Aukštas intelektas ne visada pasireiškia puikiais pažymiais, greitais atsakymais ar gebėjimu išspręsti sudėtingas matematines užduotis. Kartais jis atsiskleidžia kur kas paprasčiau – per žmogaus smalsumą, norą suprasti save, gebėjimą susikaupti ir tai, kaip jis leidžia laisvalaikį. Kasdieniai įpročiai gali padėti geriau pažinti savo mąstymo būdą, tačiau svarbu nepamiršti, kad nė vienas iš jų savaime neįrodo aukšto intelekto koeficiento.
Penki įpročiai, kurie siejami su intelektualiai aktyvių žmonių laisvalaikiu: laikas vienumoje, mąstyti skatinančių knygų skaitymas, minčių užrašymas, sąmoningai neplanuojamas laikas ir naujų dalykų mokymasis. Šie įpročiai įdomūs tuo, kad jie susiję ne tik su žinių kaupimu, bet ir su poilsiu, savirefleksija bei gebėjimu pažvelgti į kasdienybę iš kitos perspektyvos.
Tačiau ar iš tiesų protingesni žmonės dažniau taip elgiasi? Ir kokie kiti įpročiai galėtų padėti lavinti mąstymą?
1. Jie skiria laiko pabūti vieni
Laikas vienumoje dažnai klaidingai siejamas su vienišumu, socialinių įgūdžių stoka ar nenoru bendrauti. Iš tikrųjų sąmoningai pasirinktas pabuvimas be kitų žmonių gali būti visiškai natūralus būdas atgauti jėgas ir susidėlioti mintis.
Kasdienybėje mus nuolat pasiekia informacija: telefono pranešimai, naujienos, pokalbiai, darbo užduotys ir kitų žmonių lūkesčiai. Kai visą laiką reaguojame į išorinius dirgiklius, gali būti sunkiau ramiai apmąstyti, ką patys jaučiame, ko norime ir kokius sprendimus turėtume priimti.
Būtent todėl laikas vienumoje kai kuriems žmonėms tampa galimybe pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Ramiai vaikščiodami, sėdėdami parke ar tiesiog ilsėdamiesi be telefono galime grįžti prie neišspręstų klausimų ir pastebėti dalykus, kuriems anksčiau neskyrėme dėmesio.
Kodėl tai gali būti naudinga mąstymui?
Kai žmogus turi galimybę apmąstyti savo patirtį, jis gali lengviau atskirti faktus nuo emocijų, įvertinti ankstesnius sprendimus ir numatyti galimas jų pasekmes. Tai ypač naudinga sprendžiant problemas, kurioms reikia ne skubios reakcijos, o atidesnio apsvarstymo.
Vis dėlto nereikėtų manyti, kad aukšto intelekto žmonės būtinai mėgsta vienatvę. Vieni geriausiai mąsto būdami vieni, kiti idėjų semiasi diskutuodami, dirbdami komandoje ar bendraudami su draugais. Svarbu ne pats buvimas vienumoje, o galimybė rasti sau tinkamą būdą atsigauti ir apmąstyti patirtį.
Ką galima išbandyti? Kasdien skirkite bent 10–15 minučių laikui be telefono, televizoriaus ir kitų trukdžių. Nebūtina tuo metu atlikti kokios nors užduoties. Galite pasivaikščioti, pasėdėti ramioje vietoje ar tiesiog leisti mintims laisvai tekėti.
2. Jie skaito knygas, kurios skatina mąstyti
Skaitymas gali būti ne tik pramoga, bet ir būdas susipažinti su idėjomis, kurių kasdieniame gyvenime galbūt niekada nesutiktume. Knygos leidžia pažvelgti į pasaulį kitų žmonių akimis, suprasti sudėtingus istorinius procesus, gilintis į žmogaus elgesį ir svarstyti klausimus, į kuriuos nėra vieno paprasto atsakymo.
