Psichologija

Esu girdėjęs posakį, kad galingiausias ginklas prieš kurį niekas negali atsilaikyti yra gerumas. Senovės Rytų išmintis teigia, kad didžiausias kerštas blogam žmogui yra padėka jam už tai, esą net ir blogą žmogų pradeda graužti sąžinė. Taip, tam tikrose kultūrose ir dabar turbūt yra vietos gerumui, bet ne pas mus. Atrasti tikrai gerą ir nuoširdų žmogų nėra taip paprasta. Maža to būti geru žmogumi vos ne tolygu būti angelu, o angelų nėra. Esu ne kartą girdėjęs būtent tokį komentarą šia tema. "Kodėl mes mylim tuos, kurie tolimi?". Šie žodžiai iš Alano dainos Mėnulio tango man iki šiol yra įstrigę. Gal tai ne klausimas? Gal tai paaiškinimas, kodėl šiais laikais taip sunku surasti sau antrą pusę. Paklauskim savęs ką mes renkamės kruopščiau, naują kompiuterį, automobilį ar gyvenimo draugą? Kam atiduodame savo visas jėgas ir meile? Darbui ar artimui? Fromm'o psichologijoje vienareikšmiškai teigiama, kad meilė yra labai retas reiškinys ir vis retėja. Mes tuokiamės, skiriamės, tuokiamės ir vėl skiriamės ne dėl meilės, o dėl nepakeliamo vienišumo. Mes tiesiog paniškai bijome likti vieni šiame beprotiškame ir nesaugiame pasaulyje, tad sulaukus tam tikro amžiaus netgi susigalvojame tokį event'ą kaip "ieškau merginos/vaikino". Ką po galais tai reiškia? Kaip ieškoti? Gal ir man savo organaizeryje pasižymėti, kad penktadienį vakarop keliausiu ieškoti panos... Bet kad net nežinau kaip tai daryti... Kaip ieškoti? Galėčiau gal nueit į klubą, bet mano šokio įgudžiai panas tik atstumtų.

O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita - ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę. Gera, kai žinai, kad pavargus tave pakels stiprios arba švelnios gerumo rankos, kad ryškiau už vaivorykštę veide uždegs šypseną. Gali būti, kad gerumo rankos bus užimtos šimtais kitų reikalų. Gal jos bus reikalingos gėlei pamerkti, baltai staltiesei ant stalo užtiesti, mažai mergaitei kasytes supinti, o gal gintariniam alui įpilti, senolės galvai prie savęs priglausti, saldžiam rojaus obuoliui nuraškyti ir dar, ir dar. Juk jo rankų reikia ir pačiam didžiausiam švelnumui prie plakančios širdies prisiliesti, tad gali pagalvoti: kur jau man, gyvenimo pavargėliui, jų šilumos laukti. Gal tik pačiame saulėlydyje lyg atpildą už gerus darbus, už kantrų bei saldų laukimą prie jo kiekvienam iš mūsų bus galima priglausti savo veidą. Manau, kad ir tokia mintis bus gera.

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems - pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave). Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą). Bet dabar kyla klausimas - ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip - juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai - geras darbas, ko daugiau galima norėti.

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems. Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo. Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti.