Kodėl paaugliai yra nepakenčiami ir ką su tuo daryti. Psichologas pataria. Kai vaikas tampa paaugliu, jis labai pasikeičia – ir tėvai ne visada supranta, kaip su juo elgtis.

Kai vaikas tampa paaugliu, jis labai pasikeičia – ir tėvai ne visada supranta, kaip su juo elgtis

Augi­mo laiko­tarpis yra vien­as sunki­ausių žmo­gaus gyven­ime. Sunku ir aplink­ini­ams: dau­gu­ma tėvų savo vaikams sten­giasi duoti tik tai, kas geri­au­sia, tači­au daž­nai nesug­e­ba susi­doroti su protesto elge­siu ir negali palaikyti šiltų san­tyk­ių su maiš­tau­jančiu paaugliu.

Paauglių psi­cholo­gas Niki­ta Kar­po­vas paaiški­no, kada augančio vaiko elgesys yra priežastis kreip­tis į spe­cial­istą, taip pat pateikė tėvams rekomen­daci­jų, kurios padės išgyven­ti sunkų laiką.

Kliniki­nis psi­cholo­gas Niki­ta Kar­po­vas atsakė į klausimus

Nueik pas gydytoja

Mūsų straip­s­ni­ai parašyti su meile įrody­mais pagrįs­tai med­i­c­i­nai. Cituo­jame patikimus šal­tinius ir lauki­ame ger­biamų gydy­to­jų komen­tarų. Tači­au atminkite: atsakomy­bė už savo sveikatą ten­ka jums ir jūsų gydy­to­jui. Recep­tų neišrašome, duo­dame rekomen­daci­jas. Ar pasik­li­aukite mūsų požiūriu, ar ne, prik­lau­so nuo jūsų.

1. Kada reikėtų su vaiku eiti pas psichologą?

Pir­mo­ji priežastis – tėvų ner­i­mas ir pasime­ti­mas, kai jie neži­no, ką dary­ti, kaip dary­ti įtaką, nesu­vokia, kas vyk­s­ta.

Antra­sis – tėvų jaus­mas ar supra­ti­mas, kad su vaiku kažkas nenor­malu, pavyzdžiui, jam darosi kažkas negerai, jis nuo­lat būna pras­tos nuo­taikos: agresyvus, labai nusim­inęs. Taip pat kai vaikas nevyk­do sąly­ginių socialin­ių įsi­pareigo­jimų: nes­imoko, kon­flik­tuo­ja su ben­draamži­ais, moky­to­jais, nus­to­jo ben­drauti namu­ose. Arba yra tikas, ister­i­ja, nervų priepuo­li­ai, depre­si­jos požymi­ai, tok­ie kaip apati­ja ir nuo­lat­inė depre­si­ja, ir kiti nukryp­i­mai.

Kar­tais priežastis gali būti tiesiog infor­ma­ci­jos trūku­mas. Viena ver­tus, dabar daug kas rašo­ma inter­nete, kita ver­tus, tai nė kiek nepalengv­ina tėvams struk­tūrizuo­tos infor­ma­ci­jos. Daž­nai tėvai kyla su tok­iu vidiniu klausimu: „Ar tai nor­malu?

Jei kalbė­tume apie išorines situaci­jas, priežastis kreip­tis į psi­chologą galėtų būti per­sikrausty­mas, mokyk­los pakeiti­mas, tėvų skyry­bos, bro­lio ar sesers pasirody­mas, trau­ma ar arti­mo žmo­gaus mir­tis. Kar­tais net aug­in­tinio mir­tis gali būti svar­bi vaikui.

Ver­ta pasiruošti kai kuriems plan­uo­jamiems pokyči­ams – tam pači­am krausty­muisi, emi­graci­jai, skyry­boms, kito vaiko gim­imui. Čia galite iš anksto kreip­tis į psi­chologą, kuris padės vaikui išgyven­ti stresines situaci­jas.

