Ką liudija liūdesys?
„Nėra gyvūno, niūresnio už žmogų", - prieš du tūkstančius metų pastebėjo Seneka. Kas galėtų paneigti, kad „daugiau liūdesio" nereiškia ir „daugiau žmogaus"? Jausti liūdesį yra natūralu - tai viena pagrindinių žmogaus emocijų. Tačiau šiuo metu liūdesio pasaulyje yra pernelyg daug - JAV jau skelbiama depresijos epidemija... Galima sakyti, kad pasaulis išgyvena gedulą, ir telieka spėlioti, ką tokio brangaus jis prarado ar manosi praradęs. Jeigu laikytumės teorijos, kad liūdesys yra tamsioji džiaugsmo pusė, galėtume daryti prielaidą, jog liūdesio kiekis ir būdas priklauso nuo mūsų džiaugsmo kiekio ir būdo. Ar negali būti, kad džiaugsmo kiekio didinimas sukuria vis daugiau džiaugsmo antrapusystės - liūdesio? Akivaizdu, buitinis komfortas ir socialinės garantijos liūdesio ne tik nesunaikina, bet galbūt net pagausina. Galima net įtarti, kad vis didėjant komfortui, lengvėjant buičiai, plintant malonumų kultūrai, dėl kažin kokios priežasties, pagal tam tikrą dėsnį vis stiprėja slogi nuotaika ir depresija, kuria sunkiai, fiziniu darbu už būvį kovojantys žmonijos atstovai dažniausiai apskritai neserga. Amerikoje, kur puoselėjama linksmybių ideologija ir niekad nesustoja malonumų šalies įvaizdžio kūrimo mašina, kaip tik šioje šalyje žmones dažniausiai ištinka psichozės, čia daugiausia ligonių, kuriems diagnozuojama depresija. Oficialiais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pastaruoju metu psichiatro pagalbos reikia net 26 procentams JAV gyventojų, o Kinijoje - tik 4 procentams.
