Emocijos

Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija" kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas"). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju... naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius". Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui" tai tik į naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti. Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais?

Dažnam tėveliui tenka susidurti su staiga pratrūkusiu vaiko pykčiu, kumščiukų daužymu ar net agresyviu mažųjų elgesiu. Kodėl taip atsitinka ir kaip reikėtų teisingai pasielgti tokioje situacijoje, Mamyčių klubui pasakoja psichologė Rasa Bieliauskaitė. Vaikučiai, kaip ir suaugusieji, turi pykčio emociją. Pasak psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės, pyktis yra labai svarbus ir naudingas dalykas. Kuo? O gi jis apsaugo mūsų erdvę, poreikius, mūsų savigarbą. Vaikučiai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pyktį jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu. Visgi ne kiekvieną netinkamą mažylio elgesį jau galima traktuoti kaip pyktį ar agresiją. Pavyzdžiui, kalbant apie dvimečių agresiją, jie dar yra pažinimo stadijoje. Jis gali kasti kitam vaikui, nes pasaulį pažįsta per savo pojūčius. Žinoma, tėveliai ar darželio auklėtoja turi sustabdyti tokį vaikučio elgesį. „Dažna tėvelių klaida – tėvai per daug kalba ir moralizuoja, kad paaiškintų, tarkim, dvimečiui, kad taip daugiau nedarytų, nes kitam skauda ir pan. Tai beprasmis procesas, nes tokio amžiaus vaikutis dar to nesupranta“, – tikino „Namų darželio“ darželio vadovė Audronė Kancė. Kai vaiko elgesys tampa sąmoningesnis, kalbėtis ir paaiškinti jam galima gerokai daugiau. Tačiau ne mažiau svarbu paanalizuoti, kodėl jis taip elgiasi. Jau trimečio agresija būna sąmoningesnė.

Birželio 4-oji – Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena. Vieni sako, jog agresija - tai įgimta emocija, kiti - jog tai išmoktas elgesys. Agresija - itin plačiai paplitusi šių dienų realija ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunų žmonių gyvenime. Mūsų socialinėje aplinkoje agresija įvardijama kaip griaunanti, destruktyvi veikla, kuri paprastai nukreipiama prieš žmogų, vaiką ar gyvūną. Apie agresiją, kokios agresijos apraiškos, kas dažniausiai elgiasi agresyviai ir kaip sprendžiama agresijos problema, pasakoja Dainavos Jaunimo centro psichologė Raimonda Lukošiūnaitė. Agresija gali pasireikšti tiek buityje, tiek ir viešoje erdvėje. Vienos dažniausių agresijos raiškos formų yra: įžeidžiantys žodžiai ar fizinis priekabiavimas. Agresija gali būti nukreipiama prieš kitą asmenį tiesiogiai arba net nesuvokiant, jog elgiamasi netinkamai. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, pastaruoju metu labai aktuali mokinių agresyvaus elgesio problema. Paauglių agresija pasireiškia tuo, kad bendramoksliai, o kartais ir mokytojai, vaikus užgaulioja, iš jų tyčiojasi, žemina, priekabiauja fiziškai. Tokiu būdu, jei niekas nekreipia dėmesio ir nesiima veiksmų, sparčiai plinta patyčių problema, kyla užsidarymo savyje, atsiskyrimo bei savižudybių grėsmė. Nereikėtų pamiršti paauglių, kurie gyvena probleminėse šeimose, kuomet tėvai agresyviai elgiasi su savo atžalomis. Vaikai gali tapti suaugusiųjų agresyvaus tarpusavio santykių aiškinimosi aukomis.

Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm'o knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija". Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): "Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams." Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti. Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).