Tačiau ne visos knygos skaitomos vienodai. Vienais atvejais norime atsipalaiduoti ir pasinerti į įdomų pasakojimą, kitais – suprasti, kodėl veikėjas priėmė tam tikrą sprendimą, kuo skiriasi autoriaus požiūris nuo mūsų pačių įsitikinimų arba kokių įrodymų reikia pateiktai teorijai pagrįsti.
Būtent toks aktyvus skaitymas gali paskatinti analitinį mąstymą.
Kokias knygas verta rinktis?
Filosofija padeda kelti klausimus apie žinojimą, moralę ir žmogaus pasirinkimus. Psichologija leidžia geriau suprasti emocijas, elgesio motyvus ir žmonių tarpusavio santykius. Istorinės knygos atskleidžia, kaip susiklostė dabartinis pasaulis ir kodėl tie patys įvykiai gali būti vertinami skirtingai.
Grožinė literatūra taip pat gali būti vertinga. Skaitydami sudėtingesnius romanus turime sekti veikėjų motyvus, pastebėti prieštaravimus, numatyti galimus įvykių posūkius ir interpretuoti tai, kas nepasakoma tiesiogiai.
Svarbu ir tai, kad skaitymas nebūtų vien mechaninis žodžių peržiūrėjimas. Jei perskaitę skyrių galime savais žodžiais paaiškinti pagrindinę mintį, susieti ją su anksčiau įgytomis žiniomis ar suformuluoti klausimą, tikėtina, kad informaciją apdorojome giliau.
Vis dėlto vien knygų skaitymo dažnis neleidžia nustatyti žmogaus intelekto. Daug priklauso nuo skaitymo pobūdžio, išsilavinimo, interesų ir to, kaip žmogus geba panaudoti įgytas žinias.
Ką galima išbandyti? Skaitydami ne tik pabraukite įdomias mintis, bet ir paklauskite savęs: ar sutinku su autoriumi, kokiais argumentais jis remiasi ir kokie faktai galėtų paneigti jo išvadą? Toks įprotis padeda skaitymą paversti aktyviu mąstymu.
3. Jie užsirašo savo mintis ir idėjas
Mintys galvoje dažnai atrodo aiškesnės, nei yra iš tikrųjų. Galime jausti, kad puikiai suprantame problemą, tačiau bandydami ją paaiškinti raštu staiga pastebime prieštaravimų, trūkstamų argumentų arba klausimų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojome.
Užrašai gali padėti šį skirtumą pastebėti. Tam nereikia rašyti ilgo dienoraščio ar kurti sudėtingos savianalizės sistemos. Kartais pakanka kelių sakinių apie dienos įvykius, kilusią idėją ar sprendimą, kurį dar reikia priimti.
Kaip rašymas padeda geriau suprasti save?
Pirmiausia jis leidžia išskirti atskiras problemos dalis. Pavyzdžiui, jei nerimaujame dėl būsimo pokalbio, užrašuose galime atskirti tai, kas jau žinoma, nuo to, ko tik bijome. Taip tampa lengviau suprasti, kuriuos klausimus galima išspręsti konkrečiais veiksmais, o kurie susiję su neapibrėžtumu.
Antra, rašymas padeda išsaugoti idėjas. Įdomi mintis gali kilti vaikštant, skaitant ar kalbantis su kitu žmogumi, tačiau vėliau ją lengva pamiršti. Užrašyta idėja gali būti peržiūrėta, papildyta ir susieta su kitomis mintimis.
Trečia, ilgainiui užrašai leidžia pastebėti pasikartojančius mąstymo modelius. Galime suprasti, kokiose situacijose priimame skubotus sprendimus, kas dažniausiai kelia įtampą ir kokios strategijos iš tiesų padeda.
Rašymas savaime nepadaro žmogaus protingesnio, tačiau gali tapti naudinga priemone, padedančia geriau organizuoti informaciją, įvertinti savo sprendimus ir mokytis iš patirties.
