Eiti pas psichoterapeutą, ar medituoti?

Vieni savo prob­lemų eina spręsti pas psi­choter­apeu­tus, psi­choanal­i­tikus, kiti į jogos cen­trus, bud­is­tinės, kini­etiškos ar kitokios med­itaci­jos gru­pes ir t. t. Kodėl taip vyk­s­ta? Ką pasirink­ti?

Med­i­tuo­to­jai daž­nai pri­me­na nesveikų keis­tuolių ben­dri­jas, neišskiri­ant ir jų vadovų. Daž­nai tai žmonės, kuriems trūk­s­ta social­inės real­izaci­jos, humoro jaus­mo, sveiko pro­to, gyvo domėji­mosi mok­slinėmis – kultūrinėmis alter­natyvom­is. Nere­tai „nusimed­i­tavę“ žmonės nebe­gali susišnekėti su aplink­ini­ais ar net apsi­lanko psichi­a­trinėse ligo­ninėse.

Kita ver­tus, dalis žmonių ilgą laiką vaikščio­ję pas įvair­ius psi­choter­apeu­tus išgy­ja tik radę nau­jus gyven­i­mo tik­slus dvasini­ame mokyme. Psi­choter­api­ja daž­nai yra lėta, racionali, negal­in­ti suteik­ti tiek nau­jo paty­ri­mo kiek jo suteikia med­itaci­jos praty­bos ir daly­vav­i­mas ben­druomenė­je, taip pat ji negali atstoti ir ben­druomeninio palaiky­mo. Pasitaiko ir didesnių prob­lemų- klien­tas „užk­li­u­do“ paties psi­choter­apeu­to silp­nąją vietą, kai kurie psi­choter­apeu­tai ne tik neužsi­ima savo dvasiniu tob­ulėjimu, bet ban­do įtik­in­ti klien­tus, jog jie turi didelių prob­lemų, „prik­li­juo­ja“ psich­inės ligos etiketę ir siū­lo ilgalaikę ir be abejo brangią psi­choter­api­ją.

Kok­ie san­tyki­ai tarp psi­choter­apeutų ir dvasinių judėjimų atstovų? Nors gydy­da­mi žmones jie galėtų papildyti vien­as kitą, daž­ni­au susi­tik­sime su konkuren­ci­ja ir tar­pusavio nuver­tin­imu. Psi­choter­apeu­tai ven­gia dalykų susi­jusių, su dvasingu­mu, mist­i­ka ir tikrai nesku­ba nukreip­ti žmogų med­i­tuoti. Med­i­tuo­jan­tis žmo­gus nedrįs­ta eiti pas psi­choter­apeutą, nes bijo, kad psi­choter­apeu­tas nesu­tiks su jo pažiūromis. Šių dienų religi­ja yra mok­slas, o aukštes­nių jėgų pri­pažin­i­mas yra kliūtis žmo­gaus laisvei. Jeigu psi­choter­apeu­tas mano, kad viskas pasid­uo­da pažin­imui ir kon­trolei, o tai nep­a­sitvirti­na belieka kalt­in­ti psi­choter­apeutą arba klien­tą. Tuo tarpu med­itaci­jos moky­to­jai psi­choter­api­ją yra linkę laikyti tar­si žemesne pakopa ir nėra linkęs siųsti mokinių pas psi­choter­apeutą, kad neišaiškėtų jų klai­dos arba mokiniui padary­ta žala.

Ir vis­gi tarp šių metodų labai daug ben­dro, todėl jie ir konku­ruo­ja.

Kokius dvasinius aspektus nutyli psichoterapeutai?

Svar­biau­sias gydy­mo meto­das psi­choter­api­jo­je – psi­choter­apeu­to asmeny­bė, kuri­ai būdin­gas sveiku­mas, stipru­mas ir aiški­ai jaučia­ma gyven­i­mo pras­mė. Tikėji­mas ir pras­mė per­sid­uo­da kaip žin­ios ir įsi­tikin­i­mai, jei neper­sid­uo­da – jos netikros, nestiprios. Kai žmo­gus ran­da ryšį su kažkuo didesniu už save, sumažė­ja ego­cen­triz­mas, atsir­an­da stipri moty­vaci­ja. Psi­choter­api­ja ir dvasini­ai judėji­mai gali padėti pri­imti kančias kaip išbandymą ir gal­imy­bę vystytis.

