Kaip peršokti paauglystės „barjerus“?

Mano kaimynės bute vien­as kam­barys, apkli­juo­tas lip­dukais su dan­ty­tais mon­strais ir papuoš­tas užrašu „Eik šalin!“, kone visai šeimai yra tabu. Tie šeši­o­li­ka kvadra­tinių metrų šiuo metu yra duk­ters paauglės zona.

Prisi­menu, kad kadaise ši „mergič­ka“ lak­stė kieme su raus­vais kaspinais ir, links­mai visiems šyp­so­dama, bumb­sėjo kamuoliu į grind­inį. Šian­di­en jos paši­aušti plaukai mir­ga vaivorykštės spalvom­is, akys apvedžiotos juo­du pieš­tuku, o lūpos – mėlynu lūp­dažiu. Jos mama skundži­asi, kad gerąją mer­gytę tar­si kažkas pakeitė – dabar jos vietą užėmė nesukalba­ma, maiš­tau­jan­ti, nežinia ko nor­in­ti, visų „nesupras­ta“ ir labai jau savarankiš­ka paauglė.

Iš tiesų, paauglystė – kone sunki­au­sias išbandy­mas tėvams. Hor­monų audrų, kūno ir psichikos pokyčių paveik­tas vaikas išgyve­na savotišką iden­tite­to paieškų krizę. Tači­au jei pir­mąją, tre­jų metų krizę, tėvams per­gyven­ti pasise­ka paly­gin­ti leng­vai, paauglystės krizė daž­nai šeimai tam­pa kone neįveiki­a­mu bar­jeru. Dirglus, suirzęs, atsikalbinė­jan­tis, prieš­ta­rau­jan­tis – toks vaikas iš tėvų pareikalau­ja pla­tin­inės kantry­bės.

Pasak Vil­ni­aus psi­choter­api­jos ir psi­choanal­izės cen­tro psi­chologės Daivos Balčiūnienės, vien­as ryški­ausių pokyčių paauglystė­je – autoritetų per­skirsty­mas. Iki tol autorite­tu buvu­sius tėvus keičia „viskuo“ paaugliui tam­pantys ben­draamži­ai. Į kam­pą užspeisti tėvai daž­nai neži­no, ko griebtis, iš čia atsir­an­da kraš­tu­tini­ai poel­giai – vieni numo­ja ran­ka: „Et, daryk, ką nori, tik eik nuo mano galvos“, kiti imasi repre­si­jų.

Tuo tarpu psi­chologė pataria iš anksto nusiteik­ti tam, kad kar­tais su paaugliu teks susipyk­ti, kad nus­taty­tos taisyk­lės bus laužo­mos ir atkak­li­ai brėžti elge­sio ribas, ieškoti kom­pro­misų. Kad ir kaip skaud­in­tų atža­los elgesys, nusi­gręžti nuo jo ar jos – nereikėtų, širdies gilu­mo­je jiems labai svar­bu būti tėvų mylim­iems.

Daž­nai tėvai klau­sia, kaip reaguoti, jei paauglė užsi­mano prasidur­ti nosį arba nusiskusti pusę galvos plikai, o kitą pusę nudažyti raudon­ai. Leisti ar drausti? Psi­chologė pataria atsižvel­gti į situaci­ją, juk jei paauglys labai maiš­tau­jan­tis – var­gu ar jis paisys draudimų. Tok­iu atve­ju, gal­būt, geri­au yra išsaugoti gerus san­tyk­ius su vaiku ir užsimerk­ti į jo „stil­i­aus“ apraiškas arba bandyti atkalbėti.

Beje, čia labai gali padėti ypat­ingą autoritetą paauglio akyse tur­in­tys ben­draamži­ai – tarkim, jei pus­bro­lis mes­tels, kad nosy­je auskarus tur­inčios pan­elės jam kelia pasi­b­jau­rėjimą, noro įsiver­ti blizgutį gali nebe­lik­ti akimirk­sniu! O jei matote, kad dery­bas dėl auskaro pralaimėsite, gal­būt geri­au nusileisti ir bent jau atlik­ti pro­cedūrą higien­iškame kabi­nete, nei vėli­au grožėtis draugės bute pradur­ta dukros nosi­mi ar liežu­viu.

Sako­ma, kad „jei paauglystė­je neprireikia psi­chol­o­go, tai kada nors prireiks psichi­a­tro“. Išgyven­ti hor­monų audras, nekon­troli­uoti emo­ci­jų brendi­mo laiko­tarpiu yra nor­malu. Todėl tam tikros taisyk­lės, ribos, susi­tari­mai turi išlik­ti. Kita ver­tus, tėvai turi tap­ti lankstes­ni ir pasiruošti, kad teks nemažai kon­fron­tuoti.

