Psichologija

Pastaruoju metu pastebėta, kad psichinės sveikatos sutrikimų diagnozavimo atvejų skaičius auga. Šį pokytį galima sieti su geresne gydymo galimybių plėtra. Be to, vis daugiau žmonių drąsiai kreipiasi pagalbos, kas rodo, jog visuomenė vis labiau suvokia psichinės sveikatos svarbą. Keičiasi ir visuomenės požiūris į psichinę sveikatą. Daugiau žmonių pripažįsta jos svarbą ir ieško pagalbos. Tyrimai rodo, kad pastaruoju metu padidėjo konsultacijų ir terapijų skaičius.

Kuo darboholikas skiriasi nuo alkoholiko?

autorius
Kuo darboholikas skiriasi nuo alkoholiko?

Kuris verslininkas pasakys, kad nenorėtų turėti darbštaus darbuotojo? Verslo pasaulis, apimtas konkurencinių lenktynių, ypatingiems darbštuoliams skiria premijas, juos gerbia, padeda daryti karjerą. Ir buityje tokius giria: “Šaunuolis, nė minutės nesėdi be darbo”. Tačiau psichologų tyrimai rodo, jog per didelis darbštumas neretai duoda visiškai nepageidautinų rezultatų. “Itin darbštus šefas gali visiškai sužlugdyti darbą”, - teigė Bad Cvečeno klinikos profesorius Peteris Bergeris, daugiau kaip penkiolika metų tiriantis šias problemas. “Pernelyg stropūs viršininkai labai dažnai viską tempia patys, nebesuvokdami savo asmens vaidmens. Neretai jie mano, kad viską žino geriau nei pavaldiniai, atimdamas iš jų ne tik iniciatyvą, bet ir domėjimąsi darbu.” Psichologai teigia: tie, kuriuos veda nesaikingas veiklos troškimas, galiausiai pridaro daugybę klaidų. Siekdami jas ištaisyti papildomu stropumu, jie vėl eina ydingu keliu, patekdami į “velnio ratą”, prisirišdami prie darbo kaip narkomanas prie adatos. Tokie žmonės dažniau suserga hipertonija, skrandžio opa, turi širdies ir kraujagyslių sistemos problemų, juos apima depresija. Dar 1971 metais amerikiečių mokslininkas Vainas Outsas pastebėjo bendrus alkoholizmo ir liguisto darbštumo požymius, įvesdamas naują mokslinį terminą “darboholikas”. Vokietijos medikai tęsė tyrinėjimus ir įrodė šį panašumą, lygindami svarbiausius etapus.

Darboholizmas - liga, kurią reikia gydyti

autorius
Darboholizmas - liga, kurią reikia gydyti

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie darboholikus. Tai liga, kuri gydoma palyginti lengvai. Tokius žmones kreiptis į gydytojus dažniausiai paskatina šeimos nariai. Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą. Daniela Dani, Ženevos „La Meteri“ klinikos psichologė, savo kabinete dažnai priima žmones, priklausomus nuo darbo. „Negaliu pasakyti, ar tokių asmenų padaugėjo, ar žmonės ėmė suprasti, kad jų gyvenimas nukrypo nuo normos, ir jiems reikia gydytis“, - sako ji. Psichikos ypatumai. Kaip tampama darboholiku? Iš visa ko sprendžiant, asnenų, kuriems būdinga ši ypatinga priklausomybės forma, psichika turi tam tikrų ypatumų. Daugumos terapeutų nomone, tai žmonės, kurie nuolat jaučia nerimą. Nesugebėdami kitam asmeniui pavesti kokio nors darbo, jie puoselėja viltis, kad galima kontroliuoti viską, netgi laiką. Kaip ir dėl kitų priklausomybės rūšių, šiuo atveju taip pat aliarmą kelia šeimos nariai, nes pačiam žmogui visada sunku „pagauti“ momentą, kada darbštumas tampa liga. „Kai kurie asmenys ateina patys, bet, deja, tada, kai liga jau įsisenėjusi, o šeimai padaryta nepataisoma žala“, - tvirtina Prancūzijos gydytojai. Juk nelabai malonu nuo ryto iki vakaro šalia matyti žmogų, susirūpinusiu vien darbu... Patys pacientai neretai teisinasi tuo, kad tai jų „lemiamasis mūšis“. Atseit kada nors jie praturtės ir nebedirbs.