Ką galima išbandyti? Kiekvieną vakarą užrašykite tris dalykus: ką naujo sužinojote, kokią problemą šiandien išsprendėte ir ką kitą kartą darytumėte kitaip. Po kelių savaičių peržiūrėkite užrašus ir pažiūrėkite, kokias išvadas galite padaryti.
4. Jie sąmoningai palieka laiko, kai nereikia nieko planuoti
Šiuolaikiniame pasaulyje produktyvumas dažnai laikomas svarbiausiu laisvalaikio matu. Net po darbo norime išmokti kalbą, perskaityti knygą, sportuoti, susitvarkyti namus ar atlikti dar vieną užduotį. Tačiau nuolatinis užimtumas nebūtinai reiškia, kad geriau išnaudojame savo laiką.
Kartais poilsiui reikia ne naujos veiklos, o galimybės niekur neskubėti.
Neplanuotas laikas gali reikšti ramų pasivaikščiojimą, žiūrėjimą pro langą, sėdėjimą su arbatos puodeliu ar kitą veiklą, kuriai nereikia siekti konkretaus rezultato. Tokiu metu žmogus gali atsigauti po nuolatinio dėmesio sutelkimo ir sumažinti informacinę apkrovą.
Ar nieko neveikdami tampame kūrybiškesni?
Ne visada, tačiau poilsio laikotarpiai gali būti naudingi. Kai nebesistengiame sąmoningai spręsti konkrečios užduoties, kartais netikėtai prisimename anksčiau girdėtą informaciją, susiejame skirtingas idėjas arba pažvelgiame į problemą naujai.
Vis dėlto nereikėtų kiekvienos laisvos minutės paversti bandymu tapti kūrybiškesniems. Poilsis yra vertingas ir tada, kai jo metu nekyla nė viena nauja idėja. Jo tikslas gali būti tiesiog atgauti jėgas.
Be to, skirtingiems žmonėms tinka nevienodas poilsis. Vieniems reikia ramybės ir tylos, kitiems padeda fizinis aktyvumas, pokalbiai ar mėgstama veikla. Nėra pagrindo teigti, kad spontaniškas laisvalaikis būtinai būdingas tik aukštą intelektą turintiems žmonėms.
Ką galima išbandyti? Palikite dienoje bent 15–20 minučių be iš anksto numatyto tikslo. Tuo metu nesistenkite mokytis, dirbti ar nuolat tikrinti telefono. Leiskite sau pasirinkti veiklą pagal savijautą arba tiesiog pailsėti.
5. Jie nuolat mokosi naujų dalykų
Smalsumas yra vienas iš svarbių veiksnių, skatinančių žmogų tyrinėti pasaulį. Smalsus žmogus neapsiriboja tuo, ką jau žino, bet ieško atsakymų į klausimus, domisi naujomis sritimis ir nori suprasti, kaip veikia nepažįstami dalykai.
Toks mokymasis nebūtinai turi būti susijęs su darbu, studijomis ar diplomais. Vienas žmogus gali gilintis į astronomiją, kitas – į istoriją, muziką, kalbas, sodininkystę, technologijas ar žmogaus psichologiją.
Svarbiausia, kad mokymasis taptų natūralia gyvenimo dalimi, o ne nuolatine prievole įrodyti savo vertę.
Kodėl smalsumas svarbus intelektinei veiklai?
Naujos žinios padeda plėsti turimą informacijos tinklą. Kuo daugiau prasmingų sąsajų pastebime tarp skirtingų sričių, tuo daugiau galimybių turime pažvelgti į problemą iš kelių perspektyvų.
Pavyzdžiui, istorija gali padėti geriau suprasti dabartinius politinius ar visuomeninius procesus, psichologija – paaiškinti žmonių elgesį, o matematinis mąstymas – įvertinti statistinius duomenis. Žinios iš skirtingų sričių kartais padeda atrasti sprendimą, kuris nebūtų akivaizdus remiantis tik viena disciplina.
