Vaikus iš namų veja abejingi tėvai

Iš namų dingstan­tys vaikai – didelis galvosūkis jų tėvams. Jei tokio elge­sio priežastis nėra med­i­cin­inė, nėra psichi­a­trinė ir nesusi­jusi su sveikatos sutrikimu, keis­tai besiel­giantiems vaikams gal­i­ma pasiū­lyti tam tikras alter­naty­vas. Nuo ko pradėti tėvams? Kauno Jau­ni­mo mokyk­los direk­to­rius, psi­cholo­gas, socialin­ių mok­slų dak­taras Tomas Lagū­nav­ičius prim­inė, kad draudi­mais ir bari­mais sunku keisti paauglio motyvus elgtis kitaip.

Visi poveikio būdai prik­lau­so nuo to, kaip verti­na­mas pats elgesys, ar jis yra tik iššaukiantis kaip protesto for­ma, ar aso­cialus ir delikven­ti­nis.

Todėl pir­mas žings­nis – išsi­aišk­in­ti, kokia yra nepil­namečio gyven­i­mo matri­ca, koks gyven­i­mas jam atro­do geras, o koks – blo­gas.

„Yra skiri­amos pagrind­inės matri­cos, kurios sudaro įvair­ius sce­nar­i­jus. Išsi­aišk­i­nus, ko vaikas siekia, gal­i­ma surasti būdų, kaip jį paveik­ti“, – sakė psi­cholo­gas T.Lagūnavičius.

Pavyzdžiui, tradicinių pažiūrų jaun­uo­lis sva­jo­ja apie šeimą, vaikus, gerą spe­cialy­bę, dar­bą, graži­ai gyven­ti, tokio jaun­uo­lio gyven­i­mo sce­nar­i­jus mažai kuo skir­sis nuo jo tėvų.

Vad­i­namieji šiuo­laikini­ai vien­uo­li­ai elgiasi priešin­gai nei jų tėvai, nes nori pasišvęsti vien­am dalykui, jie sva­jo­ja apie kar­jerą, susi­jusią su pašaukimu, o šeima jiems nes­var­bi.

Trečias sce­nar­i­jus – radikalūs revoli­u­cionieri­ai, nor­in­tys sug­ri­au­ti pasaulį iki pamatų, todėl jiems reikia bėgti iš namų, įrodyti, kad tėvai neteisūs, kad nesupran­ta, ribo­ja ir kank­i­na savo atžalas.

Ketvir­tas sce­nar­i­jus – mod­ernistai, nepri­pažįs­tan­tys jok­ių autoritetų: „Ką jūs čia man aišk­i­nate? Yra svar­būs pini­gai, o mokyk­la man nieko nedu­os, tik ver­slas priverčia judėti pasaulį į priekį“.

Yra dar keli socia­line prasme maži­au pagei­dau­ja­mi sce­nar­i­jai, pavyzdžiui, šiuo­laikini­ai kla­jok­li­ai įsi­tik­inę, kad nereikia siek­ti išsilavin­i­mo, kar­jeros, gal­i­ma puiki­ai gyven­ti kelis mėne­sius padirbėjus kur nors užsieny­je. O jei pritrūks pinigų, juos išlaikys tėvai ar seneli­ai. Tok­ie kla­joki­ai neke­lia sau jok­ių reikalav­imų, nes jų tik­slas – patir­ti mal­on­umą.

Dar radikales­nis sce­nar­i­jus – būti visuomenės išlaiky­tini­ais, tok­ie vaikai gali nekelti kojos iš namų, nerodyti jokios ini­ci­atyvos, kiau­rą parą lindėti prie kom­pi­u­te­rio ir lik­ti viskuo patenk­in­tais. Jie neabejo­ja, kad nedar­bas yra išsivysčiu­sios visuomenės požymis, tai – ekonomikos neišven­giamy­bė, todėl būti bedar­biu nor­malu. Kodėl šią vietą turi užimti kas nors kitas?

„Žin­oda­mi savo vaikų sce­nar­i­jus, tėvai gali jiems padėti gili­au suvok­ti pasaulį ir labi­au pasitikėti savo jėgomis. Tik reikia kantry­bės, nes draudi­mai čia netinka“, – sakė psi­cholo­gas T. Lagū­nav­ičius.

Danutė Jonušienė
Šal­ti­nis: lrytas.lt