Ar tekstas gali pakeisti tavo nuotaiką?

Ar tekstas gali pakeisti tavo nuotaiką?

Šiandien kažkaip pagalvojau, kad esu žmogus galintis greičiausiai pakeisti savo nuotaiką. Kodėl? Todėl, kad tekstas turi savo nuotaiką, o aš esu vienas iš tų žmonių, kurie kuria tą nuotaiką. Gali rašyti, tik apie tai ką matai, girdi, jauti. Tu aišku gali paprieštarauti ir pasakyti, jog dar yra fantazija, galima įsivaizduoti. O kas yra fantazija? Nori parašyti tikrai gerą tekstą? Tu turi įsijausti į situaciją, tu jausti, matyti, girdėti... Ir ne, tai nebūtinai turi būti tikra, tai nebūtinai turi būti vykti kur nors išorėje. Tai gali vykti tavo viduje, tavo galvoje, tavo vaizduotėje. Vis dar netiki mano žodžiais? Gerai, tuomet pabandyk parašyti liūdną įrašą, kai tau labai linksma, arba linksmą įrašą, kai tau labai liūdna. Galimas vienas iš dviejų variantų: arba tau nepavyks, arba įrašo pradžia bus silpna, tačiau pabaigoje tavo nuotaika pasikeis. (Nedaryk eksperimento, kai tau gera nuotaika.) Dabar susimąsčiau ar mano įrašai iš tiesų atspindi mano pasaulį... Jeigu mano nuotaika super gera, bet aš turiu fantastišką idėją liūdnam įrašui, kaip manai ką aš darysiu? Atsisėsiu prie kompiuterio, mano gera nuotaika išgaruos kaip džinas atvėrus butelį ir tuomet aš rašysiu. Baigęs rašyti aš įsijungsiu muziką, greičiausiai net gi pasirinksiu konkrečią dainą, ta daina galėtų būti Misty's big adventure - Night time better than the day time. Ir aš vėl linksmas... Aišku, įrašo nuotaikos nebūtinai turi būti linksmos arba liūdnos, tai tik du kraštutinumai, kuriuos lengva suprasti.

Kaip prisijaukinti rudenį?

Kaip prisijaukinti rudenį?

Ar pastebėjote, kad kuo labiau niaukiasi dangus, tuo labiau niaukiasi ir mūsų nuotaika? Tai yra visiškai natūralus dalykas. Saulė ir šiluma labai įtakoja mūsų nuotaiką ir jausmus. Susitaikyti su tuo, kad saulė pasislėps pusei metų (mūsų šalelėj taip jau būna), ne taip ir lengva. Svarbiausia nepasiduoti rudeninei apatijai ir liūdesiui. Aišku, prieš vėją nepapūsi, todėl geriausia susidraugauti su rudeniu. Kaip tai padaryti? Pirmas žingsnis. Pirmiausia, apsidairykite ! Gamta nebūna gražesnė nei rudenį. Jei gyvenate mieste, važiuokite pasivaikščioti į gamtą. Tik susilieję su gamta, pajusite kokia ji ypatinga. Antras žingsnis. Pasisemkite šilumos. Kadangi orai šalti ir drėgni, šilumos trūkumą stenkitės kompensuoti kitais būdais. Pasimėgaukite karšta vonia, ji sušildys ne tik kūną, bet ir mintis. Su artimiausiais draugais išsinuomokite pirtį, tai tikrai pakels jūsų nuotaiką ir sušildys. Dar vienas būdas susišildyti-nusipirkti skaniai kvepiančios arbatos. Nieko nėra smagiau kaip pliaupiant lietui su artimu žmogumi išgerti karšto vyno taurę. Trečias žingsnis. Pralinksminkite rudenį. Moterys gali nusipirkti linksmus botus, spalvingą šaliką, lietsargį ar megztinį-tai kas niūrią dieną paverstų bent kiek skaidresne. Nepamirškite ir vyrukų, jei turite tokių „antgamtinių“ galių kaip mezgimas, palepinkite savo draugą ar vyrą stilingu ir jaukiu megztiniu ar šaliku. Ketvirtas žingsnis. Dažniau bendraukite. Kad ir kaip apimtų liūdesys-neužsisklęskite.