Mokymasis taip pat reikalauja pripažinti, kad ne viską žinome. Tai svarbi intelektinio nuolankumo dalis – gebėjimas suvokti savo žinių ribas ir prireikus pakeisti nuomonę.
2022 m. žurnale „Nature Reviews Psychology“ paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje intelektinis nuolankumas apibūdinamas kaip gebėjimas atpažinti savo įsitikinimų ir žinių ribotumą. Tai svarbu, nes žmogus, kuris supranta galintis klysti, turi daugiau priežasčių tikrinti informaciją, įsiklausyti į argumentus ir mokytis iš kitų.
Ką galima išbandyti? Pasirinkite vieną jus dominančią temą ir skirkite jai po 10–20 minučių kelis kartus per savaitę. Ieškokite ne tik lengvai suprantamų paaiškinimų, bet ir patikimų šaltinių, skirtingų nuomonių bei įrodymų. Kartais naudingiausias klausimas yra ne „ką aš jau žinau?“, o „ko dar nesuprantu?“.
Ar šie penki įpročiai iš tikrųjų įrodo aukštą intelektą?
Ne. Tai įpročiai, kurie gali būti naudingi mąstymui, savirefleksijai ir mokymuisi, tačiau jie nėra patikimas būdas nustatyti žmogaus intelekto koeficientą.
Intelektas apima įvairius gebėjimus: samprotavimą, problemų sprendimą, informacijos apdorojimą, mokymąsi ir kitus pažintinius procesus. Standartizuoti intelekto testai vertina tam tikras šių gebėjimų sritis, o kasdieniai įpročiai atspindi ir žmogaus asmenybę, gyvenimo sąlygas, patirtį, interesus bei galimybes.
Pavyzdžiui, žmogus gali nemėgti skaityti knygų, bet puikiai spręsti technines problemas. Kitas gali mėgti vienatvę ne dėl intelektinio polinkio, o todėl, kad pavargsta nuo bendravimo. Trečias gali neturėti laiko mokytis naujų dalykų dėl darbo, šeimos ar kitų įsipareigojimų.
Todėl svarbiau vertinti ne tai, ar žmogus atitinka tam tikrą stereotipą, o tai, kaip jis mąsto, mokosi ir elgiasi konkrečiose situacijose.
5 papildomi įpročiai, kurie gali padėti lavinti mąstymą
Be penkių TV3 straipsnyje minimų įpročių, verta atkreipti dėmesį ir į kitus elgesio modelius. Jie taip pat savaime neįrodo aukšto IQ, tačiau gali padėti priimti geriau apgalvotus sprendimus ir efektyviau mokytis.
6. Jie tikrina informaciją, užuot iškart ja patikėję
Perskaitę įspūdingą naujienos antraštę ar išgirdę įtikinamą teiginį, neskubėkite jo laikyti faktu. Pasidomėkite, kas pateikė informaciją, kokiais įrodymais remiamasi ir ar tą pačią išvadą patvirtina nepriklausomi šaltiniai.
Kritinis mąstymas nereiškia, kad reikia abejoti viskuo. Tai gebėjimas skirti pagrįstą skepticizmą nuo nepagrįsto nepasitikėjimo, įvertinti įrodymų kokybę ir pripažinti, kai informacijos nepakanka tvirtai išvadai.
7. Jie geba pripažinti savo klaidas
Klaidos yra neišvengiama mokymosi dalis. Tačiau iš jų daugiausia naudos gauname tuomet, kai bandome suprasti, kodėl suklydome.
Galbūt rėmėmės pasenusia informacija, per greitai padarėme išvadą arba nepastebėjome svarbios aplinkybės. Pripažinę klaidą galime patikslinti savo žinias ir kitą kartą priimti geresnį sprendimą.
