Paauglystė

„Blogiausia, ko gali išmokti jaunimas, – lengvabūdiškumas. Jo padariniai yra tie malonumai, iš kurių išsivysto ydos.“ – Demokritas.

Paauglys nori būti išgirstas

autorius
Paauglys nori būti išgirstas

Nebesusišneku su sūnumi. Viską suprantu, kad paauglystė sunkus amžius, na, bet ne tiek. Drasko akis, atsikalbinėja, kad ir ką bepasakyčiau. O svarbiausia, kad ir su tėvu nesiskaito. Ir geruoju, ir piktuoju bandau kalbėtis, o jis kaip kurčias. Bandžiau prikalbinti nueiti pas psichologą. Be šansų. Tik pasišaipė ir tiek. Kaip man elgtis? Psichologė Irena Ramoškaitė: Paauglių tėvai neretai skundžiasi atžariu atžalų elgesiu, per grubia kalba, vis dažniau pasitaikančiu melu ar iš viso nereagavimu į jų pastabas ar prašymus. Sociologinių tyrimų duomenimis, iš visų paauglių auklėjimo sunkumų būtent šie yra paplitę labiausiai. Į paauglystę įžengę vaikai nori jaustis suaugę ir dažnai nesugebėdami savo "suaugimo" išreikšti, neapsieina be šiurkščių frazių, nepagarbaus elgesio demonstravimo. Tačiau mokyti bendravimo kultūros atsakant šiurkštumu į vaiko replikas neprotinga. Bendraukite su juo kaip su lygiu. Tegul vaikas pajunta savo reikšmingumą ir tuomet jam nereikės įrodinėti, kad jis "jau didelis".

Naujas paauglių jaukas

autorius
Naujas paauglių jaukas

Širdies infarktas, traukuliai, kraujo išsiliejimas į smegenis, insultas ar vėžys – visus šiuos sveikatos sutrikimus ir daugelį kitų gali sukelti lakiųjų organinių cheminių medžiagų naudojimas ar žolių mišinių vartojimas ne pagal paskirtį. Tačiau jaunimas linkęs juos bandyti ir nuodijasi, negalvodamas apie pasekmes sveikatai. Narkotikų kontrolės departamentas prie LR Vyriausybės jau yra uždraudęs tam tikrų medžiagų patekimą į rinką ir siekia apriboti keleto naujų platinimą. Kasmet rinkoje atsiranda 1-2 tūkst. naujų cheminių medžiagų. Skatinant jas vartoti ne pagal paskirtį, keliama rimta grėsmė žmonių sveikatai. Cheminių medžiagų, dar vadinamų „buzais", „poperiais", „niochais", uostymas yra tapęs paauglystės problema. Tiek internete, tiek parduotuvėse šios medžiagos pristatomos ir parduodamos kaip kambarių oro gaivikliai, dezodorantai bei odinių dirbinių valikliai. Kaip teigia Narkotikų kontrolės departamento Kontrolės skyriaus vedėja Rima Mačiūnienė, Lietuva nesiskiria iš kitų Europos Sąjungos šalių. Ir jeigu jaunimas kažką naujo svaiginimuisi išbando kitur, dažniausiai panašūs pranešimai pasirodo ir mūsų šalyje. „Šiuo metu dedama labai daug pastangų, kad tų medžiagų, kurias jaunimas vartoja svaiginimuisi, platinimas rinkoje būtų griežtai kontroliuojamas. Turiu omenyje augalinės ir cheminės kilmės sintetines organines medžiagas, kurios nėra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, tačiau veikia žmogaus psichiką".

Paaugliškos draugystės pamokos būna skaudžios

autorius
Paaugliškos draugystės pamokos būna skaudžios

Dabar aš, kaip ir visos mamos, drebančia širdim laukiu savo penkiolikmetės dukros, grįžtančios iš draugų gimtadienio, baru, jei nepareina laiku namo. Kaskart teigiu jai, kad draugus reikia labai atsargiai rinktis, kad juos patikrina gyvenimas. Kad labai dažnai paauglių draugystė nutrūksta, palikdama skausmingus išgyvenimus. Pasakoju dukrai ir savo to laikotarpio išgyvenimus... Buvau jautri ir nedrąsi paauglė. Jei užkalbindavo berniukas, skruostus išpildavo raudonis, drebėdavo ir linkdavo kojos. Suole sėdėjau viena, pertraukas praleisdavau tai su viena, tai su kita klasės drauge. Geriausios draugės neturėjau. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, kai į klasę atėjo naujokė Valdonė. Ji drąsiai apžvelgė mus visus, pastebėjusi tuščią vietą šalia manęs, plačiai nusišypsojo: ,,Čia laisva?" Nuo tos dienos mes tapome draugėmis. Daug kalbama apie neužmirštamą pirmąją meilę, bet paaugliui gal dar didesnę žymę nei ji palieka pirmoji draugystė. Pastebite, kaip dažnai mes, suaugę, vaikų klausiame: ,,Kas tavo geriausias draugas?" Taip mes tarsi patvirtiname draugystės svarbą kiekviename amžiaus tarpsnyje. Juk tada tu jautiesi laimingas visur ir visada – klasėje, kieme tu turi artimą žmogų, kuriuo pasitiki, kuris tau pats artimiausias, artimesnis net už tėtį ir mamą. Su juo ruoši pamokas, tave meiliai pasitinka draugės mama, vaišina. Jūs geriate arbatą ar kavą, vaišinatės sumuštiniais, sprendžiate uždavinius... Kartais ir pietaujate pas draugę.

