Humoro jausmas ir riba

Man prastai su humoro jausmu. Aš prisipažįstu. Man retai kada juokingi tie populiarūs juokai, banalūs pokštai (iš kurių visi krykštauja), retai sutinku mane prajuokinančių žmonių. Iki ašarų. Juokingiausi anekdotai man tie, kurių paprastai kompanijoj nepapasakosi. Reikia labai stipriai apsižvalgyti kas sėdi šalia. O kartais mintyse kyla absurdiška idėja ir galiu pati sau užsikrykštauti, kur besėdėčiau. Mano juokavimai dažnai pakimba ties riba, kai nežinai ar dabar žmogus nusijuoks, ar vožtels. Ir nors pati sau galiu ašaroti iš linksmumo, privaloma viską pabaigti posakiu: “juokauju”. Tai yra baisiausia, paaiškinti, kad čia buvo pokštas. Žinot, kai pasakai pokštą, o tada tarsteli, ei, čia buvo pokštas. Ir visi dirbtinai nusijuokia.

Man labai juokinga būna, kai aš tampu bejėgė ir nebesugebu susitvarkyti su savimi. Kai man labai skauda, aš juokiuosi pro ašaras. Kai skauda kitaip, tik ironiškas žvilgsnis į save ir pasakymas: “o taip, dabar suskysk ir pabūk boba, kaip visos” padeda susiimti. Ir tas mano juokas labai gąsdina aplinkinius. Pamenu, kažkada mėginau nueiti iki poliklinikos, kuri yra per kiemą nuo mano namų. Ir sustojusi vidury kiemo, skambinau draugui, negalėdama nustoti juoktis sakiau, kad žinai, aš nebenueisiu. Nei pirmyn, nei atgal. Ir kas man buvo juokingiausia tuo metu, kad kiemas be gatvės. Tai net jei jis atlėktų metęs visus reikalus, turėčiau eiti toliau pati, nes niekas niekur nenuvežtų…

Turiu (o gal turėjau) labai atkaklų gerbėją. Kentė visus mano neatsiliepinėjimus į skambučius, o netyčia atsiliepus pasisakymus: “oi negaliu kalbėti, tuoj persuksiu”. Ir niekada neperskambinau. Vis žadėjau eiti arbatos su juo ryt poryt, o taip ir nenuėjau. Jis labai entuziastingas abstinentas, tai aš visada į jo “ką veiki?” atsakydavau bet kokiu sakiniu, kuriame įsiterpdavo kokio nors alkoholio pavadinimas. Kantriai tvėrė mane. O šiandien darbe neturėjau ką veikti, tai smsinom pusę dienos apie tai, kad jo vieta po mano kvepiančia pėdute. Ir man buvo taip juokinga. Kol staiga supratau, kad jam jau seniai nebejuokinga ir kad jis jau rimtai palinkėjo man sėkmės gyvenime. Na atrašiau, kad žinai, pokštas, man buvo juokinga, ir vis dar yra. Palinkėjo sėkmės dar kartą.

Labai stipriai susimąsčiau apie tas ribas. Jei tas žmogus man tikrai labai būtų patikęs… Pajuokauju aš čia savo stiliumi, pabūnu ta šiek tiek pamišusia savimi ir viskas… 🙂 tuo ir baigiasi. Ir taip būna labai dažnai. Gero draugo naują šukuoseną pavadinau Byberio plaukučiais. Ir gavau baną visam vakarui. Bet jis man gražus net su to žvaigžduko plaukais. Teko atsiprašinėti kitą rytą. O, kas blogiausia, aš pati krykštavau visą laiką iš savo pokštų. Ir dar net dabar šypsausi apie tai pagalvojusi.

Ir ar man vienai taip būna, kad žiūrint komediją visi juokiasi kartu, o aš kažkaip atskirai, kai kiti tyli? Labai dažnai būna. Tai stengiuosi komedijas žiūrėti viena.

Vienintelė mintis gera, kad retkarčiais sutinku žmonių, kurie juokiasi su manim kartu. O ir didžiausia mano būsimo vyro privalumas manau bus, kad jis mane prajuokins. Ir kad jam nereikės paaiškinti, kad mano pokštas buvo pokštas. Ir kuris pakęs mano juoko priepuolius pasakojant tik man vienai juokingus anekdotus. Bet pvz šitą pasakodama užsikūkčiojau ir gal per dešimt minučių aš tik jį įveikiau. Žmogui, kuriam pasakojau, ne tiek jau anekdotas buvo įdomus, kiek mano priepuolis: “tuoj aš tau papasakosiu”.(Žmona vyro klausia: “ar tu kada nors pasisioji duše?” Na vyras sako: “būna tokie netyčiukai”. Žmona pasibaisi: “netyčiukai? kaip galima pasisioti netyčia?” “Žinai, brangioji, būna kartais, kad kakojant netyčia ir pasisioji”.) Man vis dar tai juokinga. O dieve…

Ir kada suprasti, kad riba jau peržengta? Ir kad dar galima greit susirinkti žaislus ir bėgti atgal už jos? Kol dar galima nubėgti? Kada riba tarp draugystės ir jau nebe šiaip draugystės peržengiama? Kai supavydima? Kai stengiąmasi, kad tavęs supavydėtų? Kai rašinėjamąsi iki ryto? Ar kai jau šnekama telefonu iki ryto? Kai atsitikus net ir menkam įvykiui tuoj norisi pasipasakoti? Kuris požymis yra riba? Aš pvz turiu vieną vyrą savo gyvenime, kurio negalėčiau net draugu pavadinti, bet kai jam parašau, ei, už ką tu mane mylėtum, jei mylėtum? Jis visada atrašo už ką. Papunkčiui. Arba kai paprašau lašo švelnumo, gaunu smsinį bučkį. Ir mes niekada nebūsime nei draugai, nei kažkas daugiau. Esu tikra, kad tos ribos neprieitumę net dviese išgėrę po butelį martinio. Nors jam ir juokingas mano humoro jausmas. Ir ir ir, kai aš nieko neklausiau jo, ir nieko nesakiau, gavau jo sms: “vis tiek tu geriausia”. Ech, nuostabus vyras, pagalvojus… O kodėl peržengti ribą iš draugystės į kažką daugiau galima? O peržengti ribą iš kažko daugiau į draugystę jau nebe?