2. Ar vaiko tėvams taip pat reikia dirbti su psichologu?

Aš palaikau idėją, kad tėvai, netur­in­tys vaiko, pir­mi­au­sia turėtų kreip­tis į vaikų psi­chologą: aprašyti situaci­ją, savo išgyven­imus ir pak­lausti, kas toli­au.

Atve­jų, kai reikia dirbti tik su vaiku, nėra daug. Bet ir čia psi­cho­logui reikia daug infor­ma­ci­jos iš tėvų, kurios vaikas negali pasakyti. Papras­tai čia spe­cial­is­tas dir­ba lygia­greči­ai su tėvais ir vaiku.

Būna situaci­jų, kai paauglys pats prašo nuvesti jį pas psi­chologą, bet ir čia man labi­au patin­ka pir­mi­au­sia susi­tik­ti su tėvais, surink­ti tai, ką gydy­to­jai vad­i­na anam­neze: šeimos istori­ją, kaip situaci­ja atro­do tėvų akimis.

Be to, tėvai gali dary­ti įtaką paauglio prob­le­moms – ir gerai, kai ši įta­ka yra teigia­ma ir kon­struk­tyvi. Psi­cholo­gas gali padėti šiuo klausimu.

Vaikas yra šeimos pro­duk­tas. Tai, kas atsitin­ka su juo, yra to, kas vyk­s­ta šeimos sis­te­mo­je, rezul­tatas. Nesi­im­siu padėti, jei tėvai laik­y­sis „sut­varkyk mūsų vaiką“ ir patys nenorės daly­vau­ti.

3. Kada reikėtų kreiptis į psichologą, o kada pas psichiatrą?

Ne visa­da įmanoma tai suprasti savarankiškai. Žino­ma, būna ir kraš­tu­tinių atve­jų: bandy­mai nusižudyti, aki­vaiz­dus ir užsitęsęs savęs žalo­ji­mas, užsitę­susi depre­si­ja, agre­si­ja, peržen­gianti nor­mą. Toki­ais atve­jais patys tėvai mato, kad reikia kreip­tis į psichi­a­trą.

Psichikos sutriki­mai paaugliams ‑ACOG Paauglių sveikatos komite­tas

Kitais atve­jais drąsi­ai galite pradėti nuo psi­chol­o­go – sveiko pro­to spe­cial­is­tas prireikus visa­da nukreips jus pas psichi­a­trą.

Aš darau taip: jei turiu rūpesčių ar prielaidų, tiesio­giai apie juos pasikalbu su tėvais ir rekomen­duo­ju apsi­lankyti pas psichi­a­trą. Juk tai turi įtakos mano dar­bo efek­tyvu­mui, o kar­tais ir saugu­mui. Pavyzdžiui, jei įtar­iu asmeny­bės sutrikimą, tuomet man būti­nai reikia psichi­a­tro nuomonės, kad nepak­enkči­au ligo­niui.

4. Kur yra riba tarp normalios paauglystės ir patologijos?

Paauglystės sunkumų sąrašas ir paauglių charak­ter­is­tikos iš esmės sutam­pa su daugeliu psichi­a­trinių diag­noz­ių. Tai nor­malu, toki­ame amži­u­je jiems taip nutin­ka.

Tėvams bus sunku nubrėžti ribą tarp nor­mos ir pažei­dimų. Vėl­gi, pagrin­di­nis kri­ter­i­jus čia yra ner­i­mo jaus­mas.

Jei atsir­an­da, geri­au bet kuri­uo atve­ju pasikon­sul­tuoti su spe­cial­is­tu. Nėra nieko blo­go. Psi­cholo­gas paaiškins, kokia yra sutart­inė šio amži­aus nor­ma ir su kuo kurį laiką teks gyven­ti, ką tėvai gali paveik­ti savo elge­siu, kas gali būti aktyvių veiksmų priežas­ti­mi.

