Bausti negalima pasigailėti

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Reikalauju nereikalauti!

Susiklostė stereoptipas, kad moterys daugiau niurzga. Nes jos mieliau reiškia emocijas žodžiais, nei poelgiais. Ir įprasta tai susieti su nepateisintais lūkesčiais, su neatitinkančiais požiūriais į gyvenimą, su charakterių nesuderinamumu. Ar su delikačių moteriškų dienų keliamomis nedelikačiomis audromis, kaitaliojančiomis nuotaikas, tarsi jūros bangavimo laipsnį identifikuojančias skirtingų spalvų vėliavas. Dažniausiai plevėsuojanti vėliava yra juodos spalvos - kai bangavimo laipsnis yra tolygus audrai. Su povandeninių srovių sūkuriais ir išplautomis duobėmis. Kai vyras nevykdo savo pareigų visose gyvenimo srityse. Visose. Dažniausiai tos audros prasideda žodžių junginiu "TU VISADA..." Negali manęs suprasti. Nesugebi uždirbti tiek, kiek reikia. Žadi gerą gyvenimą, o jo kaip nėra, taip nėra. Rodai blogą pavyzdį vaikams. Nesirūpini namais. Manęs nenori. Tu - egoistas! Egoistas yra tas žmogus, kuris savimi rūpinasi labiau, nei MANIMI... Kartais būna iškeliama raudona vėliava - vidutinio bangavimo indeksas. Kai namuose prie uoliai vykdomų pagrindinių pareigų prisišlieja kasdienės, smulkesnės, neįvykdytos pareigos. Dažniausiai viskas prasideda žodžių junginiu "IR VĖL TU...". Parėjęs namo ne iš karto nusiavei batus. Neišnešei šiukšlių. Nepataisei klibančių spintelės durų. Užsibuvai darbe. Pamiršai paskambinti. Užsižiūrėjai į blondinę gatvėje. Jei nesėkmė galima, ji neišvengiama... Ir visai retai, išimtinais atvejais būna iškeliama balta vėliava.

Motiniškas pavydas

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas - nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: "Mano sūnus nebuvo vienturtėlis - auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: "O Jovita mano taip", "o ji pasakė anaip". Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta - nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Kas šeimoje turi auklėti vaikus?

Šeima yra, po Dievo, pačių artimiausių asmenų ratas. Pačių svarbiausių, pačių reikšmingiausių, įtakingiausių, brangiausių, mylimiausių, iš Dievo malonės patikėtų vienas kitam, suvestų į draugę rūpintis ir per savo santykius atspindėti Kūrėją. Vyras ištekėjusiai moteriai yra pats artimiausias žmogus, po Dievo antras, tarp žmonių pirmas. Tas žmogus, su kuriuo ji yra vienas kūnas (Ef 5 ,31). Žmogus, kuris svarbesnis už vaikus. Todėl neteisinga sakyti "gyvenu dėl vaikų", mat pirmiausiai turėtume gyventi dėl savo vyrų. Kaip tą padaryti - jau kita tema, beje, gana smulkiai aprašyta Ef 5, 22-33. Mūsų tema - apie vyrus. Pavadinimu pasirinkau eilutę iš Laiško efeziečiams, 5 skyriaus, kuriame labai aiškiai pavaizduota svarbos ir priklausomybės piramidė bei apibūdinti pagrindiniai santykių principai. Paskaitykime Ef 5, 22-33: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.

Po šimts pypkių... rupūžyte rugienoj!

Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.

Sparnuoti melai

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Nekenčiu naujosios tėvo žmonos

Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė. Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta - negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta. Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą. Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs.

Nuogas ir labai pavojingas

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

Ką daryti su Sizifu, pametusiu akmenį?

Anot psichologų, darbo netekimas - vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui? Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija - nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo. "Na, ir puiku, - tariau aš. - Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą". Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos - vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose - pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa?

