Draugystė: 6 patarimai

Draugystė: 6 patarimai

Visi nori turėti draugų. O kai jų neturi, mes jaučiamės vieniši, liūdni. Kiekvienas iš mūsų kartais jaučiasi vienišas. Vieniems vienatvė - galimybė pabūti pačiam su savimi, pamąstyti, pasvajoti, susikaupti, kitiems - tai skausmingas ir sunkus išgyvenimas. Kartais pasijuntame vieniši būdami tarp kitų (pvz., klasėje) ar net šalia artimų žmonių. Net ir jausdamasis vienišas, dažniausiai nesi vienas. Kasdien bendrauji su kitais. Tačiau kažko tame bendravime trūksta. Ko gi trūksta? Ko norėtųsi? O kas turėtų būti, kad nesijaustum vienišas? Ar tuomet, kai pažįstami pakviestų tave kur nors nueiti? O gal tada, kai su klasioke dviese ruoštumėte namų darbus? Pamąstyk, su kuo norėtum daugiau bendrauti iš tavo klasiokų ar kieme esančių vaikų? Svarbu suprasti, ko norisi iš bendravimo. Būtų puiku, jei būtų stebuklingas receptas, kaip susirasti draugų. Bet, deja, niekas tokio nežino. Iš tikrųjų, visus mus supa potencialūs draugai. Nereikia toli ieškoti: su savo bendraamžiais mes susiduriame mokykloje, kieme, bet ne kiekvienas iš jų tampa draugu. Ko reikia, kad jie taptų draugais? Dažniausiai draugai neatsiranda staiga. Reikia nemažai laiko, kad pažįstamas vaikas taptų tavo draugu. Tam, kad susidraugautum su kitu, neužtenka vien noro tai padaryti, galima pačiam parodyti, jog kitas žmogus tau rūpi. Labai svarbi tavo iniciatyva. Žinoma, gali laukti, kol tave pakvies nueiti į diskoteką ar kartu valgyti priešpiečių, bet gal pats išdrįstum žengti pirmąjį žingsnį?

Būtinybė draugauti

Būtinybė draugauti

Pradėkime viską su šypsena, o dar geriau būtų pradėti žodžiais: mums sekasi vis geriau ir geriau. Statistikos duomenimis 1998 metais įsivysčiusiose pasaulio valstybėse jaunimas bendravimui su kitais žmonėmis skirdavo vidutiniškai 6 valandas per dieną. Šiuo metu pastebima, kad žmonės labiau linkia bendrauti internetu, o tiesioginiam bendravimui skiria tik apie 2 val. Kas atsitiko? Į šį klausimą geriauiausias atsakymas būtų prisiminti, kas iš viso yra draugystė! Draugystė - žmonių tarpusavio santykiai, kuriems būdinga bendra patirtis, panašios vertybės ir artimi tikslai. Draugystė paprastai vertinama todėl, jog draugas: turi tendenciją linkėti tau to, kas yra tau geriausia; jaučia tai kas tau labiausiai reikalinga; nebijo tave kritikuoti, pasakyti pastabas ir pan.; jūs gerai suprantate vienas kitą; draugai mielai būna kartu; jie nesiekia vienas kitam pakenkti; neretai dėl draugo interesų apriboja savuosius. Draugai taip pat padeda vienas kitam, pradedant gero linkinčiu patarimu ir baigiant bendrai įveikiamais rimtais sunkumais... drąsiai sakome ... ir t.t. Nors žinome ir suprantame, kad draugystė yra labai svarbi, vis tiek išeina taip, kad kai atliekame visus reikalingus darbus, draugams nebelieka laiko. Nors mes to ir nenorime, ilgainiui draugės išsibarsto. Draugystė istorijoje buvo laikoma vienu svariausių žmogaus patyrimų ir buvo laikoma šventa daugelyje religijų. Pastaruoju metu paprastai teigiama, jog šio reiškinio mastas visuomenėje mažėja.

Amžinai amžina meilė (draugystė)

Amžinai amžina meilė (draugystė)

Paklauskite bet kurio žmogaus, kas yra draugystė, ir kiekvienas jums atsakys skirtingai. Tačiau dažniausiai pasitaikantys žodžiai bus tokie: pasitikėjimas, dorumas, pagarba, įsipareigojimai, prieglobstis, dosnumas, lojalumas, supratingumas, priėmimas ir ilgai trunkanti. Iš pradžių atrodo, jog draugystėje svarbiausia pasitikėjimas. - Mes pasiryžę pasitikėti kitais ir norime, kad mumis pasitikėtų. Tikroji draugystė - dalytis su draugu viskuo, kas nutinka gyvenime bei padėti vienas kitam, išsikalbėti apie tai, kas tave slegia, ir suprasti, kad esi ne vienas. Mums pavyksta atvirai pasikalbėti apie tarpusavio santykius, tačiau prabilus apie sveikatą ir pokyčius organizme, tampame nebe tokie atviri. Reikia išdrįsti sulaužyti šiuos barjierus (tabu). O tai padaryti greičiausiai pavyktų draugų, žmonių, kuriais pasitikime, rate. Draugystės kelias ilgas ir vingiuotas. "Tikra draugyste yra ta, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas, tokia draugystė, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios miršta" - teigė Seneka. Turėti draugą yra didelis džiaugsmas, labai malonu kam nors pasiguosti, kai tave kas nors palaiko ir duoda patarimus. Draugas - tai vienintelis žmogus, galintis nurodyti tavo klaidas ir turintis pakankamai proto to nedaryti (R. Brown). Jei moki išklausyti kitą ir pats išsipasakoti, jei tau rūpi, ką kiti jaučia, ir gebi nieko nekritikuoti ir neįsakinėti kitiems, gali susirasti daug draugų. (Nuria Roca, Draugystė. Nuo senų draugų iki naujų draugų).

Trūksta sveikatos? - įsigyk draugų

Trūksta sveikatos? - įsigyk draugų

„Geriausi draugai tave girdi net jei tu nekalbi". Prieš draugą nėra prasmės kažką slėpti ar apsimetinėti kažkuo kitu, gali būti savimi. Su tikru draugu galima sėdėti ir paprasčiausiai tylėti - ta tyla nei vieno iš mūsų nežeidžia, nes draugai vienas kitą supranta ir be žodžių. Kalbant apie draugus, labai svarbi yra draugystės sąvoka. Draugų tarpusavio santykiai yra svarbūs kiekvienam, o bendravimas su bičiuliais užima didelę mūsų gyvenimo dalį. Vieni iš mūsų pykstasi su draugais ir nežino, kaip susitaikyti, kiti jaučiasi išduoti ar palikti savo draugų, treti nežino, kaip susidraugauti. Draugystei svarbus ir gyvenamosios vietos pakeitimas, kuris susijęs su įtampa ir nežinomybe. Reikia palikti mums įprastą tvarką, žinomas vietas, draugus, santykius, o išvažiuojant mokytis svetur - net ir savo šeimą. Naujoje vietoje visus santykius reikia pradėti kurti iš naujo. Geri draugai neatsiranda per akimirką, naujiems santykiams užmegzti, pasitikėjimui įgyti reikalingas laikas. Persikėlę į naują vietą galime jaustis liūdni, vieniši tuo laikotarpiu, kuriuo po truputį prisitaikome prie pasikeitusios aplinkos. Draugai suteikia mums džiaugsmo, pilnavertiškumo jausmą. Tai žmonės, kuriais mes galime pasitikėti, kuriems galime pasipasakoti kai mums sunku nebijodami, kad būsime nesuprasti. Juk negalime būti atviri kažkam, kuo nepasitikime. Draugystė prailgina gyvenimą, o draugų ryšiai yra pozityvesni nei giminių. Geri draugai gali padidinti numatomą gyvenimo trukmę iki 22 procentų.

