Tvirtos šeimos principai
Mūsų priklausymas nuo kitų žmonių, kad išgyventume ir klestėtume nesibaigia vaikystėje, suaugę mes ir toliau ieškome prieraišumo. Norėdami pasirūpinti savo emociniais poreikiais mes kuriame šeimas. Ir tada paaiškėja, kad gyventi šeimoje nėra tik nesibaigianti šventė.
1. Atviras bendravimas. Kada šeimoje nėra paslapčių, manipuliacijų, nutylėjimų. Kada galima apie viską kalbėti, klausti ir išsakyti. Pagarba vienas kito skirtumams. Priimami visi jausmai, idėjos, požiūriai ir nuomonės. Klausymasis yra toks pat svarbus, kaip ir kalbėjimas. Įsipareigojimas nenutylėti ir tuo pačiu gerbti kito pasidalinimus. Žinoma bendravimas su pagarba, be patyčių,
2. Veiksminga komunikacija. Gebėjimas aiškiai išsakyti savo poreikius. Jei kažko noriu, tai mano pareiga tai pasakyti ir paprašyti. Savaime suprantamų dalykų santykiuose nėra, todėl labai svarbu yra aiškiai išsakyti, ko ir kaip norisi. Nemanipuliuoti, neužsisklęsti, bet aiškiai pasakyti, kas tinka, patinka ir kas ne.
3. Produktyvus konfliktų sprendimas. Artimi santykiai neįmanomi be nesutarimų. Tai, kaip konfliktuojame yra labai svarbu. Kiekviena šeima turi susidaryti sau efektyvų konfliktų sprendimo algoritmą. Tarkim jei vienam įsižiebus nesutarimams norisi iškart išsiaiškinti, o kitas nori pabūti vienas ir ramiai pamąstyti, koks turėtų būti tinkamas būdas išspręsti konfliktą? Tokiose situacijose ir reikia išankstinio susitarimo, kad, pavyzdžiui, skelbiame pertrauką, kuri truks 15 min. Ir tada sugrįšime toliau spręsti situacijos. Iš esmės geras konfliktas yra apie tai, kas vyksta čia ir dabar, o nebuvo prieš metus ar du. Taip pat turėtų būti neperžengiamos pagarbos ribos ir padaromi kažkokie susitarimai ateičiai.
4. Penkis kartus daugiau teigiamų nei neigiamų sąveikų. Tyrimai rodo, kad išlieka tos šeimos, kurios turi nuolatinių teigiamų sąveikų ir patirčių. Ir net nelabai svarbu, kiek nemalonių patirčių ar sudėtingų situacijų jos turi. Stipriausiais klijais tampa teigiamos sąveikos. Ir dar jei pasakei kritiką ar pastabą kitam tam, kad atstatyti pusiausvyrą santykiuose, reikia tam žmogui pasakyti penkis gerus dalykus ar tiek, kad nusvertų skausmingas patirtis.
5. Ribos. Mes esame skirtingi, mums reikia skirtingų ribų vieniems nuo kitų. Ir vieno šeimos nario noras pabūti vienam kambaryje dar nereiškia, kad jis nemyli kitų ar nebenori kartu leisti laiko. Svarbu yra suprasti ir gerbti kito žmogaus ribas ir taip pat pačiam aiškiai išsakyti savąsias ribas.
6. Smagus laikas kartu. Psichologine prasme meilė tarp žmonių gimsta tada, kai jie smagiai leidžia laiką. Šeima neturėtų būti tik pareigos, atsakomybės ir buitis.
7. Bendri ritualai. Tikrai esate girdėję posakį: “who eats together, stays forever”. Ritualų šeimoje turėjimas yra tarsi rėmas, kuris padeda laikytis kartu įvairiausiose situacijose. Ritualai, tradicijos gali būti labai paprastos, pvz: visada pasibučiuoti ir apsikabinti išeinant iš namų; vakare visiems kartu išgerti arbatos; per Kūčias atsiprašyti vieni kitų už metų nuoskaudas.
8. Dalinimasis visomis emocijomis. Visi šeimos nariai turi teisę jausti tokias emocijas, kokias jas jaučia ir jomis pasidalinti su kitais. Žinoma jas reikšti socialiai priimtinais būdais, tarkime, „išvadinau tave asilu, nes tu mane supykdei“ nėra tinkamas pasiteisinimas. Čia labai praverčia „aš kalbos“ naudojimas. Kada apie savo emocijas ir patirtis mes kalbame iš savo asmeninės pozicijos. Pavyzdžiui: „Tu mane supykdei“ keisti į „Aš labai pykstu, kai tu laiku negrįžti namo. Prašau kitą kartą perspėk mane, kad vėluosi“. Taip žmogus, kuriam yra pasakomas toks sakinys nesijaučia puolamas.
Tikrai nesurašiau visų šeimos gerovei reikalingų principų, bet mano nuomone, jau praktikuojant šiuos neblogi šansai gyventi visiems kartu darnoje. Ir aišku nepamirštant meilės.
PSichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
Kviečiame į mokymus „Meilė sau. teorija ir praktika”:
Įvertinkite straipsnį