Ko mus gali išmokyti vaikai?

Daž­nai neturė­da­mi laiko vaik­iškiems žaidi­mams, mes suau­gusieji daug ką praran­dame. Vaikai moka tai, ką mes esame pamiršę, ką esame užs­paudę, o gal net nuo savęs paslėpę.

Vaikai moko laisvės. Laisvės elgtis be gėdos, be ribų, be rėmų, nepaisant gam­tos dės­nių. Vaikai moko buvi­mo čia ir dabar ir vaik­iško sąmoningu­mo per nau­jumą, per ste­bėjimą įprastų dalykų. Jie mato pasaulį nesug­ad­in­tomis akimis, jiems įdo­mus ir vikšras, ir vabalas, ir debesys ir pur­vo gabalėlis. Vaikai moko ne lin­i­jinio mąsty­mo, jie peržen­gia priežasties- pasek­mės ribas ir mąs­to lais­vai ir erd­viškai. Jiems tikros yra ir fan­taz­i­jos, ir sva­jos, tikros ir pasakos ‚ir mitai, jų pasaulis daug plates­nis. Vaikai moko nuosta­bos, vidiniu dži­augsmu užkrėsti viską ką mato, ką liečia ir kuo tiki. Vaikai moko dži­augsmo. Kuo skiri­asi vaiko žaidi­mas nuo suau­gu­sio žaidi­mo? Ne, tikrai ne tech­nologi­jų nau­ju­mu, pats žaidi­mo proce­sas skiri­asi vidinio dži­augsmo išgyven­imu. Net tada, kai vaiko vei­de nėra šypsenos, ar dži­u­gios nuo­taikos atspalvio, vaikas dži­au­giasi savo vidu­je žais­damas. Neper­traukite vaiko, jam žaidžiant, vaikas vys­tosi, auga vidu­mi, kūry­biškai tob­ulė­ja žais­damas. Tuo metu jam dau­giau svarbes­nis yra žaidi­mas, nei val­gis, mie­gas, ar dar kas kita.

Norė­da­mi vaikams ugdyti kūry­bingumą turime suvok­ti, kad pagrind­inė mūsų užduo­tis nestab­dyti vaiko kūry­bingu­mo, užgožiant jį savom taisyk­lėm, patari­mais, rekomen­daci­jomis ar nereikalin­ga pagal­ba. Kūry­bingu­mo ugdy­mui nereikia spe­cial­ių priemonių, nereikia pasiruoši­mo, tai veik­la ori­en­tuo­ta ne į rezul­tatą, tai veik­la ori­en­tuo­ta į pro­cesą. Svar­biau­sia yra pil­nas įsi­trauki­mas į ben­drą veik­lą. Vaikai labai intu­ityvi­ai jaučia tėvų atsainų žaidimą kar­tu ir jie patys pasiū­lo tėvams baigti žaisti, lyg juos atleis­da­mi nuo šios parei­gos, pal­i­u­o­suo­da­mi iš šio dar­bo.

Kūry­bingumą gal­ime lav­in­ti pasitelk­da­mi vaiz­duotę, pats paprasči­au­sias pavyzdys yra debesų ste­bėji­mas ir bandy­mas jiems sug­alvoti pava­din­imus, įžvel­gti besikeičiančius vaiz­dus, juose kažką atpažin­ti. Kur­ti istori­jas iš to , kas vyk­s­ta čia pat, šalia.

Vaikų ir suau­gusių kūry­bingumą gal­i­ma pademon­struoti labai papras­tu eksper­i­men­tu, štai rankose aš turiu pieš­tuką, kiek skirt­ingų daik­to pri­taiky­mo būdų jūs galite sug­alvoti? Penkis ar dešimt sug­alvo­ja suaugę ir iki penki­as­dešimt sug­alvo­ja vaikai. Jiems nėra realy­bės ribų, pieš­tukas gali turėti mamą ir turėti broliukų ar sesučių, jis gali būti mod­er­nus įrankis nosi­ai ar ausi­ai pakrapš­tyti ir orna­men­tų purve ar smė­ly­je kūri­mo įrankis. Kodėl gi ne? Ar užduo­ty buvo pam­inė­ta, kad reikia realaus pri­taiky­mo?

Štai šis papras­tas eksper­i­men­tas gali tap­ti puik­iu lavin­i­mo žaidimu vaikams ir jums, kas dau­giau ko sug­alvos?

Svar­bu lav­in­ti ne tik kūry­biškumą, bet ir kūry­binį dži­augsmą. Suaugę kūry­bą ima vert­in­ti per vertės prizmę, vaikai tai verti­na per emocinį mal­on­umą. Skat­in­ti vaikus turime dėl pro­ce­so ir jo teiki­amo mal­on­u­mo, o ne dėl rezul­ta­to. Nes rezul­tatas yra jau sko­nio reikalas, vien­am patiks, kitam ne.

Įsi­trauki­mas. Ugdant vaiką nepakan­ka jo dienot­varkę užimti nuo­la­tini­ais būre­li­ais, svar­bu skir­ti laiko tėvų ir vaikų ben­drav­imui. Koky­bišką buvimą kar­tu verti­na net ir skait­meninė vaikų kar­ta. Gera yra laiką leisti žaidžiant vaid­menų žaidimus. Paprasti, bet naudin­giausi yra šeimos ir namų žaidi­mai. Vaid­in­ti namus, atlik­ti tėčio, mamos, bro­lio ar moči­utes vaid­me­nis pasikeičiant yra naudin­ga tam, kad vaiko empati­jos jaus­mas lavėtų ir didėtų suvoki­mas, ką reiškia būti mama ar tėčiu. Žaidimu paver­s­ta tėčio ar mamos diena, kai vaikas per­i­ma visas suau­gu­sio pareigas, o suaugęs tam­pa vaiku, ugdo vaikui atsakomy­bę ir pareigų sam­pratą.

Pil­nas įsi­trauki­mas į žaidimą reiškia žaidi­mas abejomis rankomis ir be pašal­inės veik­los už žaidi­mo, negalvo­jant, ką teks nuveik­to paskui. Suaugę žmonės nuo­bodži­au­ja žais­da­mi, nes nege­ba patir­ti žaidi­mo dži­augsmo arba yra pavargę nuo savo dienos dar­bų.

Dialogi­nis žaidi­mas, kai sug­alvo­jate vaid­me­nis ir iš jų tiesiog kalbė­da­mi kuri­ate istori­jas. Viena iš tokio žaidi­mo variaci­jų yra viešu­mo­je pasirink­tų žmonių ste­bėji­mas ir jų įgarsin­i­mas. Tin­ka kav­inė, lais­valaikio ir poil­sio erd­vė, sto­tis.

Žmonių ste­bėji­mas ir bandy­mas atspėti jų istori­jas, lav­ina vaiko pastabumą ir lei­džia pagal ste­bimus požymius atpažin­ti kito žmo­gaus emo­ci­jas, pro­fe­si­ją, gal net istori­ją. Dal­i­ji­mas savo įžval­go­mis ir nuomonėmis turtiname savo vaiką.

Juok­ingų istori­jų kūri­mas, fan­taza­v­i­mas paeil­iui, kas šau­na į galvą. Vaikai tą žaidžia vien­as su kitu saky­da­mi: “ o žinai kas būtų, jei dabar tu būtum be kojų ar rankų, o kas būtų jei tavo vei­das tap­tų žalias ir iš nosies lystų makaron­ai…”

Nuo­bo­dulys yra puikus ped­a­gogas, kuris motyvuo­ja susi­galvoti nau­jų veik­lų. Laisvi nuo­bo­dulio ini­ci­juoti žaidi­mai labai daug pasako apie vaikų vidinius tal­en­tus. Vaikys­tės žaidi­mai daugeliui yra tapę pro­fe­sine veik­la, nes tai, ką tu nev­erčia­mas žaidei, tuo galė­tum užsi­imti ir suaugęs. Nuo­la­ti­nis suau­gu­sius žmones varginan­tis klausi­mas “ką man veik­ti”, turėtų virsti atsaky­mu “pabandyk nieko neveik­ti”. Tik erd­vė , neap­krauta skait­meninėmis tech­nologi­jomis, ir neapri­b­o­ta “nelieči­amų daik­tų” stir­tomis lav­ina vaikų vaiz­duotę. Nuo­bodži­au­da­mi vaikai ima skaityti, rašyti, kur­ti, piešti, fan­tazuoti. Tik iš fan­tazuo­to­jų gim­s­ta geni­jai, tad nežudykime vidinių vaiko geni­jų savo siau­ru realy­bės suvokimu.

Vei­do mimikos žaidi­mai su vei­drodžiu, “o par­o­dyk kaip tu atro­dai supykęs…,o padaryk, lyg pyk­tum dar labi­au…” , o “kaip tu par­o­dai, kad tau gėda”? Savęs pamaty­mas vei­drodžio atspindy užtvirti­na suvokimą, kad emo­ci­jas gali matyti ir kiti. Lei­džia sinchro­nizuoti jauseną ir mimiką. Juokas ir geras nusiteiki­mas suar­ti­na vaikus ir tėvus, lei­džia vaikui pasitikėti sav­i­mi ir suau­gu­siu. Vaikai mokosi kopi­juo­da­mi, iš pavyzdžio, jei suau­gu­sio vidus dis­on­uo­ja su išore – tokio elge­sio išmok­s­ta ir vaikai.

Pastabu­mo, dėme­sio, atminties moko papras­tas žaidi­mas, kurio metu užduo­tis yra pasi­vaikščio­ji­mo metu suskaiči­uoti maty­tus šunis, kates, pames­tas pirštines, pamaty­tas raudonas maši­nas. Jei žaidimą nenu­trauk­da­mi tęsite ištisą savaitę, pasitelk­da­mi ir sukur­tas istori­jas, “o kas galėjo pamesti šią piršt­inę?”, o “kur gyve­na tas šuo, kuo jis var­du, ką jis mėgs­ta”? – lavin­site vaiko dėmesį ir ilgalaikę atmintį, be to ir kūry­bišką mąstymą, bei pasako­ji­mo meną.

Vaikai mėgs­ta ir atminties žaidimus. Papasakoti dienos įvyk­ius nuo pabai­gos į pradžią, nuo vakaro iki ryto, tok­iu būdu jūs suži­nosite, ką veikė vaikas, o jis galės ugdyti savo atmintį ir kūry­bingumą.

Kūry­bingumą gal­i­ma ugdyti per pasako­jimus. Bandykite pakur­ti ateities planus, pabur­da­mi, nus­pė­da­mi metų įvyk­ius.

Ugdyti sąmoningumą gal­i­ma ir per judesį ir judėjimą. Vaikščio­ji­mas imi­tuo­jant gyvūnus, keičiant tem­pą.

Svar­bi reflek­si­ja po kiekvienos kūry­binės užduoties, kaip jauči­asi, kas patiko, netiko. Kiekvien­as žaidi­mas ar eksper­i­men­tas turi būti baigia­mas ne staiga, o pasiliekant laiko pasi­dal­i­jimui, ką jis mums davė, kuo praturtino ir pradži­ug­i­no. Žaidžiant kar­tu dings­ta riba tarp to, kas ugdo, o kas ugdosi, žaidime visi lygūs.

Dai­va Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geš­tal­to ter­apeutė