Moteriška draugystė - mitas?

Moteriška draugystė - mitas?

Patirtis: „Su Viktorija buvome neišskiriamos nuo pat vaikų darželio laikų. Daugelis manė, kad esame tikros seserys - ir tai mums labai patiko. Abi ilgaplaukės brunetės, net rengėmės panašiai. Visur - net į pasimatymus - eidavome drauge. Vėliau aš sutikau savo būsimą vyrą. Šis kartą neatsargiai mestelėjo: " Jūs gi siamo dvynės! Jums nieko daugiau nereikia!" Tuomet pirmasyk suvokiau, kad baigiu ištirpti draugės bendrijoje. Mes ir dabar esame artimos, bet skiriame viena kitai gerokai mažiau laiko. Tiesa, draugė manęs pavyduliauja šeimai, nes pati kol kas neištekėjo...". Draugystės tipas: beveik ideali. Iš pirmo žvilgsnio teigiamai nepavojinga. Kaip taisyklė, prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą. Dvi draugės - du patys artimiausi pasaulyje žmonės. Ir varge, ir džiaugsme. Merginos išsiverkia viena kitai ant peties, nebijodamos, kad gandai apie krizę šeimoje pasieks viso miestelio ausis, nubanguodami fantazijų pagražintais ratilais kelis mėnesius į priekį. Šaukštas deguto: tokie santykiai padaro moterį visiškai nesavarankiška būtybe, nuolat bėgančia nuo asmeninių problemų. Pokalbiai su drauge tampa savotiška šeimos pakaitalu. Bendravimas su kuo nors trečiu, net jei tas trečias - tavo nuosavas teisėtas sutuoktinis - prilygsta išdavystei. Ką daryti? Užduok sau klausimą: ar ši draugystė tikra, ar tave valdo tik baimė ją prarasti?

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

Kaip susitaikyti ir atsiprašyti?

Taip jau yra, kad būnant dviese anksčiau ar vėliau susipykstama. Gal ir ne dėl globalinių dalykų - dėl paprasčiausių smulkmenų. Pirmąjį žingsnį susitaikymo link žengti labai sunku, nors atsiprašymo būdų gali būti tiek daug... Neperspektyvusis būdas. Labiausiai mėgstamas mergišių, kurie nuslydę į šoną ir pagauti už skverno niekuomet neprisipažins, kaltę stengsis suversti bet kam, tik ne sau. Toks vyras mieliau savaitę skambins telefonu ir lies graudžias ašaras prisiekinėdamas, jog tai paskutinis kartas (nors puikiai žino, kad paskutinis dar tik bus). Tokiais atvejais moteris atleidžia dažniausiai tik dėl to, jog pabodo ašaros ir įkyrus zyzimas, nuolatiniai telefono skambučiai ir nesibaigiantys klausimai „ar nebepyksti". Tik išgirdęs atleidimo žodžius, išpirkdamas kaltę ir dar kartą įrodydamas savo „prieraišumą", perka glėbius gėlių, vedasi į kavinę, pildo visas moters užgaidas, iki akys užklius už naujo sijono. Paprastai moteris vis tiek palieka tokį vyrą - nesmagu būti mulkinamai. Tik vienos kantresnės, kitos perdėm kategoriškos ir į jokius kompromisus nesileidžia: prisimena taisyklė - nuslydus vieną kartą, nesunku tai padaryti ir darsyk. Efektyvus - gudrusis būdas. Tokį atsiprašymo būdą naudoja dauguma vyrų, nes jis, kaip rodo praktika, pasiteisina net ir tuomet, kai mylimoji atsitveria tylos siena. Tuomet gudrutis pradeda lyg ir netyčia rėžti sparną apie jos geriausią draugę ar šiaip net ir gerokai vyresnę bičiulę.