Po šimts pypkių... rupūžyte rugienoj!

autorius

Idiliškas vaizdelis: savaitgalio rytas, tu ramiai gurkšnoji kavą, vartai žurnalus, vyras iškilminga šeštadienio proga ruošia pusryčius, mažasis zuja po kambarius burbuliuodamas sava kalba visas emocijas, kurios tik užklumpa pamačius vieną ar kitą žaislą. Ir tik......pyyyyyyyypt. Iš visos tarškėjimo esmės išsiskiria vienas žodelis. Nekaltai ištartas. Nuo kurio lieki kaip prie sienos prikalta. Vaikas nusikeikia, tarsi būtų surambėjęs keiksmažodžių veteranas. Kaip čia taip? Iš kur čia dabar? Dažni veiksniai, įtraukiantys į jūsų vaiko žodyną ne visai padorius žodelius: bendravimas su vyresniais vaikais mokykloje, gatvėje arba išgirstas "emocionalus" suaugusiųjų pokalbis, pamatytas filmas. Maži vaikai tarsi kempinė sugeria visus naujai išgirstus žodžius ar posakius, kartais net visai nesuvokdami jų tikrosios prasmės. Kai tik iš vaiko lūpų išsprūsta draudžiamas žodis, mes puolame užkirsti jam kelią bardami, drausdami ar gėdindami vaiką. Tokiu būdu pasiekiame tik viena - vaikas užfiksuoja stiprias neigiamas emocijas, susijusias su tuo keiksmažodžiu. Ir ateityje jis stengsis tą žodį vartoti kas kartą, kai jausis piktas, suirzęs, norėdamas šokiruoti suaugusius ar tiesiog maištaudamas, įrodinėdamas savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Paaugliai keiksmažodžiais demonstruoja savo subrendimą ir nepriklausomybę.

Sparnuoti melai

autorius

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Nuogas ir labai pavojingas

autorius

Lietuvoje kasmet pastoja maždaug trys tūkstančiai paauglių, du trečdaliai tokių nėštumų baigiami abortais. Europoje nėščių paauglių skaičiumi pirmauja Didžioji Britanija. Viena svarbiausių šio reiškinio priežasčių - prastas seksualinis švietimas. Susirūpinęs premjeras Tony Blairas paskelbė "Moralinę kampaniją". O Lietuvoje lytinio švietimo naštą vieni kitiems tarsi kamuolį svaido tėvai, mokykla, žiniasklaida, gydytojai. Nekaltas trimečio pyplio klausimas "Iš kur aš atsiradau?" iki šiol išmuša iš vėžių tėvus ir priverčia juos raudonuoti. Tiesą sakant, sunkiausia pasakyti ne tai, iš kur atėjome, o kaip ten patekome. Kai mano šešiametė dukra šito paklausė prie pusryčių stalo, gerokai sutrikau, nors anaiptol nesu puritoniškai auklėta. Laimė, prisiminiau turinti P.Meilio knygutę "Iš kur aš atsiradau?" Mane nustebino dukros reakcija ir supratingumas - tai jos nė kiek nesutrikdė. Kitą dieną vonioje atidžiai mane apžiūrėjusi ji kompetetingai pareiškė, kad aš daugiau vaikų neturėsiu. Kodėl? Mat neturiu virvelės (suprask - virkštelės), kuria vaikutis galėtų "prisirišti". Tėvelis - visai kas kita. Buvo labai juokinga, kol kitą dieną ji nesiėmė "šviesti" draugų bei močiutės. Tuomet ir suabejojau, ar vertėjo būti tokiai atvirai. Dauguma darželio auklėtojų teigė nekalbančios su vaikais lytiškumo temomis. Rekomendacijos vadinti daiktus tikraisiais vardais jas trikdo. Jos įsitikinusios, kad vaikai imtų kikenti ar nesveikai domėtis lyties dalykais.

1 2 3