Egoistės daina

Egoistės daina

Mano mergina nuolat skundžiasi, kad jai trūksta dėmesio. Supyksta, jeigu nepastebiu jos naujo blizgučio arba per dieną nepasakau nė vieno meilaus žodžio. Ne tik supyksta, bet dar ir įsižeidžia, apkaltina atšalimu, pradeda man pačiam įrodinėti, kad jos nebemyliu. Kad bent pati nors kartą būtų man kokį laikrodį padovanojusi, automobilį nupoliravusi… Tikrai pastebėčiau. - klausia Genadijus. Milda pataria: Mielas Genadijau ir visi kiti nepagrįstai apkaltinti savo mylimų moterų vyrai, atminkit vieną tiesą: mergina niekada nesikabinės prie smulkmenų, jeigu ją tenkina vyro partnerystė iš esmės. Ir atvirkščiai. Aiškinu. Pavyzdžiui, aš niekada nepriekaištauju savo vyrui dėl tyčinio smirdančių kojinių eksponavimo jaukiose buto erdvėse (čia ne literatūrinis pavyzdys, jis tikrai meta savo kojines kur papuola), nes nesinori gadinti nuotaikos bei santykių dėl tokios niekingos garderobo detalės. Be abejo, yra penkiasdešimt kitų, krintančių į akis, bet kažkodėl neužknisančių dalykų. Juos pastebiu, bet moteriška intuicija kužda, kad nekruščiau dėl jų savo mylimam žmogui smegenų, o verčiau pasitaupyčiau balso stygas ir iškalbą išties kritinėms situacijoms. Kuriam normaliam vyrui patiktų, kad vos peržengusi namų slenkstį jo boba imtų loti? Mazochistui? Bet aš klausiau, kuriam normaliam! Kiekvienas draugystės pradžioje užsidedame rožinius akinius, o lūpas skiriame tik bučiniams ir meiliems žodeliams. Po kurio laiko prasikrapštome akis ir pastebime, kad kažkas ne taip.

Egoizmas - gerai ar blogai?

“Mylėk artimą savo kaip save patį” sakoma Šventajame rašte. Artimuosius, draugus reikia mylėti karštai, vadinasi, save mylėti reikia taip pat. Tačiau ginčai, kas geriau - altruizmas ar egoizmas - vis nenutyla. Pabandykime išsiaiškinti: egoizmas - gerai ar blogai? Kur baigiasi “kieto egoizmo”, kurį psichologai priskiria prie neigiamų savybių, ir sveiko egoizmo riba? Dažnam turbūt kyla klausimas, kas yra sveikas egoizmas, o psichologai sako, kad tai reiškia gyventi, santykius su aplinkiniais kurti galvojant apie tai, ko reikia jums pačiam. Bet nekenkiant aplinkiniams. To pravartu pasimokyti! Vienas pagrindinių sveiko egoizmo principų - mylėti save reikia, bet ne kitų sąskaita. Štai pavyzdys… Troleibuse pastebite, kad mergina, sėdinti priešais, šypsosi. Gal prisimena apie kažką malonaus, gal tiesiog jos nuotaika gera. Na, priešingai nei jūsų… “Ir ko ji čia džiaugiasi?” - galvojate. Įdomu, kada ji save paskutinį kartą matė veidrodyje. Baisesnė už atominį karą, o pučiasi…” Jūsų žvilgsnis, nukreiptas į merginą, jai parodo visą jūsų jausmų paletę, ir merginos šypsena savaime gęsta. Tačiau jūsų nuotaika pastebimai gerėja, savęs vertinimas pražysta gražiausiomis spalvomis. Tai ir yra meilė sau kitų sąskaita: kaip kitas drįsta galvoti apie save kaip apie “patį pačiausią”?! Žemindamas kitus, aš pakylu pats. Tikriausiai ne kartą susidūrėte su žmonėmis, gyvenančiais pagal šią formulę. Juos vadina savimylomis ir išpuikėliais, jų vengia, su jais stengiasi nebendrauti.

Egoizmas: Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“?

Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“ arba altruizmo? Aišku, tą ribą nusibrėžiame patys arba ją padiktuoja visuomenė, jos nerašytos taisyklės, elgesio ir kitokios normos. Kitaip sakant, niekas tiksliai nesugebėtų pasakyt kur ta riba yra, tačiau turbūt nedaugelis suabejotų ar ji apskritai yra, o jei jos nėra? Kodėl niekas nesusimąsto ar tas pats altruizmas nėra egoizmo tam tikra išraiška? Tūkstančius kartų girdėjau – „tu egoistas“, dėl įvairių priežasčių ir daugelyje situacijų. Niekada dėl to nesiginčiju. Taip, aš egoistas. Galiu ramiausiai užsirašyti tai ant marškinėlių ir išeiti į gatvę, nė kiek to neslepiu. Bet norėčiau pamatyti nors vieną žmogų ne egoistą. Žmogų, kuris galvoja ir skuba į pagalbą kitiems bet kokioj situacijoj, atiduodantį paskutinius marškinius vargšams, ir pan. Tai tik ironija… Juk nebūtina to daryti (atiduoti marškinius), kad būtumu ne egoistas, ar ne? Turbūt užtenka pas tave atėjusiai į svečius merginai pasiūlyti arbatos, paduoti jai ranką, šokant per griovį, ir pan. Bet kas Jums sakė, kad tai ne egoistiškas elgesys?! Įdomu, ką jūs galvojate tai darydami, gal tiesiog norite jai įtikti, pasirodyti angelu, o gal tiesiog saugoti savo reputaciją (ką gi ji pagalvos). Kažkaip man tai asocijuojasi su „ego“, norėdami įtikti, galvojate apie save, kad ir – kaip čia įsitempus ją į lovą. O reputacija tai irgi jūsų ar jos? Tiesa, reiktų pridurti, kad jūs turbūt taip negalvojate, bent jau tiesiogiai tai tikrai ne.

Anagrama egoizmui

Jeigu tektų apibūdinti žmogiškąją prigimtį vienu žodžiu, kaip giliausiai tūnančią esenciją, kuri mus išskirtinai verčia evoliucionuoti iš kitų padarų, ištarčiau “egoizmas”. Egoizmas - pasitenkinimo motina, kuri gimdo visas įmanomas mūsų emocijas ir jausmus. Taikant visuomenėje pripažintą moralės matricą, kurioje viskas taip kruopščiai dėliojama į lentynėles, kad būtų galima vienareikšmiškai abibūdinti nuvalkiotą ribą tarp gėrio ir blogio, šventai tikime, jog egoizmas tik dar viena blogio išraiška. Štai čia ir kertasi mano šventvagiška nuomonė su visuma. Manau, jog egoizmas yra pats neutraliausias ir tyriausias jausmas, kurį mes turime. Jeigu mūsų požiūrio atskaitos taškas būtų nusistovėjusios visuomenės normos, galėtume drąsiai teigti, kad egoizmas turi dvi kryptis. Pasirinkdami vieną jų, mes tenkinam savo poreikius ir interesus pažeisdami kito žmogaus laisvę, kitaip tariant imdami iš jų tai, kas mums nepriklauso. Mes galime pasisavinti kito žmogaus idėjas, emocijas, jausmus, visu tuo disponuoti jų akivaizdoje ir jausdami pasitenkinimą masturbuotis jų vertėmis, tai leidžia mums jaustis, jog dominuojame. Kaip pavyzdžiu galėtume pasinaudoti poros santykiais, kurie neretai yra paradoksalūs, egoizmas verčia mus ieškoti prigimtinės laimės, kurią patiriame turėdami antrą pusę.

Rašinys ,,Meilė ar egoizmas valdo pasaulį?”

Meilė – viena dažniausių temų tiek literatūroje, mene, tiek mūsų gyvenime. Ją apibūdiname kaip gyvenimo pilnatvę, pagrindinį tikslą. Galbūt dėl to, kad ji apima daugybę sferų, turi daugybę rūšių: meilė šeimai, žmonijai, draugams, religinė meilė [?.. gal čia turima galvoje agapė – krikščioniška meilė artimui?], meilė tėvynei... Atrodo, pakankamai, kad būtų didžiąja dalimi mus supančio pasaulio. Tačiau vis daugiau pastebima [o kada to nebuvo?] meilės priešingybės – egoizmo apraiškų. Imame vis dažniau galvoti tik apie naudą sau. O meilė, regis, nustumiama į šalį. [Laviruojama ant labai siauros ribos tarp meilės sau, kuri vos vos nepaneigiama, nors yra būtiniausias(!) dalykas, ir egoizmo. Tačiau prikibti negali, nes mokinys tiesiogiai apie tai nekalba...] Visų pirma, meilė yra šeimos pagrindas. Juk tvirta šeima negali egzistuoti be pagarbos vienas kitam, supratimo, palaikymo, o tai ir yra meilė. Nors galima būtų teigti, kad visi šie dalykai nebereikalingi: vis dažniau kuriamos šeimos, kurių pagrindas – pinigai ar kitos šalies pilietybė. Pavyzdžiui, Indijoje iki šiol tėvai vis dar renka jaunikius savo dukroms nepaisydami jų norų. Skelbimai tuoktis paduodami net į laikraščius nurodant kastą, profesiją, atlyginimą. [Per didelis ir nemotyvuotas šuolis – nuo mūsų gyvenimo būdo ir mūsų vertybių prie visiškai kitokio Indijos gyvenimo būdo ir jų vertybių (kastų sistema ten – vertybė!). Tačiau ar tokios šeimos gali būti laimingos? Akivaizdu, jog ne visada. Ir jos netaps pavyzdžiu vaikams.