Pavyzdžiui, paaugliams atsiri­bo­ji­mas yra nor­malus dalykas, nors tai kelia ner­imą tėvams, kurie jauči­asi neval­do­mi ir neži­no, kas vyk­s­ta su jų vaiku. Tači­au jei izo­liaci­ja deri­na­ma su dis­fori­ja – nuo­la­tine niūria ir pik­ta nuo­tai­ka, tai gali būti nor­mos vari­antas arba ne.

Nuo­taikos sutriki­mai — Mayo klini­ka

Be to, izo­liaci­ja savaime nereiškia, kad atsi­tiko kažkas blo­go. Tači­au dėl to tėvai gali nežinoti, kad atsi­tiko ar vyk­s­ta kažkas blo­go. Pavyzdžiui, paauglys patiria patyčias mokyk­lo­je, jis neprašo tėvų pagal­bos, pats nesusit­varko, paky­la depresinė nuo­tai­ka, jis nenori eiti į mokyk­lą, blo­giau mokosi, tėvai bar­ti jį — tai blo­ga situaci­ja.

Tai yra, viena ver­tus, uždaras elgesys yra nor­malus paaugliams, kita ver­tus, ver­ta pasikon­sul­tuoti su psi­cho­logu, kad išsi­aišk­in­tumėte, kas vyk­s­ta su vaiku. Ir pagrind­inė rekomen­daci­ja tėvams čia visa­da yra tokia: sumažinkite spaudimą. Sunku užmegzti san­tyk­ius su paaugliu, kai, viena ver­tus, jis yra bara­mas dėl prastų studi­jų ir elge­sio, kita ver­tus, tiki­masi pasitikėji­mo ir noro kalbėtis.

Paaugli­ai – Amerikos psi­chologų aso­ciaci­ja

5. Kaip užmegzti santykius su paaugliu?

Pir­mi­au­sia turė­tumėte nus­toti gri­au­ti san­tyk­ius: nuvert­in­ti, kri­tikuoti, įžei­d­inėti, žem­inti ir elgtis kaip prižiūrė­to­jas. Sunku kalbėti apie pasitikėjimu grįs­tus san­tyk­ius tarp viršininko ir paval­dinio.

Tai laiko­tarpis, kai tėvams labai sunku: kyla ner­i­mas dėl vaiko ateities ir jaus­mas, kad išor­inė kon­trolė pade­da jam įsitvirt­in­ti šio­je ate­ity­je arba gau­ti pre­mi­ją už tolesnį vystymąsi. Panašu, kad nus­to­jus kon­troli­uoti paauglį, jo gyven­i­mas pavirs žemyn. Pasiro­do kaip svarstyk­lės: ant vienos – geri san­tyki­ai, ant kitos – gera ateitis.

Tači­au paaugli­ai šia prasme yra labai ori­entacini­ai – jie nesilei­džia suval­do­mi. Tai yra, tėvai ban­do, gri­au­na san­tyk­ius, bet rezul­ta­to nėra.

Tai gal­i­ma papras­tai par­o­dyti kon­sultaci­jų metu. Psi­cholo­gas užduo­da tėvams klausimą: „Ką tu darai? Atsako tėvai. Tada psi­cholo­gas klau­sia, kokio rezul­ta­to jie nori ir ką gau­na. Pasi­daro aišku, kad jie nėra vien­o­di. Kai tėvai supras, kad jų veiks­mai yra nepro­duk­tyvūs, jiems gali būti lengvi­au nus­toti juos dary­ti.

Paauglystė­je ben­drav­i­mo prašy­mas keiči­asi. Jei anksči­au buvo didelis, stiprus suaugęs ir mažas, prik­lau­so­mas vaikas, tai dabar paauglys nori kitokio požiūrio į save – net jei iš tikrųjų jis vis dar mažas ir prik­lau­so­mas. Svar­bu, kad tėvai per­si­galvotų.

Yra papras­tas gyven­i­mo įsi­lauži­mas. Supa­prastin­tai įsi­vaiz­duokime, kad yra dvi komu­nikaci­jos funkci­jos:

1. Žmo­gaus: apsikeiti­mas infor­ma­ci­ja, emo­ci­jomis, įspūdži­ais – taip ben­drau­jame su drau­gais.
2. Tėvų— kon­trolė, valdy­mas, planav­i­mas, moty­vav­i­mas.