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

Susipykote? Nepamirškite susitaikyti

Kivirčo ir skyrybų priežastimi gali tapti bet kokia smulkmena. Žinoma, nėra namų be dūmų. Kartais reikalinga psichologinė iškrova ir reikia leisti sau išlieti emocijas, tame tarpe ir negatyvias. Psichologai pataria kartais išsakyti savo norus, jausmus ir emocijas balsu. Štai ir viskas. Patys baisiausi žodžiai išsakyti, pretenzijos priimtos ir, rodos, pyktis savaime išnyko. Ir vėl norisi normalių santykių... Tačiau juk reikia žengti pirmą žingsnį, o taip nesinori... Šios problemos sprendimui pirmiausia reikia nuspręsti, kas jūsų manymu teisus, o kas kaltas. Pažiūrėkite į šią situaciją iš šalies. Paimkite popieriaus lapą ir raštu suformuluokite jūsų konflikto priežastį. Visų pirma, neapgaudinėkite savęs. Kairėje lapo pusėje surašykite klaidas, kurias padarėte jūs, o dešinėje surašykite jūsų partnerio klaidas. Pas ką jų daugiau? Jūs vis dar norite susitaikyti? Jei taip, tai tolimesni patarimai jums. Taigi, prisipažinote esanti kalta, nutarėte žengti pirmą žingsnį ir susitaikyti. Nuo ko pradėti? Žinoma, galima jam paskambinti ir pasakyti banalųjį "Atleisk, buvau neteisi. Aš daugiau taip nedarysiu...". Tačiau taip neįdomu. O kaip įdomu? Nusiųskite SMS. Tik ne paprastą, o ypatingą. Geriausia eiliuotą, bet galima ir proza, svarbiausia, kad jį sujaudintų. Tai gali būti dainos, kuri jums kelia romantiškas asociacijas, žodžiai. Arba jūsų "topinė frazė", kurią ištarus abu nusišypsote. Tai gali būti bet kas, kas jus jungia. Jūsų užduotis yra, kad jis atsakytų.

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

Atleidimas, atsiprašymas, susitaikinimas

Žmogus, Dievo kūrinys, yra apdovanotas laisve rinktis. Rinktis tarp gėrio ir blogio. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi galią daryti blogį ir gėrį. Suprantama, ne be pasekmių. Žmogaus pasirinkimas visada yra atsakingas. Kai mes, pavyzdžiui, pažeidžiame eismo taisykles - nebūtinai įvyksta autoavarija, tačiau blogas įprotis nesiskaityti su tam tikromis normomis neišvengiamai mus prives prie nelaimės, už kurią reikės patiems atsakyti. Beprasmiška galvoti, kad, tobulėjant technikai, modernėjant pasauliui, ateis laikas, kai išnyks normos, kai galima bus nesilaikyti jokių važiavimo apribojimų, kai bus galima nesilaikyti jokių moralės, dorovės apibrėžtų taisyklių. Suprantama, tos normos keisis. Vienos išnyks, atsiras kitos. Tačiau vienokios ar kitokios bus visada. Vienas iš kriterijų, padedančių teisingai pasirinkti, yra mūsų turimas galutinis gyvenimo tikslas. Taip pat labai svarbus mūsų ryšys su Dievu maldoje, - mokėjimas pasinaudoti Kristaus pergale prieš blogį atleidžiant, atsiprašant, susitaikant, gyvenimas tiesoje. Atleidimas, atsiprašymas ir susitaikinimas - tai iš tikrųjų labai svarbūs dalykai. Tai pagrindinės Šventojo Rašto temos. Mes pažįstame Kristų tik todėl, kad Dievas norėjo per Jį duoti žmonėms atleidimą ir suteikti jiems progą su Juo susitaikyti bei galimybę mokytis iš Jo atleidimo ir susitaikinimo meno tarpusavyje. Atleisti - nereiškia neigti patirtą blogį, nereiškia ištrinti praeitį, veiksmą ar įžeidžiantį elgesį, tarsi nieko nebuvo atsitikę.