Altruizmas būdingas ne tik žmonėms

Altruizmas būdingas ne tik žmonėms

JAV mokslininkų atlikti tyrimai patvirtina, kad altruizmas būdingas ne tik žmonėms, bet ir beždžionėms. Yerkeso nacionalinio primatų tyrimų centro (JAV) mokslininkams pavyko parodyti, kad kapucinų rūšies beždžionės, kaip ir žmonės, patiria malonumą dalydamosi su gentainiais, praneša sciencedaily.com. Manoma, kad empatija, malonus jausmas, apimantis matant kito individo pasisekimą, yra pagrindinis altruistinio elgesio stimulas. Atrodo, kad šis jausmas būdingas ir kitoms primatų rūšims. Tyrimų centro direktoriaus Franso de Waalio ir specialistės Kristi Leimgruber vadovaujama mokslininkų komanda tyrė aštuonias kapucinų pateles. Tyrimų metu beždžionės buvo grupuojamos su giminaite, su pažįstama beždžione iš savo grupės ir su nepažįstamąja iš kitos grupės. Tada kapucinams buvo siūloma rinktis - gauti maistą tik patiems (savanaudiškas pasirinkimas) ar gauti maistą sau ir šalia esančiai beždžionei (prosocialus pasirinkimas). Beveik visais atvejais, kada greta būdavo gentainės ar pažįstamos beždžionės, kapucinai rinkosi prosocialų variantą: maistą gaudavo drauge. Tačiau patekusios drauge su nepažįstama beždžione, jos dažniau rinkosi savanaudiškai. Tai, kad beždžionės dažniausia rinkosi altruistiškai, reiškia, kad joms malonu matyti kaip ir kita beždžionė gauna maisto jų dėka. Mes manome, kad tokį elgesį lemia empatijos jausmas. Kuo artimesni socialiniai santykiai, tuo stipresnis empatijos jausmas.

Skruzdėlių altruizmas stebina mokslininkus

Skruzdėlių altruizmas stebina mokslininkus

Brazilijoje gyvenančios skruzdėlės Forelius pusillus kiekvieną naktį demonstruoja pasiaukojimą, iki šiol nežinotą mokslui. Temstant šių skruzdėlių kolonija smėliu užlipdo visus įėjimus į lizdą, ir kelios skruzdėlės pasilieka lauke užbaigti darbo. Negalėdamos grįžti vidun, jos miršta iki kito ryto. Bendruomeninių vabzdžių aukojimasis kolonijos labui yra gerai žinomas: įgėlus bitei, vapsvai ar skruzdėlei, kartu su geluonimi pasilieka ir dalis vidaus organų. Tačiau iki šiol buvo manoma, kad savižudiškas misijas šie vabzdžiai surengia tik kilus realiam pavojui. Krokuvos Žemės ūkio universiteto elgesio ekologas Adamas Tofilskis su kolegomis kartą tyrinėjo, kaip F. Pusillus skruzdėlės paskleidžia smėlio grūdelius cukranendrių lauke Brazilijoje, ir pastebėjo, kad atėjus nakčiai keliolika vabzdžių liko šalia sandariai užkimštų lizdų. Šios skruzdėlės orientacijos praradusios nebuvo: jos apgalvotai padėjo įslaptinti įėjimus, beveik valandą nešiodamos ir grūsdamos smėlio grūdelius į skyles, kol jos tapdavo neatskiriamos nuo aplinkos. Atėjus rytui ir įėjimams į lizdą vėl atsivėrus, šių darbininkių niekur nesimatė. Kur jos dingo, mokslininkai išsiaiškino likusias skruzdėles sumetę į plastiko dubenį: tik 6 iš 23 vabzdžių išgyveno per naktį. Tai rodo, kad vakarinė pagalba kolonijai yra savižudiška. Daugiatūkstantinėje kolonijoje kas vakarą prarasti keletą darbininkių tam, kad būtų padidintas lizdo saugumas, yra racionalu natūraliosios atrankos požiūriu.