Galite ste­bėti save, kad supras­tumėte, koki­ame vaid­meny­je ben­drav­i­mas su paaugliu vyk­s­ta daž­ni­au­si­ai. Daž­ni­au­si­ai tai būna tėvų vaid­muo: mažai laiko ben­drauti su vaiku, iš direk­tyv­inės pozi­ci­jos sten­giamės „padary­ti“ mak­si­mal­ią naudą. Tai turi nedidelį poveikį, tači­au žala san­tyki­ams gali būti didelė.

Norint užmegzti kon­tak­tą, svar­bu suvien­od­in­ti dviejų vaid­menų pusi­ausvyrą, o dar geri­au – pakreip­ti ją priešin­ga kryp­ti­mi. Tai yra, rask laiko paben­drauti su paaugliu kaip su žmogu­mi, kai tėvams iš jo nieko nereikia.

6. Ar skiriasi bendravimas su paaugliais pagal amžių?

Manoma, kad jau­ni­au­sia paauglystė – 11–13 metų, vyres­nio­ji – 14–17 metų. Tai sąly­gi­nis skirsty­mas, ribos svyruo­ja: yra vaikų, kurie būda­mi 11 metų pagal daugelį para­metrų jau įžengė į vėlyvą paauglystę, ir yra tok­ių, kurie, būda­mi 15 metų, vis dar turi vėjas jų galvose.

Paauglystės eta­pai — Amerikos pedi­atrų akademi­ja

Ankstyvo­ji paauglystė yra maži­au pato­gi. Paaugli­ai dar tik vaikai, bet jau su hor­monų audromis, emocinės sfer­os pokyči­ais, nead­ek­vačiomis emocinėmis reak­ci­jomis, kitokio ben­drav­i­mo prašy­mais, protes­tais prieš tėvus.

Tai kaip per tre­jų metų krizę: svar­biau­sia – kantry­bė. Jums tiesiog reikia išgyven­ti šį laiko­tarpį, kad nesug­ad­in­tumėte san­tyk­ių. Tokio amži­aus paaugli­ai nelabai suval­do­mi: prieš tris min­utes vaikas kalbėjo sveiko pro­to, o dabar jau lak­sto ant galvos ir keiki­asi. Jie pras­tai susi­val­do, savęs nesupran­ta – nereikėtų tikėtis, kad vaikas elgsis kaip suaugęs.

Vyres­ni­ame amži­u­je paaugliams jau lengvi­au susi­valdyti, jei jie elgiasi neteisin­gai, jie gali sąmoningai nemegzti kon­tak­to su tėvais. Jie turi savų motyvų, interesų, labi­au pas­inėrę į san­tyk­ius su ben­draamži­ais, jiems svar­biau ne kieky­bė, o šių san­tyk­ių koky­bė.

7. Ar galima kaip nors paveikti paauglį?

Čia svar­bu užduoti sau klausimą: ar jam būti­na norėti atlik­ti kok­ius nors veiksmus, ar ne. Tai dvi visiškai skirtin­gos strate­gi­jos.

Kai paaugliui reikia tiesiog atlik­ti reiki­a­mus veiksmus, praside­da grasin­i­mai, baus­mės, kyšininkav­i­mas, šan­tažas, manip­u­liaci­jos. Gru­bi­ai tari­ant, „kaip priver­sti jį atlik­ti namų dar­bus prieš sėdant prie kom­pi­u­te­rio“. Tok­iu atve­ju tėvai vaiko moty­vaci­ją pakeičia sava, bet jis ir taip neturi.

