas vaizdas.
- Rinkitės reikalavimus, kurių nesilaikoma, todėl nuolat kyla konfliktų, o dėl jų neįvykdymo niekas nemirė.
Dėl to dažniausiai susidaro toks vaizdas: daug energijos išeikvojama reikalaujant laikytis taisyklių, kurių vis tiek nesilaikoma ir nieko baisaus neįvyksta.
Tėvai dažnai bijo, kad jei nustos ko nors reikalauti, taps blogais tėvais. Tačiau nesibaigiantys reikalavimai nestiprina tėvų pozicijų ir nekeičia vaiko motyvacijos – tai tik drebina orą ir didina konfliktų skaičių.
Plėtros rėmai ir normos reikalingi, tačiau jie turi būti adekvatūs ir pagrįsti. Su paaugliais svarbu atsiminti, kad jiems teks viską pateisinti. Ir tai yra puiki praktika: jei bandysite paaiškinti savo reikalavimus, iškart pamatysite tuos, kurių būtinumu patys tėvai nėra tikri.
Autorius
Įvertinkite straipsnį