Esė apie altruizmą

Esė apie altruizmą

Pirmiausia turėčiau paminėti „altruizmo" reikšmę, tai - rūpinamasis kito gerove, nesiekiant naudos sau, žmogus, visiškai atsiduodantis kitiems. Tarsi Jėzus, kuris paaukojo savo gyvybę tam, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Nors Kristus mirė prieš du tūkstančius metų (bent jau taip teigia Biblija), mūsų laikais taip pat galima sutikti „šiuolaikinių Kristų". Jei jau prakalbome apie religiją, norėčiau paminėti Tėvą Stanislovą - nuostabių minčių ir meilės visiems žmonėms kupiną vienuolį. Daugiau nei dvidešimt metų kukliai gyvenęs Paberžėje, visada priimdavo priklydėlius, nerandančius šviesos gyvenimo kelyje ar trokštančius patarimo, supratimo, išdalydavo viską aplinkiniams, išalkusiems, nors po to pačiam tekdavo kęsti alkį. Reikėtų nepamiršti, jog nugyvenęs ilgą gyvenimą, būties pabaigoje tapo tik dar labiau mylimu ir lankomu, na, o dabar prisiminimas apie jį išlikęs toks pat stiprus. Galbūt galėtume teigti, kad gerumas „gimdo" gerumą. Kita vertus, priverstinis ar apsimestinis gerumas į nieką dorą neišauga. Nežinau kodėl, bet, kalbėdama apie altruizmą, tegaliu akyse ir mintyse formuluoti piktus sakinius apie Lietuvos politikus: argi jie neturėtų būti altruistais? Juk dirba ir priima įstatymus, turinčius palengvinti mūsų visų gyvenimus. Tiesa, yra puikių politinių altruizmo pavyzdžių - kad ir sausio 13-osios įvykiai. Jauni žmonės aukojo savo gyvybes, stodami akis į akį su rusų tankais.

Altruistai ir egoistai visuomenėje

Sociologų, biologų tyrimai rodo, kad 10 proc. žmonijos yra altruistai. Šis altruistų procentas visuomenėje yra pastovus, nulemtas genų ir nepriklauso nuo išorinių sąlygų (šeimos, auklėjimo, visuomenės įtakos). Altruistai neišnyksta. Altruizmo genas slypi žmoguje ir jo neįmanoma išnaikinti. Žmonijoje visad, nepriklausomai nuo auklėjimo ar visuomenės įtakos, yra iki 10 proc. „prigimtinių" altruistų. Nors bet kurią visuomenę sudaro 90 proc. egoistų, jos pagrindai (moralė, teisėtvarka, religija, mokslas, kultūra, menas, auklėjimas, švietimas) visiškai remiasi 10 proc. altruistų koncepcija, nes altruistinis elgesys visiems naudingas. Altruizmas vyrauja švietimo sistemoje, jo moko mokyklose: būk doras, darbštus, gerbk, gink, draugauk, mylėk, nes visuomenei altruizmas yra naudingas. Jei altruistams iš prigimties altruistiniai veiksmai yra natūralūs, tai egoistams atiduoti visuomenės labui atrodo neįmanoma. Bet gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, jog organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų, elementų bendro darbo ir tai skatina ląsteles, kurių kiekviena yra egoistiška, altruistiškai sąveikauti. Ir egoistinė žmonijos visuomenė jaučia altruistinio elgesio naudą. Netgi šiuo metu pasaulyje niekas aktyviai nepasisako prieš altruistinius poelgius. Atvirkščiai, visos organizacijos, visuomenės veikėjai reklamuoja savo dalyvavimą altruistinėse akcijose ir tuo didžiuojasi. Niekas pasaulyje akivaizdžiai nesipriešina altruistinių idealų plitimui.

Altruizmas

Altruizmas - rūpinimasis kitų interesais ar gerove arba bendrąja gerove. Altruistiškas elgesys tapatinamas su nesavanaudišku elgesiu ir laikomas egoizmo priešingybe. Kita vertus, altruizmas gali tapti paslėpta egoizmo forma, taip pat psichologine gynyba nuo savo egoistiškų norų. Kiekvienam žmogui būdingas ir tam tikras gebėjimas aukotis iš tikrųjų: dėl savo vaikų, artimųjų, tėvynės, tikybos ar pažiūrų. Altruizmo sąvoka naudojama ne tik kalbant apie žmonių sąmoningą ar nesąmoningą elgseną, bet ir apie gyvūnų vidurūšinę elgseną ir jos evoliucinę raidą. Altruizmo sąvokos kūrėju laikomas Auguste Comte. Moralinis altruistas altruistiškai elgiasi iš principo. Tokio principo pavyzdžiu gali būti Imanuelio Kanto kategorinis imperatyvas. Asmens moralė taip pat gali pasireikšti sąžinės balsu, dėl kurio elgiamasi altruistiškai. Teisingumas yra viena svarbiausių mūsų visuomenės vertybių. Mes dažnai elgiamės altruistiškai norėdami teisingumo.