Antras vari­antas – „užaug­in­ti“ paauglį, kad jis pasirink­tų namų dar­bus atlik­ti tin­ka­mu laiku ir nereikėtų priver­sti­nai. Čia yra du kom­po­nen­tai:

1. Kur­ti san­tyk­ius: Paauglys klausys savo tėvų, kai su jais užmegs gerus san­tyk­ius.
2. Padėkite jam galvoti- ben­draukite ne tezėmis ir instruk­ci­jomis, o dau­giau klausi­mais ir klausy­mu.

Tai lėtas ir sunkus kelias, nes paauglys ilgai gyvens nesior­i­en­tuo­damas į ateitį ir neskaiči­uo­damas pasek­mių. Čia tėvų užduo­tis – neuž­gesin­ti būsi­mos moty­vaci­jos pačio­je užuo­maz­go­je, padėti vaikui išmok­ti mąstyti ir pri­imti pagrįs­tus sprendimus.

Tas pats galio­ja ir rizikingoms situaci­joms – užuot nuo visko saugo­jus paauglį ir viską uždraudus, logiški­au jį išmokyti mąstyti. Draudi­mai nepadės, jei paaugliui būti­na adek­vači­ai pasirink­ti ir kažko atsisakyti.

Jei tiesiog uždrausite, tam tikru momen­tu grupės spaudi­mas bus stipres­nis už tėvų draudimus arba norėsite pabandyti, arba norėsite tai dary­ti nepaisy­da­mi tėvų ir draudimų. Kon­struk­tyvi­au nukreip­ti pas­tan­gas, kad paauglys vystytųsi, mąstytų, bręstų, užduotų klausimus.

8. Ar visi patiria paauglystės krizę?

Paauglystę išgyve­na visi: vie­niems ji inten­syves­nė, kitiems – maži­au. Jei viskas yra visiškai sklan­du ir nieko neįvyk­s­ta, mano nuomone, tai yra įtarti­na. Čia arba tėvai neži­no, o paauglys kažką gudri­ai daro, arba viskas taip sureg­uli­uo­ta, kad vaikas ser­ga neu­roze ir per daug nori būti geras.

Dėl to vėli­au gali kilti prob­lemų, kai paauglys palieka tėvų kon­trolę, pavyzdžiui, išvyk­s­ta mokytis į kitą miestą.

Kar­tais nutin­ka taip, kad jau būdamas 30–40 metų psi­choter­api­jos metu žmo­gus suvokia, kad paauglystės nepatyrė ir dabar ją išgyve­na.

9. Kaip tinkamai reaguoti į tikrai blogą elgesį?

Svar­bu atsakyti į du klausimus: kiek tai man svar­bu ir ko noriu dėl to pasiek­ti.

Pavyzdžiui, tėvai pamatė, kad jų vaikas rūko. Jei trenksite paaugliui į kak­lą ar ant jo šauk­site, gal­būt per artimi­au­sius porą mėne­sių jo nebe­matys su cig­a­rete, tači­au tai negaran­tuo­ja, kad jis kitur nerūko. Tai yra, tok­ie veiks­mai neveikia.

Ate­ity­je tok­ių baus­mių gali atsiliep­ti dau­giau. Jei paaugliui vėl rūkant atsi­tiks kažkas blo­go, pavyzdžiui, kažkas jį tvirki­no, jis gali nieko nepasakoti tėvams, nes bijo, kad bus bara­mas už rūkymą.

Jei norite, kad paauglys nerūkytų, reikia ugdyti nor­malų požiūrį į save, sav­i­gar­bą, paaišk­in­ti, kad tai kenkia sveikatai. Tai yra laip­sniškas proce­sas, kurio negal­i­ma pasiek­ti iškart reaguo­jant į cig­a­retes.

Tokios situaci­jos yra sunkios ir reikalau­ja daug ramy­bės. Kad vaikas nenueitų slidžiu keliu, jis turi turėti savo galvą ant pečių, o mušė­jai negali susikur­ti jo galvos.

Svar­bu atsižvel­gti į šeimos nor­mas ir taisyk­les. Pavyzdžiui, jei namu­ose rūkyti negal­i­ma, o paauglys rūko vir­tu­vė­je, tuomet teks laikytis taisyk­lės: jūs nerūkote namu­ose, taškas.