Suskilę namai

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų - beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia - ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos - santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai - kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. "Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių - staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, - teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. - Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša". Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų - nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Vaikų ir tėvų pareigos (Ef 6,1–4)

Tačiau vaikų auklėjimas nėra vien tik drausminimas, bet ir davasinis bei moralinis dalykas. Čia priklauso mokymas. Pastaruoju laiku labai madinga mokant taikyti kuo mažiau direktyvų ir leisti vaikui pačiam pasirinkti savo kelią. Bet Paulius su tuo nesutiktų. Žinoma, yra nemažai valdingų ir viską nurodinėjančių tėvų, neleidžiančių savo vaikams išmokti patiems priimti sprendimus ir šitaip stabdančių jų pažangą. Tėvams reiktų atskirti gerą pedagogiką nuo blogos. Netinkama pedagogika yra tuomet, kai tėvai ir pedagogai vaikui perša savo nuomonę ir primeta valią. Teisinga - kai vaikas yra skatinamas; kai tėvai ir pedagogai drąsina vaiką patį ieškoti atsakymų. Tačiau tam jam reikia pagalbos ir būtinų pradmenų. Tėvai ir pedagogai turi stengtis prieš tai vaiką aprūpinti krikščioniškomis tiesos ir gėrio vertybėmis, tačiau vengti spausti ar versti jomis naudotis. Visas auklėjimas, kaip Paulius rašo, turi vykti "Viešpaties vardu". Dėl šios Pauliaus minties kai kurie tėvai mano, kad drausminimas ir disciplina priklauso tik krikščioniškam auklėjimui ir kad taip Paulius sako norėdamas pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir nekrikščioniško vaikų auklėjimo. Tačiau atrodo, kad išties šiais dviem žodžiais pasakoma daugiau, būtent, kad greta drausminančių ir disciplinuojančių tėvų stovi pats Viešpats. Tai Viešpats yra tikrasis disciplinos mokytojas ir vykdytojas. Krikščionims tėvams svarbu išmokyti vaikus paklusti ne tik savo autoritetui, bet ir kad jie per tai pažintų Viešpatį ir paklustų jam.

Iš antrų rankų

Antroji santuoka yra kur kas didesnis laimėjimas nei pirmoji. Vyrai - nelyginant vaikai. Ne taip sunku nieko nenutuokiantį vaiką nuvesti pas dantų gydytoją pirmą kartą. Tačiau pasodink jį į stomatologo kėdę antrą kartą, kai jis jau puikiai žino, kas yra replės ir dantų grąžtas! Tad jei vieną sykį rimtai nusvilęs vyras vėl ryžosi vesti, galite neabejoti - jis jus iš tikrųjų myli. Ir vis dėlto net jei iš antrų rankų pirktas drabužis yra kur kas geresnės kokybės nei sužvejotas kur nors Gariūnuose, pažįstamiems geriau apie tai neprasitarti - dėvėtos kelnės, net jei jos yra paties Calvino Kleino, niekada nebus vertinamos taip kaip naujos. Panašiai ir su vyrais. Išvardijusios visas naujai atrastojo princo dorybes, frazę: „Tiesa, jis išsiskyręs..." tariame kiek prislopinusios balsą. Žinoma, tai smulkmena. Ir tai jau nieko nebestebina. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, antroji santuoka nėra labai retas reiškinys - Lietuvoje šiuo metu jos sudaro apie ketvirtadalį visų santuokų. Yra ir kitas niuansas - išsiskyrę vyras ir moteris labai skirtingai vertinami. Vyrauja nuomonė, jog jei moteris išsiskyrė, - vadinasi, ji nesugebėjo išsaugoti santuokos, o vyras paprastai laikomas nesuprastu vargšeliu. Taigi jūs turite visus šansus tapti gerąja fėja, kuri jį supras, priglaus ir visa galva pranoks buvusiąją. Atsargiai: toks įsitikinimas neretai labai apsunkina gyvenimą. Viena mano pažįstama, tarkim, vardu Roma, prieš trejetą metų nusičiupo neblogą vyruką iš antrų rankų.