Mokyklose plinta „technologinis smurtas"

Daugeliui žmonių smurtas mokykloje asocijuojasi su kitų mokinių patyčiomis, pravardžių klijavimu, fizinėmis bausmėmis ir kitais nemaloniais daugelyje mokyklų sutinkamais dalykais. Tačiau technologijos skatina net ir šio socialinio reiškinio evoliuciją. Pavyzdžiui, Japonijoje, kurioje ypač gajus mobiliųjų telefonų kultas, šie įrenginiai pastaraisiais metais vis dažniau pasitelkiami kaip smurto priemonė. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad šiuo metu apie 10 proc. Japonijos moksleivių yra patyrę psichologinį smurtą (grasinimus, patyčias ir t.t.) per šiuolaikines komunikacijos priemones: elektroninį paštą, mobiliuosius telefonus, interneto dienoraščius. Kibernetinis chuliganizmas sparčiai plinta visame pasaulyje. Tarp dažniausiai pasitaikančio mokyklinio psichologinio smurto metodų yra šie: kompromituojančių auką nuotraukų siuntinėjimas telefonu visiems klasės draugams (ypač dažnos nuotraukos slapčia darytos tualete), įžeidžiančių komentarų rašymas klasės tinklalapyje ir kt. Anot psichologų, technologijomis paremtas smurtas gali būti dar pavojingesnis nei fizinis, nes jį kur kas sunkiau pastebi suaugusieji - mokytojai, tėvai. Be to, anonimiškumas apsunkina kaltininkų suradimą. Japonijoje jau užfiksuotas ne vienas atvejis, kai technologinio smurto persekiojami paaugliai nusižudė ar kėsinosi atimti sau gyvybę. Šiemet ypač garsiai nuskambėjo atvejis, kai iš gyvenimo pasitraukė aštuoniolikmetis, kurio klasiokai paskelbė internete jo nuogo nuotraukas ir reikalavo pinigų.

Valdykite savo pyktį

Valdykite savo pyktį

Jungtinių Arabų Emyratų psichologas Zaidas Al Haidanas, kuris baigė institutą Kijeve, aspirantūrą - Maskvoje, o stažavosi Anglijoje ir JAV, sako, kad pyktis yra naudingas sveikatai, tačiau ne visada. Pyktis mums padeda adekvačiai reaguoti į iškylančias problemas, įspėja apie nemalonumus, mobilizuoja mūsų jėgas gintis. Kylantis agresyvumas suteikia žmogui naujų jėgų, padeda susidoroti su emociniu arba fiziniu pavojumi, pavyzdžiui, užpuolimo momentu. Profesorius Haidanas stažuotės JAV metu gydė pacientę, išgyvenusią didžiulį stresą. Šis pavyzdys, pasak jo, yra tipiškas. Moteris ėjo viena tuščia tamsia gatve. Jai įkandin sekė vyriškis. Iš pradžių kilusią baimę netrukus pakeitė pyktis: "Kaip jis drįsta!" Moteris, užuot pabėgusi, sulėtino žingsnius. Kuomet persekiotojas priartėjo, ji staiga atsisuko ir ėmė šaukti iš visų jėgų: "Nešdinkis, arba aš užmušiu tave!" Užpuolikas pabėgo. Stresą moteris išgyveno didžiulį, tačiau liko gyva. "Čia žmogų išgelbėjo pykčio protrūkis", - teigia psichologijos profesorius. Tačiau dažnas įtūžis be didelio reikalo daro žmogų nemalonų bendrauti. Šalia pikčiurnos mums nejauku - ir darbe, ir namie. Pagieža, įniršis, pyktis mums labai brangiai kainuoja. Žmogus tampa kietaširdis, jis pats save sekina emociškai ir fiziškai. Paskui apninka kaltės jausmas, jis atgailauja, kankinasi, keikia save, galiausiai ima savęs gailėtis. Ši vidinė kova, deja, neturi nieko pozityvaus. Ji tik stumia kartoti klaidą.

Kaip įveikti pyktį?

Kaip įveikti pyktį?

Yra trys pagrindiniai pykčio sutramdymo būdai: jį parodyti, nuslopinti arba nusiraminti. Sveikiausia, kai pyktis išsakomas, tačiau neagresyviai ir neįžeidžiant kitų. Pyktis gali būti ir nuslopinamas, tačiau ilgainiui toks būdas gali sukelti neigiamų padarinių sveikatai: sukelti hipertenziją, širdies ritmo padažnėjimą, depresiją. Pastebėta, kad neišreikštas pyktis turi savų patologijų, kaip pasyvus agresyvumas, ciniškumas ar priešiškas elgesys. Nukenčia tarpusavio santykiai, nes žmonės, linkę žeminti kitus, reikšti sarkastiškas pastabas, be atvangos kritikuoti, paprastai turi mažai draugų. Po pykčio priepuolio tiesiog nusiraminti sugeba ne kiekvienas. Reikia suvokti, kad ne taip lengva atsikratyti žmonėmis (šeimos nariais, bendradarbiais, kaimynais), kurie mus erzina. Taigi neturėdami galimybių juos pakeisti, privalome išmokti kontroliuoti savo reakciją. Labai geras būdas atsikratyti pykčio - stengtis viską nuleisti juokais. Jei, jūsų manymu, jus supykdęs draugas yra žąsinas, vietoj išrėktos į akis frazės savo „vaizdajuostėje" tokį jį ir nusipieškite - įsivaizduokite tą žąsiną, sėdintį kabinete, einantį į susitikimus, kalbantį telefonu ir pan. Savaime suprantama, pykčio visai nejausti negalima. Gyvenime nuolat kas nors nutinka - kažką prarandame, kažkas apgauna. Reikia išmokti pakančiai reaguoti į tai, kas iš tiesų nėra malonu, svarbu situacijos dar labiau nedramatizuoti.

Pyktis parodo mūsų silpnumą

Pyktis parodo mūsų silpnumą

Pykti dėl to, kad pasaulis nesisuka taip, kaip norėtųsi, yra vaikiška. Tiesą sakant, pirmą kartą frustraciją tikriausiai pajuntame gimdami - kūdikis nenori palikti motinos gimdos, o vis tiek būna per jėgą išstumiamas į šviesų, triukšmingą ir šaltą pasaulį. Kūdikio frustracija yra visiškai suprantama, bet suaugus mums tenka priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai kiti nesielgia taip, kaip mums norėtųsi, ar atrodo lyg jie mūsų negerbtų, pykstame, nes bijome. Bijome, kad nebegalime jų suvaldyti. Bet mums niekada ir nebuvo skirta valdyti kitų. Rodyti kitiems savo pavyzdį? Taip. Valdyti per prievartą? Ne. Mūsų noras kontroliuoti nėra neteisingas - jis tiesiog nukreiptas neteisinga linkme. Mes turime valdyti save. Kai atsisakysime noro valdyti kitus žmones ir aplinką, suprasime, kad nelabai yra dėl ko ir pykti. Be abejo, retsykiais žmonės kalba ir elgiasi kvailai. Jie gali mus įskaudinti. O kai taip pasielgia, kyla pagunda pykti. Bet mes neprivalome pykti. Mes galime jiems atleisti! Nebūtų sunku atleisti kitiems, jei prisimintume, kad visi esame tokie patys. Kaip galime pykti ant žmonių dėl to, kad jie elgiasi kaip žmonės? Nors yra daug gerų priežasčių nepykti, blogo įpročio atsikratyti sunku. Taip yra dėl to, kad dažnai patogiau jausti pyktį nei jausti baimę, frustraciją ar skausmą, dėl kurių pyktis ir atsiranda. Žmogaus pykčio pasekmės dažnai yra kur kas blogesnės nei priežastys, sukėlusios pyktį.