Tinginystė - trūkumas ar privalumas?

autorius
Tinginystė - trūkumas ar privalumas?

Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš...“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti? Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime. Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus? Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų. Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu. Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti.

Kaip įveikti tinginystę?

autorius
Kaip įveikti tinginystę?

Namuose - netvarka, turite daugybę reikalų, tačiau nesinori net išlipti iš lovos ir papusryčiauti. Pažįstamas jausmas? O tiksliau - ne jausmas, bet būsena. Tinginystė tiesiog įtraukia, taip apsunkindama gyvenimą ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra tinginystė ir kas ją lemia. Šios būsenos priežastys gali būti egoizmas, nusivylimas, valios nebuvimas ar charakterio silpnumas. Tačiau tingėjimas gali būti ir apsauginė organizmo reakcija, kurią sukelia fizinis ar protinis nuovargis. Ši tingėjimo rūšis būdinga energingiems, darbštiems žmonėms, kurie patys nežino, kada sustoti, kol jų neužklumpa palaiminga tinginystė. Egzistuoja keli tikrosios tinginystės pavidalai. Paprasčiausia forma - tai visiems pažįstamas nenoras kažką daryti. Su šiuo jausmu susiduriame dar vaikystėje, jį įveikti - nesudėtinga. Svarbiausia, ką šioje situacijoje gali padaryti suagusieji: tinkamai reaguoti į šią problemą ir nedarant spaudimo vaikui paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl mokytis yra svarbu. Jeigu vaiką versite ir bausite, jis ras daugybę priežasčių, kodėl jis neatliko vienos ar kitos užduoties, nenuėjo į treniruotę, nepadarė namų darbų. Suagusiųjų gyvenime tokio tingėjimo priežastis dažniausiai - netinkamai pasirinkta profesija (darbas) ir silpna valia. Veiksmingiausias būdas kovoti su tokiu tingėjimu - pakeisti darbą, surasti mėgstamą užsiėmimą, t.y. priversti save dirbti, kurti, veikti.

Sumanumas ir kantrybė - pardavimo pagrindas

autorius

Jei susitikote verslo aplinkoje - klientas puikiai supranta kad atstovaujate vienokius ar kitokius savo įmonės interesus. Todėl kiekvieno kontakto metu reikia padėti bent mažą žingsnelį sandėrio link: normalu jei ne per kiekvieną susitikimą parduodate, bet kiekvienas susitikimas su klientu turi baigtis progresu Jūsų verslo santykiuose. Dauguma pardavėjų daro dvi klaidas: vieni aplamai vengia pokalbio apie verslą ir bijodami sugadinti santykius bei nuvilti klientą visą laiką tik ir kalba apie bites ar apie žvejybą. Kiti anksti ima kalbėti apie save, aš juos vadinu "let`s talk about me" tipais, ir tokiu būdu dažnai ištikrųjų sugadina santykius. Geriausias ir saugiausias būdas nukreipti pokalbį link pardavimo - domėtis kliento verslu, o būtent kuo daugiau laiko skirti pokalbiui apie jo poreikius ir problemas, kurias Jūs vienaip ar kitaip galite išspręsti. Per 13 metų konsultacinio darbo sutikau šimtus įmonių vadovų - ir 99% jų su didžiuliu malonumu pasakoja apie savo verslą. Svarbiausias pardavėjo įrankis - klausimai, kurių tikslas rinkti informaciją bei valdyti pokalbį. Nepatyrę pardavėjai daug kalba - tuo tarpu seni "fakyrai" naudoja klausimus ir tokiu būdu nukreipia pokalbį jiems aktualia tema. Deja daugumoje pardavimo seminarų dėstomos sudėtingos klausimų tipologijos - todėl po mokymų pardavėjai nesugeba praktiškai jų pritaikyti ir sako, kad "klausimai neveikia".