Gebėjimas pakeisti nuomonę gavus patikimų įrodymų nėra silpnumo ženklas. Priešingai, tai rodo, kad žmogui svarbesnis tikslus problemos supratimas nei noras bet kokia kaina likti teisiam.
8. Jie užduoda klausimus ir nebijo nežinoti atsakymo
Klausimų uždavimas leidžia išsiaiškinti neaiškias sąvokas, pastebėti trūkstamą informaciją ir geriau suprasti kito žmogaus argumentus. Kartais vienas tikslus klausimas padeda daugiau nei ilgas ginčas.
Naudinga ne tik klausti kitų, bet ir pačiam sau: kodėl taip manau, kokiais faktais remiuosi, kas galėtų įrodyti, kad klystu, ir ar yra kitoks šios situacijos paaiškinimas?
Toks įprotis skatina ne automatiškai priimti pirmą pasitaikiusią išvadą, o išsiaiškinti problemos esmę.
9. Jie stengiasi suprasti kitokį požiūrį
Gebėjimas išklausyti priešingą nuomonę nereiškia, kad privalome su ja sutikti. Tai reiškia, kad prieš ją atmesdami bandome suprasti, kokiais argumentais ir patirtimi ji grindžiama.
Toks požiūris ypač svarbus diskutuojant apie sudėtingas visuomenės, mokslo ar istorijos problemas. Viena pusė gali turėti dalį svarbios informacijos, kurios kita pusė nepastebi.
Žinoma, ne visi argumentai vienodai pagrįsti. Atvirumas kitokiam požiūriui turi būti derinamas su gebėjimu vertinti įrodymus ir atskirti faktus nuo prielaidų.
10. Jie rūpinasi miegu ir poilsiu
Mąstymo kokybė priklauso ne tik nuo to, kiek žinome, bet ir nuo to, kokios būklės esame. Nuovargis gali apsunkinti dėmesio sutelkimą, informacijos įsiminimą ir sprendimų priėmimą.
Todėl mokymasis iki išsekimo nėra savaime geresnis už trumpesnes, reguliarias mokymosi sesijas. Pakankamas miegas, pertraukos ir fizinis aktyvumas padeda palaikyti sąlygas, reikalingas efektyviam protiniam darbui.
Tai nereiškia, kad gerai besiilsintis žmogus automatiškai pasižymi aukštesniu intelektu. Tačiau rūpinimasis savijauta gali padėti geriau panaudoti turimus gebėjimus.
Kaip pradėti lavinti šiuos įpročius?
Nereikia bandyti pakeisti visos savo kasdienybės per vieną dieną. Daug praktiškiau pasirinkti du ar tris įpročius ir išbandyti juos kelias savaites.
Galite kasdien trumpai paskaityti, vakare užrašyti vieną svarbią mintį, kartą per savaitę giliau pasidomėti nauja tema arba sąmoningai palikti laiko be telefono. Taip pat verta pratintis prieš priimant svarbų sprendimą sustoti ir paklausti savęs, ar turite pakankamai informacijos.
Po kurio laiko įvertinkite, kas jums iš tiesų naudinga. Vienam geriausiai tiks rašymas, kitam – skaitymas, o trečiam – pokalbiai su žmonėmis, kurie kelia sudėtingus klausimus. Nėra vieno universalaus recepto, tinkančio visiems.
Svarbiausia išvada: intelektualinis augimas nėra vien įgimto gebėjimo klausimas. Žingeidumas, noras tikrinti informaciją, gebėjimas mokytis iš klaidų ir sąmoningas poilsis gali padėti geriau išnaudoti savo galimybes. Tačiau tikrasis tikslas neturėtų būti įrodyti, kad esame protingesni už kitus. Kur kas naudingiau nuolat geriau suprasti pasaulį, save ir priežastis, dėl kurių priimame vienokius ar kitokius sprendimus.
Įvertinkite straipsnį