Klien­tą gydo pasitikėji­mas psi­choter­apeu­tu ir jo ver­ty­bėm, pasveikimu, aukštesne jėga, kuri per jį pasireiškia. Šis pasitikėji­mas tarp klien­to ir psi­choter­apeu­to virs­ta klien­to pasitikėjimu kitais žmonėmis, sav­i­mi. Pvz. anon­i­min­is alko­ho­likas jauči­asi bejėgiu, bet kai kreip­i­asi į dievą, jis pasi­jun­ta, kad jis gali pasveik­ti, nes už jo stovi didesnė jėga. Netik­in­tys psi­cholo­gai pasakytų tai yra sub­tili, bet galin­ga sav­i­taiga.

Ter­ap­ini­ame san­tyky­je psi­choter­apeu­to ir klien­to būse­na daž­nai būna med­i­tatyvi. Klien­tas šalia psi­choter­apeu­to turi susikaup­ti į neaišk­ius per­gyven­imus, pabūti su jais ir duoti jiems gal­imy­bę atsiskleisti. Psi­choter­api­jos laikas ir vieta pri­me­na sakral­inį laiką -,„gyven­ime yra nedaug laiko, nedaug vietų ir žmonių pasiryžusių tie­sai“ (A. Alek­seičikas). Klien­tas rag­i­na­mas pasin­er­ti į save, „nužengti į pra­garą pas šmėk­las ir išeiti iš ten, gimti iš nau­jo“. Psi­choter­api­ja pri­me­na perėji­mo rit­u­alą, kai mirš­ta­ma tam, kas neesmin­ga ir ateina antra­sis gim­i­mas – sąmoningas.

Ir med­itaci­ja, ir psi­choter­api­ja gali per­vesti žmogų per daugelį vysty­mosi stadi­jų. Savi­ap­gaulė psi­choter­api­jo­je vad­i­na­ma gyny­bini­ais mech­a­niz­mais, o pvz. budizme tai yra sieki­amy­bė – sansara. Med­i­tuo­jant vyk­s­ta psi­choter­ap­i­nis dar­bas, yra med­itaci­jos meto­dai, skir­ti prob­le­mai sumažin­ti – siūlo­ma priešin­ga prob­le­mai med­itaci­ja, arba trans­for­muoti – med­itaci­jos keliu sustipri­na­ma ir keičia­ma nemaloni būse­na. Tiek psi­choter­api­ja, tiek med­itaci­jos moky­ma­sis reikalau­ja, kad ieškan­t­y­sis reg­u­liari­ai ben­drautų su moky­to­ju, psi­choter­apeu­tu, laikytųsi tam tikros dis­ci­plinos, sufor­mu­lu­o­ja­mi konkretūs žings­ni­ai savęs ir gyven­i­mo keitime, reikalau­ja­ma atsisakyti įvair­ių žal­ingų dalykų.

Kokie psichoterapijos ir meditacijos skirtumai?

Skiri­asi psi­choter­api­jos ir med­itaci­jos tik­slų dydis. Psi­choter­api­jo­je požiūris į žmogų opti­mistiškes­nis, manoma, kad žmo­gus sąmoningas, tik kažkas yra neį­sisą­mon­in­ta. Dvas­inėse tradi­ci­jose supran­ta­ma, kad nors vidu­ti­nis žmo­gus ir jauči­asi būdrau­jan­tis, iš tiesų jis gyve­na tar­si pusi­au sap­ne. Vienkar­ti­nis įsisą­monin­i­mas mažai ką keičia. Sąmoningu­mas yra tar­si rank­i­nis gen­er­a­to­rius, kuris energi­ją duo­da tol, kol jį suki. Nesisteng­damas žmo­gus linkęs pamažu prarasti sąmoningumą ir per­gyven­imų ryškumą.

