Gebėjimas žaisti gali būti gyvybiškai svarbus

„Dėl kūry­bišku­mo nus­lop­in­i­mo galite padėkoti tiems, kurie kažka­da jums pasakė „užteks žaisti, eik mokytis“, – sako akto­rius, režisierius, dra­matur­gas Jus­tas Tertelis. Jo paties mėgsta­mi vaikys­tės žaidi­mai suau­gus tapo myli­ma pro­fe­si­ja ir jis iš visos širdies lin­ki tėvams netrukdyti vaikų kūry­bišku­mui. Kon­fer­en­ci­jo­je „Atsakinga tėvys­tė“, kuri vyko „Lit­ex­po” cen­tre jis skaitė pranešimą „Kūry­bišku­mo pradži­amok­slis: arba ką tėvams turi pasakyti menininkas?“.

Dabar pop­u­liar­i­u­ose įvair­i­u­ose kūry­bišku­mo moky­mu­ose suau­gusiems kar­tais teigia­ma, kad visi vaikai yra kūry­biš­ki, o aug­da­mi jie tą kūry­biškumą daž­nai „pameta”. Ar tikrai taip yra: ar vaikai savaime yra kūry­biš­ki, ar reikia juos mokyti toki­ais būti?

Nežin­au tų mokymų, apie kuri­u­os klau­si­ate, nežin­au, ar visi vaikai yra kūry­biš­ki, bet tikrai žin­au, kad absoliu­ti dau­gu­ma vaikų moka… žaisti. Ar paste­bėjote, kada vaikai išmok­s­ta žaisti? Ar juos kas nors to išmoko? Gebėji­mas žaisti skirtin­gais tarp­s­ni­ais vaikams yra labai svar­bus. Gal net gyvy­biškai svar­bus. Kaip jūs man­ote, kam šis gebėji­mas mums yra duo­tas? Būtent gebėji­mas žaisti daž­nai „pasimeta” ugdant žmogų. Žinome tą skam­bią frazę – vaikas žais­damas mokosi pažin­ti šį pasaulį. Keista, tiesa? Žais­damas mokosi. Kodėl šis būdas „nužu­do­mas” vėles­ni­ais žmo­gaus vysty­mosi eta­pais? Vėli­au žmo­gus tik mokosi. Mokosi nebežais­damas, „rim­tai”. Kol žmo­gus yra mažas, atro­do, nereikia rūpin­tis tuo, jog jis moka žaisti. Tik kai užaugame supran­tame (arba ne), kad kažką praradome, kažkok­ią pil­natvę ir gyven­i­mo dži­augsmą. Hm, tada nus­pręndži­ame, kad reik­tų nueiti į „kūry­bišku­mo kur­sus”.

Didžio­ji dau­gu­ma meno pasaulio bei kuri­ančių pro­fe­si­jų žmonių (sąmoningai ar ne) suvokia, kad žaidi­mas (žodži­ais, spalvom­is, gar­sais, idėjomis, įvaizdži­ais, infor­ma­ci­ja, per­son­ažais ir visu kuo tik įmanoma) yra rak­tas į vaiz­duotę, smal­sumą, ben­dradar­biav­imą, atkak­lumą. Į visa tai, ką mes – suaugę, vad­i­nam kūry­bišku­mu. Suaugę jau žiūrime į tai kaip į „naud­ingą” gebėjimą. Gebėjimą, kurį kažkur pametėme, pamiršome. Dėl savo kūry­bišku­mo nus­lop­in­i­mo galite padėkoti tiems savo ugdy­to­jams, kurie kažka­da jums pasakė „Užteks žaisti, eik mokytis.”

Žaidi­mas daž­nai (ypač mūsų švi­eti­mo sis­te­mo­je) yra ne tik neįverti­na­mas, bet nuverti­na­mas ir klaidin­gai pan­io­ja­mas su neat­sakingu­mu, ner­im­tu­mu. Atvirkšči­ai, man­au, tai yra labai rim­ta ir svar­bu. Visi kūry­binių pro­fe­si­jų žmonės tai ir daro – žaidžia. Žaidžia atsakingai, pro­fe­sion­a­li­ai ir už pini­gus.

Tėvai, norė­da­mi, kad jų vaikas būtų kūry­biškas, daž­nai užrašo jį į dau­gy­bę būre­lių, papil­domų veik­lų. Ar tai pade­da kūry­bišku­mui? Viena ver­tus – plečia­mas jo aki­ratis, bet iš kitos pusės, vaiko dienot­varkė kar­tais atro­do tokia pri­grūs­ta, kad joje laiko kūry­bišku­mui ir vaiz­duotei nebe­lieka.