Gera išsi­aišk­in­ti, kodėl taip atsi­tiko. Paauglys daž­ni­au­si­ai supran­ta, kad jo tėvai sprogs, daž­nai tai būna pro­vokaci­ja, iššūkis dia­logui. Jei supr­a­site priežastį, galėsite tin­ka­mai reaguoti.

Tam įtakos turi ir tėvų elgesys: jei patys tėvai rūko, jie negalės paveik­ti vaiko argu­men­tais apie neigia­mus rūky­mo aspek­tus. Tok­iu atve­ju, jei paauglio netenk­i­na rūky­mas, belieka vien­as kelias – nusis­tatyti taisyk­les, pavyzdžiui, apri­boti rūkymą namu­ose ir tikėtis, kad jis, gal­būt, laikui bėgant pats mesti rūkyti.

10. Ar paaugliui reikia kokių nors ribų?

Teisin­go atsaky­mo į šį klausimą nėra. Pagrind­inė tėvų užduo­tis – rasti pusi­ausvyrą.

Svar­bu savarankiškai ar su psi­chol­o­go pagal­ba nus­pręsti, kas yra esminė ir kok­ių taisyk­lių tėvai nori primygti­nai reikalau­ti.

Kiekvien­as turės skirtin­gus atsaky­mus, nėra vien teis­ingų taisyk­lių ir apri­bo­jimų. Vie­niems tai grįžti tam tikru laiku, kitiems išjungti pro­gramėles 22:00, tretiems manda­giai pasikalbėti ir pan.

Čia svar­bu sau sąžiningai atsakyti ir nereikalau­ti iš paauglio to, kas nėra itin reikalin­ga ir ko negal­i­ma pasiek­ti. Nereikia laikyti griež­tos vadelės paaugliui.

Yra algo­rit­mas, kuris pade­da atsikratyti nereikalingų taisyk­lių:

1. Būti­na punk­tas po taško surašyti konkrečių reikalav­imų ir apri­bo­jimų sąrašą. Pavyzdžiui, „mokytis įpras­tai“ nėra konkre­tus reikalav­i­mas. Jei iššifruo­ji, tai gali būti: turi mokytis su A iš pagrin­dinių dalykų, bent su B iš visų kitų dalykų, vakare susikrauti kuprinę, atlik­ti vis­us namų dar­bus neap­gaud­inė­dama, eiti į mokyk­lą tvarkingais drabuži­ais, pus­ryči­auk prieš mokyk­lą, nevaidink pra­vaikš­tos, neleisk moky­to­jui būti gru­bi­am ir dar kažkas. Užrašius reikalav­imus, matomas visas vaiz­das.
2. Rinkitės reikalav­imus, kurių nesi­laiko­ma, todėl nuo­lat kyla kon­flik­tų, o dėl jų neįvykdy­mo niekas nemirė.

Dėl to daž­ni­au­si­ai susi­daro toks vaiz­das: daug energi­jos išeikvo­ja­ma reikalau­jant laikytis taisyk­lių, kurių vis tiek nesi­laiko­ma ir nieko baisaus neįvyk­s­ta.

Tėvai daž­nai bijo, kad jei nus­tos ko nors reikalau­ti, taps blo­gais tėvais. Tači­au nesi­baigiantys reikalav­i­mai nestip­ri­na tėvų pozi­ci­jų ir nekeičia vaiko moty­vaci­jos – tai tik drebi­na orą ir did­i­na kon­flik­tų skaičių.

Plėtros rėmai ir nor­mos reikalin­gi, tači­au jie turi būti adek­vatūs ir pagrįsti. Su paaugli­ais svar­bu atsim­inti, kad jiems teks viską pateis­in­ti. Ir tai yra pui­ki prak­ti­ka: jei bandysite paaišk­in­ti savo reikalav­imus, iškart pamatysite tuos, kurių būt­inu­mu patys tėvai nėra tikri.