Med­itaci­ja ir psi­choter­api­ja parem­tos skirtin­ga pasaulėžiūra. Joks meto­das neveikia visa jėga, jei neper­i­ma­ma pasaulėžiūra, iš kurios jis gimė. Dauge­lis med­i­tuo­jančių nau­do­ja med­itaci­ją kaip tech­niką, bet pasaulėžiūra lieka vaka­ri­etiš­ka. Norint išpažin­ti, tarkim, indišką religi­ją, kurios neperėmei su tradi­ci­jomis ir pasaulėžiūra, reikia daug laiko ir dide­lio vidinio dar­bo. Kita ver­tus, pasaulėžiūros keiti­mas sukeltų nemažai sunkumų – būtų sunki­au gyven­ti vaka­ri­etiško­je aplinko­je, atsir­astų san­tyk­ių su aplink­ini­ais prob­le­mos. Todėl med­itaci­jos moky­to­jas turėtų suprasti, ko žmogui reikia ir neskubėti siū­lyti su meto­du tradi­ci­jos, kurios jis neprašo.

Skiri­asi požiūris į psich­inę sveikatą. Viena ver­tus, dvasini­ame kely­je gali tap­ti nes­var­bus net­gi blo­gas psi­chologi­nis prisi­taiky­mas, kita ver­tus pvz.Indijoje į vien­uolynus nėra pri­ima­mi nesta­bil­ios psichikos vien­uo­li­ai. Kokios gali būti neigiamos med­itaci­jos pasek­mės psichinei sveikatai? Svar­bu pam­inėti žinomą reišk­inį, kad kurie žmonės, tapę tradi­ci­jų pasekė­jais, keiči­asi savaime, be sis­tem­ingų pas­tangų. Bet kar­tu su tuo keitimųsi jie tam­pa uždares­ni, siau­res­ni, maži­au pakan­tūs kitiems ir savo tam­si­a­jai pusei. Žin­ios paim­tos iš dvas­inės tradi­ci­jos tam­pa gyny­ba, did­i­nančia nacis­tišką pasigėrėjimą ir susidomėjimą sav­i­mi, aprūpina saugu­mu. Žmo­gus per­sike­lia į fan­taz­i­jų sferą. „Prašviesėji­mai“ gali būti ligu­is­tos prigimties- regre­so patyri­mas, kuri­am būdin­gas ribos tarp fan­taz­i­jos ir realy­bės praradi­mas ir mag­iškas mąsty­mas.

Daž­nai manoma, kad visos psi­chologinės prob­le­mos gali būti tin­ka­mai išspręs­tos dvasinio judėji­mo vidu­je. Ir vis­gi, kai turi­ma psi­chologinių prob­lemų, med­itaci­nis kelias nėra saugus, tuo tarpu ele­men­tari psi­choter­api­ja gali padėti susit­varkyti gyven­imą – susikur­ti stiprų pagrindą, kurio dėka gali atsir­asti aukštes­nės pras­mės paieš­ka. Kita ver­tus, psi­choter­apeu­tai irgi gali pre­tenduoti patenk­in­ti dvas­inį alkį, nepasiū­ly­da­mi to, ką tradi­ci­jos gali pasiū­lyti. Jei psi­choter­apeu­tas neturi paruoši­mo, tai neturi teisės ir pre­tenduoti į dvas­inį autoritetą, kaip ir dvasi­nis moky­to­jas nėra psichoterapeutas.Žinoma, daž­nai prob­le­mas ver­ta sieti ne su pačia psi­choter­api­ja ar med­itaci­ja, bet su konkrečiu med­itaci­jos moky­to­ju. Bet kol kas tin­kamų moky­to­jų pas mus mažai ir med­itaci­ja psi­choter­api­jos Lietu­vo­je pakeisti negali.

Parengė: Gen­o­vaitė Bončkutė-Petron­ienė
Šal­ti­nis: psichologas.info