Žino­ma, šiuo klausimu kievien­as turės savo nuomonę, bet aš man­au, jeigu vaikas nori, reik­tų suteik­ti visas sąly­gas jam domėtis ir smal­sauti. Pažin­ti, išbandyti kuo dau­giau dalykų. Kitas reikalas, jei tai yra „tėvų planas” ir vaikas bei jo norai yra neiš­girsta­mi. Čia gal­ime pabandyti kiekvien­as sau atsakyti: jei mane mano myli­mas žmo­gus ver­stų per prievartą lankyti kok­ius nors kur­sus, kok­ie mano jaus­mai ir veiks­mai tai lydėtų? Skir­tu­mas tas, kad suaugę mes gal­ime su tok­iu „mylimu žmogu­mi” disku­tuoti, ginčytis, nus­toti mylėti, gali­au­si­ai išsiskir­ti. O kaip tu gali nus­toti mylėti tėtį ir mamą? Juk su jais negali išsiskir­ti. Reiškia reikia kažkaip su tuo pykčiu ir neteisybe tvarkytis pači­am, užg­ni­aužti tai savo vidu­je.

Kitas pasitaikan­tis kraš­tutinu­mas, kai tėvai vaikai, reg­is, lei­džia viską, nes taip nori skat­in­ti kūry­biškumą. Kaip rasti bal­an­są tarp to, kad vaikas tikrai būtų kūry­biškas, lais­vai mąstytų, bet tuo pačiu vis­gi jaustų tam tikras ribas, kurių negal­i­ma peržengti?

Žino­ma, „lei­di­mas dary­ti viską” visiškai nebūti­nai yra kūry­bišku­mo ska­tin­i­mas. Į jūsų klausimą neį­manoma atsakyti, nes kiekvien­as vaikas yra indi­vid­u­alus. Juk visi vaikai yra skirtin­gi. Nėra vieno atsaky­mo, kiek, kada vaikui gal­i­ma leisti ir kiek drausti. Ir bet kok­ie recep­tai čia gali būti klaid­i­nan­tys. Gal­i­ma tik įsik­lausyti į kitų patir­tis. Bet vis tiek tai yra did­y­sis tėvų „dži­augs­mas” – der­in­ti pro­tą ir jaus­mus, nugalėti savo baimes ir įsi­vaiz­davimus ir kiekvieną dieną surasti, kaip jūs sakot, „tą bal­an­są”. Tai gali būti bepro­tiškai sunku, arba bepro­tiškai įdo­mu. Prik­lau­so nuo požiūrio, tiesa?

Kokios priemonės gali paskat­in­ti vaikų kūry­biškumą? Ar jos visiems vien­o­dos? Kaip suprasti, kas labi­au tiks koki­am vaikui?

Vaikas pats jums pasakys. Jei rasite erd­vę ir laiką jį išgirsti. Kūry­bišku­mo lavin­imui nereikia daug. Kaip tik reikia labai mažai. Finan­siškai kūry­bišku­mas yra prieina­mas visiems (šyp­sosi). Vien­ame inter­viu žur­nal­istė pak­lausė „o ką jūs vaikys­tė­je mėgote žaisti?”. Mano biči­ulis pasakė, kad vaikys­tė­je mėgo ieškoti visoki­ausių dėmių ant grindų ir visaip jas „pratęs­da­vo”, apip­ieš­da­vo, padary­da­vo paprasči­au­sias grindų dėmes gyvū­nais, maši­nomis ir pan. O aš vaikys­tė­je mėgau žaidimus kur buvo dau­giau veiksmo, prisi­menu, kad savo kam­bary­je esu keli­avęs po dži­un­gles, kovo­jęs su kryžiuočiais,esu net­gi King Kongą nugalėjęs. Tai va, mano biči­ulis užau­go ir tapo pro­fe­sion­al­iu dizainer­iu, aš tapau pro­fe­sion­al­iu akto­ri­u­mi, režisieri­u­mi, dra­matur­gu. Bet žino­ma, kai kalbame apie kūry­biškumą, visiškai nebūti­nai kalbame apie menininkus. Juk kūry­biškumą gal­ime atrasti labai dauge­ly­je gyven­i­mo sričių, net­gi kas­di­en parkuo­jant auto­mo­bilį.

Ar gali būti, kad kai kurie vaikai iš tikrųjų tiesiog nekūry­biš­ki ir nereikėtų jų spausti toki­ais būti?

Spaudi­mas būti kūry­bišku yra tikrai labai keis­tas. Kūry­bišku­mui skleis­tis tiesiog turi būti sąly­gos, erd­vė. Kaip ir augalas, na jei jam bus šil­ta, drėgna, bus šviesu ir pakanka­mai der­lin­ga dir­va… ar gali būti kad jis nepražys? Matyt, kad gali. Šiam pasauly visko būna.

Ką dar, kaip menininkas, galė­tumėte patar­ti tėvams, nor­in­tiems, kad jų vaikai būtų kūry­biš­ki?

Hm (šyp­sosi). Pradėkite nuo savęs.

Šal­ti­nis: psichika.eu