Vis­gi nepamirškime, kad jei aštuoner­ių metų vaikui užten­ka pasakyti, kad jis pri­va­lo būti namie ketvirtą valandą popi­et, paaugliui tok­ie nurody­mai nebetinka. Jam reikia moty­vaci­jos. Kokios? Tai prik­lau­so nuo konkre­taus vaiko, tad tėvai turėtų rasti būtent jam tin­kan­tį ska­tin­imą – gal tai bus kelionės? Arba dien­pini­giai? O gal ver­ta valan­da pavėlin­ti pri­val­omą grįžimą namo?

Šalia moty­vaci­jos turi būti ir aiškios pasek­mės – kas bus, jei susi­tarimų neb­us pai­so­ma. Pavyzdžiui, jei savait­galį sode pralei­džiantys tėvai lei­do paaugliui surengti namu­ose vakarėlį, tači­au liepė sut­varkyti namus iki jiems grįž­tant, o rado nusi­aub­tus namus ir kaimynų palik­tą raštelį, kad tran­ki muzi­ka skam­bėjo iki paryčių, jie savo atžalai gali pranešti, kad iš jo dien­pinigių bus nupirk­tas nau­jas švi­es­tu­vas ir išv­a­ly­tas kil­i­mas, o jam kol kas teks būti be pinigų.

Be abejo, susikalbėti su paaugliu kar­tais būna sudėtin­giau, nei būtų su mar­siečiu. Jis nepavargs­ta ginčytis, draskyti akis ir t.t. Kad ir kokia beviltiš­ka atrodytų situaci­ja, reik­tų susi­for­muoti ger­a­norišką nuostatą, kad tai tavo vaikas ir nes­var­bu, pyk­sitės jūs ar ne, turi su juo kalbėtis. Psi­chologė D. Balčiūnienė pabrėžia, jog labai svar­bu, kad paauglys nejaustų neva tėvų jam „nulei­dži­amo iš viršaus“ įsaky­mo, nes tok­iu atve­ju jis būti­nai gin­sis: „Ką čia man aiški­ni!“.

Paauglystės ypaty­bė ta, kad vaikas jauči­asi jau suaugęs, tur­in­tis teisę į savo nuomonę. Todėl efek­tyves­nis nei nurod­inėji­mas būtų tari­ma­sis su paaugliu, būti­nai girdint ir tai, ką kal­ba jis, ir susi­taiky­mas, kad teks pri­imti pykčio ir nep­a­sitenk­in­i­mo dozę.

Pagrin­dini­ai teig­ini­ai, kuri­ais pagrįs­tas paauglių elgesys, tai „Aš pats“, „Aš lais­vas“, „Noriu pabandyti“, „Drau­gai man yra viskas“. Tėvai daž­nai skundži­asi, kad kal­bos į jų vaiką atsimuša kaip žir­ni­ai į sieną. Kad kalbėji­mas pasiek­tų tik­slą, būti­na atsižvel­gti, koki­am tipui prik­lau­so paauglys. Vizua­likams, akustikams, kinestetikams reikia skirt­ingų žodžių ar veiksmų. Ne be reika­lo sako­ma, kad į vieną vaiką užten­ka pažiūrėti, ir jis nebedarys, kitą sudraus­minti pakel­tu tonu, o dar kitą teks apri­boti fiz­iškai – uždary­ti kam­bary­je.

Aišku, yra vaikų tur­inčių vad­i­namąjį sociopatišku­mo geną ir jokios kal­bos čia nepadės. Toks ypatin­gas nepak­lus­nu­mas daž­nai pasireiškia nuo ankstyvos vaikys­tės, o priežastys būna skirtin­gos: gimdy­mo trau­mos, smegenų pažei­di­mai ir pan.

Supran­ta­ma, visa tai taip vargina… Tači­au peržengę „sunkųjį“ laiko­tarpį (pikas vidu­tiniškai nuo 12 iki 16 metų), vaikai vėli­au nere­tai dėko­ja tėvams, kad šie nelei­do dary­ti visko, ko jie užsi­many­da­vo. O ir ilgai sėta elge­sio sėk­la, kaip taisyk­lė, vėli­au duo­da vaisių – paste­bime, kaip suaugę vaikai kal­ba mūsų žodži­ais, kuri­u­os kažka­da taip neigė.

Saulė Gradaitė / vppc.lt