Noriu turėti dabar

autorius

Ko jau ko, o norų tai jau turime. Ne po vieną ir ne po du. Turime jų bent keletą, o kai kurie ir daugiau. Vienas už kitą labiau trokštamas, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad norime, kad noras būtų išpildytas dabar pat. Burtų lazdele pamoji ir sušunki – aš noriu turėti dabar! Ar atpažįstate save? Nesvarbu ar tai būtų naujas automobilis lizingu, kelionė į egzotišką šalį ar butas prestižiniame miesto rajone. Nesvarbu ar mūsų finansai tikrai leidžia visa tai turėti, bet jei mes norime, tai turime ir gauti, tuojau pat. O jei mums neduoda lizingo ar vartojamosios paskolos, tai atrodo pasiųsim visus…į Afriką. Man tai primena mažą vaiką, kuriam tėvelis nenupirko ledų ir jis apsiverkė. Deja, abiem atvejais neveiksminga manipuliacija. Taigi taip, aš kalbu apie suaugusius vaikus, kurie nemoka skaičiuoti. Nemoka apskaičiuoti savo finansinių pajėgumų ir pasineria į gilią vergystę kreditoriams, bankams. O vergiška išmintis sako: “aš tarnausiu bet kam, kas tik išpildys mano trokštamą norą tuojau pat.” Taip ir tarnaujam kol savęs nenustekenam iki depresijos, nemigos, krūvos piliulių. Šeštadienio naktį nutrūkstame nuo grandinės, o sunkų sekmadienio rytą jau “googliname” gyvenimo prasmę. Teoriškai suaugęs žmogus turėtu būti kantresnis ir suprasti, kad visko ko trokšti iškart negali turėti. Prieš tai turi sumokėti kainą. Ne, ne kreditoriaus sąskaita, o savo. Ech, bet juk čia tik teorija. Teoriškai mėgstame būti teisingais, o realiai nugalėti noro turėti dabar neišeina.

Kai pritrūksta kantrybės…

autorius

Netenku kantrybės… Tokį nusiskundimą teko vakar išgirsti. Tai buvo lyg pasiguodimas, lyg ir prašymas patarti. Nelabai sumojau, ką tuo metu atsakyti. Galėjau trafaretinėm frazėm “guosti”, kad reikia ugdyti savo charakterio savybes, kad reikia susiimti, nugalėti, nekreipti dėmesio. Bet… Žinau, kad toks tuščias patarimas nieko nereikštų. Pati nemėgstu nei dirbtinų šypsenų, nei dirbtinų patarimų, todėl ir kitam nenoriu tokių dalinti. Tačiau susimąsčiau: išties, kas ta kantrybė? Atmeskim, kad kantrybės praradimas - ligos pasireiškimas. Ligos turi pavadinimus ir jas gydo daktarai. Kasdienybėje, mano manymu, mes paprasčiausiai pavargstame gyventi. Mus pagauna rutina ir įsuka į savo ratą, iš kurio ištrūkti oi, kaip nelengva. Juk turime ir pareigos jausmą, kuris neleidžia elgtis lengvabūdiškai. Tikriausiai, tai dar labiau mus prispaudžia. Tad, ką daryti? Kažkada aš taip pat buvau pavargusi nuo gyvenimo. Net atrodė, kad paleidus lėkštę į sieną, palengvėtų. Aišku, susiimdavau, nes savęs ir lėkštės pagailėdavau… Bet čia sakau juokais. Dabar jau žinau, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, - reikia išmokti atsisukti į save. Tol, kol lauksime iš aplinkos dėmesio ir pagalbos, o patys nieko nedarysime, tol mus vargins nerimas, kantrybės praradimas, įvairios baimės, depresinės nuotaikos ir kitos nemalonios emocijos.

Ar tinginystė gali būti naudinga?

autorius
Ar tinginystė gali būti naudinga?

Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene... Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga... Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti. Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai. Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas.

12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys

autorius
12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys

Pasaulyje yra daug dalykų, kurių drovisi kiekvienas iš mūsų. Bet, pasirodo, lengviausia sugėdinti dailiosios lyties atstoves, kurios turi daug daugiau dalykų, kurių drovisi. Be to, drovumo priežastys gali būti tokios menkos, į kurias, matyt, vyrai net neatkreips dėmesio. Bent jau dėl tos paprastos priežasties, jog jų kitokia fiziologinė sandara. Pristatome jums 12 dalykų, kurių labai drovisi moterys. Nepaisant to, kad dabar dauguma mergaičių žino viską apie mėnesines dar joms neprasidėjus, jos jų vis tiek bijo. Taip yra todėl, jog kraujas asocijuojasi su kūno sužeidimais, be to nedaug 12-mečių mergaičių ryžtasi iš karto pasakyti mamoms apie prasidėjusias mėnesines. Daugelis žmonių pergyvena dėl pirmojo bučinio arba pirmo seksualinio kontakto, dėl to, jog nežino, kaip viskas praeis ir ar nenusivils jų partneris. To labiausiai bijo moterys, dėl to, jog joms įdomu, kaip jos atrodo iš šono intymaus kontakto metu. Tuo tarpu vyrai apie tai pagalvoja gana retai. Matyt, planetoje neatsiras tokia moteris, kuriai patiks, kai kažkas kapstosi joje šaltais instrumentais... Daugelis drovisi ir to, jog joms teks nusirengti prieš nepažįstamą žmogų, tuo labiau, jei ginekologas – vyras. Naktinis košmaras daugeliui merginų, pasirodo, yra būti užtiktai tėvų su vyru lovoje, net jei mergina jau seniai pilnametė.

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

autorius
Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

Laimė. Malonumas. Džiaugsmas

autorius
Laimė. Malonumas. Džiaugsmas

Malonumas ne visada suteikia laimę. Dažniausiai malonumas suteikia džiaugsmą. Džiaugsmą suteikia ir laimė. Žmonės siekia džiaugsmo. Todėl dažnai malonumus maišo su laime. Vakarų kultūra paremta malonumais. Vartotojų visuomenei įteigta mintis, kad daiktai gali suteikti laimę. Deja, jie gali suteikti tik laikiną malonumą. Paskui reikia kitų daiktų. Taip įsiveliama į lenktynes, kurių laimėti neįmanoma. Daiktai nesuteikia laimės. Laimė yra vidinė žmogaus būsena, statoma po truputį. Tai pasitenkinimas savo darbu, savo gyvenimu, o ne tam tikrų rezultatų pasiekimas. Visai kitokį džiaugsmą suteikia namuose bėgiojantis ir uodegą vizginintis šuniukas, nei naujausia videosistema. Sistema paprasta – daiktai tol vertingi, teikiantys malonumą, kol jie morališkai nėra pasenę. Vertę daiktams suteikia žmogus, pačiuose daiktuose vertės nėra. Tie daiktai, kurie mūsų tėvų laikais buvo vertingi, dabar - atgyvena. Didžioji dauguma daiktų(neskaitant meno dirbinių ar antikvarinių daiktų), kuriuos dabar turi, po 10 metų bus stipriai nuvertėję. Tai ir yra variklis. Greičiausiai beprasmis, bet gerai veikiantis. Taip žmonėms pateikiama, apie ką reikėtų svajoti, ko reikėtų trokšti - jiems pateikiamos “jų svajonės”. Žmonės nebemoka laisvai svajoti. Svajoja tuose rėmuose, kuriuos jiems pateikia. Svajoja pagal šablonus, pagal pavyzdžius. Tai jiems suteikia prasmę, troškimus. Net jei ji ir beprasmė, bet žmogui prasmę būtina turėti. Žmogui reikia kažko trokšti.

Džiaugsmas slypi paprastume

autorius
Džiaugsmas slypi paprastume

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, - pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.